Ant šios vasaros slenksčio Dirbdama Vilniaus bibliotekos skaitykloje, Daina manė, jog jos gyvenimas nuobodus – lankytojų mažai, visi persikėlę į internetą. Ji retkarčiais perstato knygas lentynose, nuvalo nuo jų dulkes, bet didžiausias darbo pliusas – milžiniška perskaitytų romanų ir filosofinių kūrinių patirtis. Sulaukusi trisdešimties, ji supranta – romantiškos patirtys ją aplenkė. Amžius rimtas – laikas šeimai, išvaizda neišskirtinė, uždarbis menkas. Daina niekad nepagalvojo keisti darbą – viskas atrodė sava. Į biblioteką užeina tik studentai, retai moksleiviai ir pensininkai. Neseniai Vilniaus miesto bibliotekininkų konkurse laimėjo pagrindinį prizą – apmokėtą dviejų savaičių poilsio kelionę į Palangos pajūrį. – Puiku, būtinai važiuosiu! – su džiaugsmu pranešė draugei ir mamai. – Iš mano atlyginimo toli nenuvažiuočiau, o čia – laimė tiesiog į rankas. Vasara artėja prie pabaigos. Daina vaikšto tuščiu Palangos paplūdimiu, poilsiautojai slepiasi kavinėse – jūra šiandien banguoja. Ji jau trečia diena prie jūros ir norisi ramiai susimąstyti ir pasvajoti skubant vėjais palei krantą. Staiga mato – nuo tilto į jūrą bangomis nuplauna vaikiną. Negalvodama apie save, Daina puola gelbėti – gerai, kad netoli kranto, nors puiki plaukikė ji niekada nebuvo, bet vandeny laikytis moka nuo vaikystės. Bangos padeda tempant vaikiną už apykaklės atgal, kartais jau ima temti atgal, bet galiausiai Daina jau beveik krūtinės gilumoje stojasi ant dugno. Pavyksta ištempti vaikiną į krantą. Permirkusiame vasariškame suknelėje ji nustemba: vaikinas – paauglys, gal keturiolikos, už ją net aukštesnis. – Kodėl tokiu oru lendi maudytis? – klausia ji, o jis stodamasis tik padėkoja ir nueina šlubuodamas. Daina tik gūžteli pečiais. Ryte, nubudusi viešbutyje, ji šypsosi – puikus oras, jūra vilioja žydrynės ramybe. Po pusryčių grįžta į paplūdimį, vėliau vakare klaidžioja per J. Basanavičiaus parką, užsuka į atrakcionų tirą. Kadaise mokykloje ir universitete gerai šaudė, pirmas šūvis prašauna, antras – taiklus. – Žiūrėk, sūnau, va taip reikia! – už nugaros išgirsta vyrišką balsą. Atsisuka ir pamato vakar išgelbėtąjį paauglį. Berniuko veide – išgąstis, jis irgi atpažįsta Dainą. Ji susipranta – tėvas nieko nežino apie vakar dienos nutikimą. Paslaptingai šypteli. – Gal parodytumėte mums pamoką, – draugiškai šypsosi vyriškis, prisistatęs Antanu. – Ženiui šaudymas nesiseka, man irgi nelabai, – ir kviečia Dainą būriuoti laiką kartu. Po turo jie skanauja ledus kavinėje, važiuoja apžvalgos ratu, Daina vis tikisi, kad pasirodys Ženio mama, bet abu vyrai atrodo ramūs. Antanas – įdomus pašnekovas, su kiekviena minute vis labiau patinka Dainai. Paaiškėja, kad abu su sūnumi gyvena tame pačiame mieste kaip ir Daina – Vilniuje. Visi trys kvatodami džiaugiasi netikėtu sutapimu. Vėliau poilsis eina lyg pasakoje – susitinka kasdien, ilsisi drauge, keliauja į ekskursijas. Dainą vis kamuoja mintis prie progos pasikalbėti su Ženiu privačiai – atrodo, kad jį kažkas slegia. Galiausiai tinkama proga atsiranda, kai vieną dieną Ženys vienas ateina į paplūdimį, nes tėtis susirgo. Atsivėrusio berniuko pasakojimas atveria šeimos žaizdas – sesės išdavystės, mamos išėjimą pas kitą vyrą. Ženys pasilieka su tėvu, santykiai su mama trapūs, o Daina tampa artima jųdviejų drauge ir paguoda. Po keleto dienų Antanas ir Ženys išvyksta namo, o Dainai lieka dar pora dienų pajūryje. Lėkdamas vasaros įvykių vėjais, Dainos širdis tirpsta nuo Antano švelnių žinučių, ji blizgančiom akim vis skaito atviras jo išpažintis – jis jau pasiilgo ir laukia grįžtančios Dainos. Netrukus ji persikelia gyventi pas Antaną ir Ženį į Vilnių, o laimingiausias atrodo Ženys – dėl tėvo, dėl savęs ir dėl savo naujos draugės Dainos.

