Antrasis šansas
Gabija Valiukienė buvo paprasta močiutė, su savo silpnybėmis ir trūkumais. Tačiau Jonas ją mylėjo besąlygiškai. Savo tėvo jis neprisiminė, nors močiutė sakydavo, kad geriau būtų, jei jo išvis nebūtų. Kai Jonas klausdavo išsamesnių klausimų, ji atsakydavo: „Subręsi, suprasi.“ Ir Jonas augo, nereikalaudamas per daug paaiškinimų, bandydamas viską suvokti pats.
Penkerių metų amžiaus močiutė atsivežė Joną pas save, ir nuo tada mama jo gyvenime pasirodydavo tik retkarčiais, tarp vieno ir kito vyro išbandymų.
Kartą, kai mama vėl atėjo pasiimti sūnų, močiutė nusiuntė jį į savo kambarį. Jis tyliai žaidė ir klausėsi pokalbio virtuvėje. Iš pradžių nieko negirdėjo, bet paskui mama pradėjo rėkti, o močiutė taip pat pakėlė balsą.
— Kiek galima? Berniukui reikia motinos, o ne išpuoštos niekšės, — tarė močiutė.
— O aš turiu save užkasti gyvą? Aš ieškau vyro ir tėvo savo sūnui, beje, — atkirto mama.
— Ten, kur tu jių ieškai, normalių tėvų nėra. Ir retas vyras ims mylėti svetimą vaiką. Net savus meto ir apgaudinėja, o svetimų juo labiau.
— Tu nesupranti… Tu… — tada mama išspjovė tokius žodžius, kurių reikšmės Jonas nežinojo, bet suprato, kad jie buvo labai įžeidžiantys.
Močiutė taip pat taip manė ir vėl išvijo mamą.
Ji įėjo į kambarį nervinga ir įsitempusi, paglostė Jono trumpus plaukus ir išėjo, trankydama duris.
Ji dingdavo savaitėmis, o po to grįždavo arba laiminga, arba pikta, priklausomai nuo to, kaip sekėsi su nauju vyru.
Po mamų išėjimo Jono plaukai ir daiktai, kurių ji paliestų, dar ilgą laiką išlaikydavo jos kvepalų kvapą. O Jonas prisigaudavo, prisiminimais apsuptas.
Paūgėjęs jis pradėjo bijoti šių mamų apsilankymų. Po jų močiutė gerdavo kokius nors širdies lašus su aštrūniu, nemaloniu kvapu, barškindavo indais ir skundėsi, kad užaugino ne dukterį, o beširdę gegutę, kuri pametė vienintelį vaiką. Niurzgdavo, kad jai nebelieka jėgų, o kitą kartą jau atiduos jį mamai… Jonas sėdėjo savo kambaryje, laukdamas, kol nurims audra.
Paskui močiutė įeidavo pas jį, padėdavo ant stalo lėkštę su šiltomis blynų arba varškės apkropomis ir raminamai sakydavo:
— Ko nutylėjai? Išsigandai? Nebijok, aš tavęs neatiduosiu. Ir nepyk į mane.
Jonas viską suprato ir nepyko. Jam būdJai mirus, Jonas suprato, kad dabar jis pats turi duoti šansą meilei — ne tik dukrai, bet ir sau, kad jo širdis galėtų pratęsti močiutės paliktą šiltą palikimą.