Vasaros pabaigoje

Dirbdama bibliotekoje, Danguolė dažnai svarstė apie savo gyvenimo monotoniškumą lankytojų mažai, dauguma mieliau renkasi internetą. Ji tvarkė knygas lentynose, šluostė nuo jų dulkes, klausėsi, kaip laikrodis lėtai muša valandas. Vienintelis šviesus jos kasdienybės momentas buvo tas, jog Danguolė per daugybę metų perskaitė nesuskaičiuojamą kiekį knygų nuo meilės romanų iki filosofinių traktatų. Ir tik sulaukusi trisdešimties, ji staiga suprato: tas knygose aprašytas romantiškas gyvenimas praėjo pro šalį.

Amžius jau solidus, reikėtų pagalvoti apie šeimą, bet nei išvaizda įspūdinga, nei darbas prestižinis bibliotekos darbuotojui algos menkos, o keisti darbą net nebuvo kilusi mintis, viskas atrodė savaip miela. Bibliotekoje dažniausiai lankydavosi studentai, rečiau mokiniai ar pagyvenę žmonės.

Vieną savaitę ji dalyvavo bibliotekininkų konkurse apskrities mastu ir, visai nesitikėdama, laimėjo pagrindinį prizą dvi savaites apmokamų atostogų Lietuvos pajūryje.

Puiku, būtinai važiuosiu, visa džiaugsmo papasakojo draugei ir mamai. Už mano algą toli nenuvažiuotum, o čia sėkmė pati į rankas atėjo.

Vasara slinko į pabaigą. Danguolė vaikščiojo palei apytuščio paplūdimio pakraštį poilsiautojai sėdėjo kavinėse, nes tą dieną jūra itin banguota. Jai buvo jau trečia diena pajūryje, ir ji norėjo pabūti viena su savo mintimis, pasvajoti.

Netikėtai pastebėjo, kaip bangos nuo molo nuplovė jaunuolį į jūrą. Nedvejodama, pamiršusi apie save, Danguolė puolė gelbėti visai netoli kranto, nors ji pati nebuvo patyrusi plaukikė, bet nuo mažens gebėjo laikytis vandenyje.

Bangos tai padėdavo, tai atitraukdavo atgal, bet galiausiai jai pavyko, jau panirusi iki krūtinės laikė jaunuolį ir nuvilko jį krantan. Kai viskas pasibaigė, ji stovėjo savo ilgu, gražiu, prie kūno prilipusiu suknelėje ir nužvelgė vaikiną, nustebusi.

Jam turbūt keturiolika, gal kiek daugiau, tik labai aukštas, net aukštesnis už mane, pagalvojo. Ko tu į jūrą lendi tokiu oru? paklausė.

Vaikinas padėkojo ir, šiek tiek svirduliuodamas, nuėjo. Danguolė tik gūžtelėjo pečiais, stebėdama nueinantį siluetą.

Kitą rytą, pabudusi viešbučio kambaryje, ji nusišypsojo lauke švietė akinanti saulė, jūra pro langą žydra ir rami, lyg vakar nebūtų siautėjusios bangos. Lyg pati jūra būtų atsiprašiusi už vakarykštę audrą.

Papusryčiavusi Danguolė nuėjo į paplūdimį, pagulėjo saulėje, o vakare nusprendė pasivaikščioti parke ir užsuko į šaudymo tirą mokykloje ir universitete ji buvo nebloga šaulė. Tąkart pirmas šūvis nepavyko, bet antras tiesiai į taikinį.

Matai, sūnau, štai kaip reikia šaudyti, išgirdo už nugaros vyrišką balsą. Atsisukusi pamatė, kad tai buvo tas pats vakarykštis vaikinas.

Vaiko akyse blykstelėjo baimė, matyt, ir jis atpažino Danguolę. Ji suprato tėvas nė nenutuokia apie pavakarę įvykį prie jūros.

Gal parodysite mums, kaip reikia šaudyti? maloniai pasiteiravo aukštas gražus vyras, prisistatė esąs Arūnas, o sūnus Justas. Jis draugiškai nusišypsojo. Nei aš, nei mano Justas nemokam gerai šaudyti.

Po šaudyklios jie visi kartu pasivaikščiojo, užsuko į kavinukę suvalgyti ledų, netgi apžiūrėjo miestą iš apžvalgos rato. Danguolė tikėjosi, kad netrukus prisijungs Justo motina, tačiau niekas jos nelaukė ir, panašu, nesitikėjo.

Arūnas pasirodė įdomus pašnekovas, vis daugiau patiko Danguolei su kiekviena minute.

Danguole, ar seniai čia ilsitės?

Ne, tik prasideda antra savaitė, dar poilsio užteks.

Iš kur atvykote, jei ne paslaptis?

Ir čia paaiškėjo keistas sutapimas Arūnas su Justu gyvena tame pačiame mieste, kaip ir ji. Visi trys nusijuokė.

Net neįtikėtina, džiaugsmingai kalbėjo Arūnas. Mieste susitikti neskirta, o čia prašau…

Justas laisviau įsitraukė į pokalbį jis matė, jog Danguolė neruošiasi tėvui pasakoti apie vakar dienos įvykį. Vakarop jie visi trise palydėjo Danguolę iki viešbučio ir sutarė susitikti rytoj prie jūros.

Kitą rytą Danguolė pirmoji atėjo į paplūdimį, laukė, kol prisijungs nauji bičiuliai šie vėlavo kone valandą.

Labas rytas, atleiskite mums, Danguolyte, skubėjo atsiprašyti Arūnas, prisėdo šalia. Netikėsit pamiršom įsijungti žadintuvą, pramiegojom…

Tėti, einu maudytis, sušuko Justas ir nuskuodė link vandens.

Danguolė suskubo:

Palauk, juk tu nemoki plaukti!

Kas? nustebo tėvas. Jis plaukia puikiai, dalyvauja mokyklinės varžybose…

Danguolė nutilo gal tik vakar taip pasirodė, kad vaikinas nemoka plaukti…

Toliau ilsėdamiesi jie prisirišo vieni prie kitų. Kiekvienas rytas prasidėdavo paplūdimyje, vakarai pasivaikščiojimais, ekskursijomis. Danguolė jautė, kad Justą kažkas slegia, bet gal jai tik vaidenosi. Ji jau žinojo: Arūnas su sūnumi apsigyvenę gretimame viešbutyje.

Galimybė pakalbėti asmeniškai su Justu pasitaikė tada, kai prie jūros jis atėjo vienas.

Laba diena… tėtis susirgo, temperatūra, paaiškino jis. Paprašiau leidimo pasakiau, kad jūs mane prižiūrėsit. Nenorėjau sėdėti viešbučio kambaryje.

Justai, duok tėčio numerį, paskambinsiu, tas iškart išpyškino numerį.

Labas rytas, atsiliepė Arūnas. Tūnau su temperatūra, prižiūrėkit mano sūnų pažadėjo jūsų klausyti…

Nesirūpinkit, pražiūrėsiu, o po to užeisiu pas jus, pažadėjo Danguolė.

Grįžęs iš jūros, Justas užgulė gultą šalia Danguolės ir netikėtai tarė:

Jūs man tikras draugas, šypsojosi.

Kodėl taip sakai?

Kad nepapasakojot tėčiui apie tą įvykį. Mane bangos netikėtai nuplėšė nuo molo išsigandau…

Taigi, guodė Danguolė. Po minutės jis ji paklausė: Justai, kur tavo mama? Kodėl jūs dviese?

Vaikinas kurį laiką tylėjo, paskui ryžtingai pradėjo pasakoti. Arūnas pagal darbą dažnai išvykdavo į komandiruotes tuomet Justas likdavo su žmona Rasa. Jų šeima atrodė tvarkinga ir darni, bet, kaip vėliau išaiškėjo, tai buvo tik regimybė dėl Rasos kaltės.

Vieną dieną Arūnas pranešė žmonai:

Rasa, išsiunčia mane kursams į Vilnių trims savaitėms, po jų pažadėjo paaukštinimą, naujas pareigas ir atlyginimas ženkliai didesnis…

Jam net pasirodė, kad žmona nudžiugo. Vyras išvyko, o Rasa liko su sūnumi.

Po poros dienų motina jam pasakė:

Sūnau, šiandien svečiuose bus mano kolega Artūras su dukra Egle. Mes su Artūru dirbsim prie brėžinių, o tu pabūk su Egle, ji keleriais metais vyresnė

Eglė smalsi ir gudri, vos tik apsilankė Justo kambaryje, pasiūlė:

Eime, pasivaikščiokim parke, pabendrausim…

Rasa pritarė, įteikė sūnui penkiasdešimt eurų: Pavaišink ledais, juokėsi. Justas net nustebo tiek pinigų jam niekad nedavė.

Trys valandos parke praėjo greitai. Su Egle buvo įdomu, ji vyresnė, daugiau supranta Justas aukštas, suaugėliškas. Taip prabėgo trys savaitės.

Prieš grįžtant tėvui, Eglė tarė:

Gerai, mažyli, dar gerai, kad tėtis grįžta, nes pavargau tave užimti. Su tėvu sutarėm blaškysiu tave, kol mūsų tėvai namie užsiėmę… nusijuokė šaltai. Mano jie jau seniai išsiskyrę, bet vis butą dalijasi…

Justui buvo nemalonu klausyti tokių žodžių apie motiną ir Artūrą. Abejojo, bet faktai kalbėjo už save. Kai tėtis grįžo, Justas nerado ramybės tylėti, pasakyti mamai ar išsipasakoti tėvui?

Po kiek laiko suprato šeima byra, mama su tėčiu vis dažniau susipykdavo, buvo aišku, kad santykių nebeišgelbės. Tą vakarą Justas norėjo papasakoti tėvui, bet tapo ginčo liudininku.

Taip, išdaviau, ir ką padarysi! piktai ištarė motina, kai Justas pareijo iš treniruotės.

Nieko, ramiai atsakė tėvas, paduosiu skyryboms, sūnus liks su manimi, tau jis, regis, nebereikalingas…

Ir gerai, burbtelėjo motina, man bus kita šeima.

Justas skubiai nubėgo į savo kambarį. Iš ten girdėjo, kaip motina dėsto seniai susitikinėja su Artūru, o rytoj išsikrausto gyventi pas jį.

Kitos dienos rytą buvo šeštadienis Justas specialiai ilgai voliojosi lovoje, kol motina susikrovė daiktus ir išėjo, tėvas tyliai spoksojo į ekraną. Sprendimą buvo priėmęs: liks su tėvu Artūras jam buvo nemielas ir Eglė taip pat. Girdėjo, kaip užsidarė durys už motinos nugaros.

Tėvas bandė aiškintis, bet Justas jį sustabdė:

Tėti, man nereikia aiškinti viską seniai supratau. Myliu tave ir mums dviese bus geriau.

O, koks tu jau suaugęs, paglostė jam plaukus tėvas, Su mama bendrauk jei norėsi, ji paliko mane, ne tave.

Bet Justui nenorėjosi bendrauti su motina, dar atleisti negalėjo. Po paplūdimio Danguolė su Justu užsuko pas Arūną, nusipirkę vaisių. Jau atrodė sveikai ir žadėjo rytoj vėl ateiti į paplūdimį.

Dar po trijų dienų Arūnui ir Justui teko grįžti namo, Danguolė galėjo pasilikti dar dvi dienas. Vasara tirpo ant jos slenksčio jie atsisveikino, Arūnas pažadėjo sutikti Danguolę oro uoste, Justas šypsojosi plačia šypsena.

Danguolė nekūrė jokių planų, tik su šypsena skaitė vis naujus Arūno laiškus, pilnus švelnumo ir laukimo. Neilgai trukus, Danguolė persikraustė į butą pas Arūną ir Justą gal net labiausiai iš visų džiaugėsi sūnus: už save, už tėvą ir už Danguolę.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

thirteen + fifteen =

Ant šios vasaros slenksčio Dirbdama Vilniaus bibliotekos skaitykloje, Daina manė, jog jos gyvenimas nuobodus – lankytojų mažai, visi persikėlę į internetą. Ji retkarčiais perstato knygas lentynose, nuvalo nuo jų dulkes, bet didžiausias darbo pliusas – milžiniška perskaitytų romanų ir filosofinių kūrinių patirtis. Sulaukusi trisdešimties, ji supranta – romantiškos patirtys ją aplenkė. Amžius rimtas – laikas šeimai, išvaizda neišskirtinė, uždarbis menkas. Daina niekad nepagalvojo keisti darbą – viskas atrodė sava. Į biblioteką užeina tik studentai, retai moksleiviai ir pensininkai. Neseniai Vilniaus miesto bibliotekininkų konkurse laimėjo pagrindinį prizą – apmokėtą dviejų savaičių poilsio kelionę į Palangos pajūrį. – Puiku, būtinai važiuosiu! – su džiaugsmu pranešė draugei ir mamai. – Iš mano atlyginimo toli nenuvažiuočiau, o čia – laimė tiesiog į rankas. Vasara artėja prie pabaigos. Daina vaikšto tuščiu Palangos paplūdimiu, poilsiautojai slepiasi kavinėse – jūra šiandien banguoja. Ji jau trečia diena prie jūros ir norisi ramiai susimąstyti ir pasvajoti skubant vėjais palei krantą. Staiga mato – nuo tilto į jūrą bangomis nuplauna vaikiną. Negalvodama apie save, Daina puola gelbėti – gerai, kad netoli kranto, nors puiki plaukikė ji niekada nebuvo, bet vandeny laikytis moka nuo vaikystės. Bangos padeda tempant vaikiną už apykaklės atgal, kartais jau ima temti atgal, bet galiausiai Daina jau beveik krūtinės gilumoje stojasi ant dugno. Pavyksta ištempti vaikiną į krantą. Permirkusiame vasariškame suknelėje ji nustemba: vaikinas – paauglys, gal keturiolikos, už ją net aukštesnis. – Kodėl tokiu oru lendi maudytis? – klausia ji, o jis stodamasis tik padėkoja ir nueina šlubuodamas. Daina tik gūžteli pečiais. Ryte, nubudusi viešbutyje, ji šypsosi – puikus oras, jūra vilioja žydrynės ramybe. Po pusryčių grįžta į paplūdimį, vėliau vakare klaidžioja per J. Basanavičiaus parką, užsuka į atrakcionų tirą. Kadaise mokykloje ir universitete gerai šaudė, pirmas šūvis prašauna, antras – taiklus. – Žiūrėk, sūnau, va taip reikia! – už nugaros išgirsta vyrišką balsą. Atsisuka ir pamato vakar išgelbėtąjį paauglį. Berniuko veide – išgąstis, jis irgi atpažįsta Dainą. Ji susipranta – tėvas nieko nežino apie vakar dienos nutikimą. Paslaptingai šypteli. – Gal parodytumėte mums pamoką, – draugiškai šypsosi vyriškis, prisistatęs Antanu. – Ženiui šaudymas nesiseka, man irgi nelabai, – ir kviečia Dainą būriuoti laiką kartu. Po turo jie skanauja ledus kavinėje, važiuoja apžvalgos ratu, Daina vis tikisi, kad pasirodys Ženio mama, bet abu vyrai atrodo ramūs. Antanas – įdomus pašnekovas, su kiekviena minute vis labiau patinka Dainai. Paaiškėja, kad abu su sūnumi gyvena tame pačiame mieste kaip ir Daina – Vilniuje. Visi trys kvatodami džiaugiasi netikėtu sutapimu. Vėliau poilsis eina lyg pasakoje – susitinka kasdien, ilsisi drauge, keliauja į ekskursijas. Dainą vis kamuoja mintis prie progos pasikalbėti su Ženiu privačiai – atrodo, kad jį kažkas slegia. Galiausiai tinkama proga atsiranda, kai vieną dieną Ženys vienas ateina į paplūdimį, nes tėtis susirgo. Atsivėrusio berniuko pasakojimas atveria šeimos žaizdas – sesės išdavystės, mamos išėjimą pas kitą vyrą. Ženys pasilieka su tėvu, santykiai su mama trapūs, o Daina tampa artima jųdviejų drauge ir paguoda. Po keleto dienų Antanas ir Ženys išvyksta namo, o Dainai lieka dar pora dienų pajūryje. Lėkdamas vasaros įvykių vėjais, Dainos širdis tirpsta nuo Antano švelnių žinučių, ji blizgančiom akim vis skaito atviras jo išpažintis – jis jau pasiilgo ir laukia grįžtančios Dainos. Netrukus ji persikelia gyventi pas Antaną ir Ženį į Vilnių, o laimingiausias atrodo Ženys – dėl tėvo, dėl savęs ir dėl savo naujos draugės Dainos.