Anūkė. Nuo pat gimimo Olgutei jos motina Žana buvo nereikalinga – elgėsi su dukra lyg su nereikšmingu daiktu namuose. Nuolat besibardama su Olgos tėvu, vos tik jis sugrįžo pas savo teisėtą žmoną, Žana prarado bet kokį saiką. – Išėjo, taip? Tai reiškia, kad ir neketino palikti savo namų šeimininkės! Viską man su gadino! Melavo! O dabar paliko man vaiką? Aš ją pro langą išmesiu ar ant stoties paliksiu su valkatomis! – rėkė ji į telefoną. Olgutė užsikimšo ausis ir tyliai pravirko – motinos nemylėjimą ji gėrė kaip kempinė. – Man visiškai nesvarbu, ką darysi su dukra. Net abejoju, ar ji mano. Viso gero! – atšovė tėvas Romanas. Žana, tarsi pakvašusi, sumetė dukros daiktelius į krepšį, įgrūdo ir dokumentus, o penkiametę Olgutę susodino į taksi. – Parodysiu aš jiems visiems! – sukosi jos galvoje. Susireikšminusiu tonu pasakė vairuotojui adresą – ketino palikti mergaitę R omano motinai Ninai Ivanovnai, gyvenusiai už miesto. Taksistas, pats turėdamas anūkėlę, negalėjo pakęsti Žanos grubumo ir šaltumo dukrai… Taip Olgutė atsidūrė pas močiutę, kuri nieko apie ją nežinojo – sūnus apie nesantuokinį vaiką neminėjo nė žodžio. Bet Ninos Ivanovnos širdis tuoj pat pripuolė prie anūkėlės kaip prie brangiausio lobio. Ji mylėjo, globojo, lydėjo per pirmą klasę, stebėjo kaip Olgutė auga – jautri ir geros širdies, protinga, graži, svajojanti apie medicinos mokslus… Deja, tėvas jos taip ir nepripažino, o per retus apsilankymus žemino Olgą bjauriais žodžiais. Kartą Nina Ivanovna neištvėrė ir pastatė sūnų į vietą: – Pats tu vargeta! Tik pensijos dieną mane prisimeni – pinigus kauliji! O vaikui – nei dėmesio, nei meilės. Daugiau nesirodyk! Močiutė visada buvo šalia – ir kai Olgutei reikėjo pagalbos ruošiantis brandos egzaminams, ir kai persikrausčius į miestą siekti svajonių. O vėliau – kai su vyru S aša pradėjo nuosavą šeimą. Per vestuves Olgė dėkojo močiutei: – Tu man ne tik močiutė, bet ir mama, ir tėtis – viskas viename. Tu man davei namus, šilumą ir meilę… Kai Nina Ivanovna sunegalavo, Olgė ir jos vyras keitėsi kelionėmis iš miesto, slaugė ją iki paskutinės akimirkos. Ir prieš mirtį močiutė nuramino: – Susitvarkiau popierius pas notarą – tu šios sodybos šeimininkė. Nesileisk skriaudžiama mano sūnaus ir jo žmonos. Ir tik po laidotuvių tėvas su naująja šeima pasirodė reikalauti namų. Tačiau Olgė, susitvardžiusi, ištraukė močiutės padovanotų namų dokumentus ir drąsiai apgynė savo teisę į vienintelį tikrą namų jausmą. Galiausiai sodyba, kurioje praėjo vaikystės laimė, buvo parduota naujiems šeimininkams, o Olgė su vyru įsikūrė mieste ir netrukus susilaukė ilgai laukto, mylimo vaikelio. Užmigusi Olga mintyse dėkojo močiutei: – Ačiū tau, mano brangioji, kad padovanojai man gyvenimą… Anūkė. Močiutės širdyje – visa meilė (arba: Anūkė. Močiutės glėbyje užaugusi širdis).

Anūkę

Kotryna nuo pat gimimo buvo nereikalinga savo motinai Rasai. Ši elgėsi su ja lyg su baldu ar ji yra, ar nėra, jokio skirtumo. Nuolatiniai barniai su Kotrynos tėvu, o kai tas paliko Rasą ir grįžo pas savo žmoną, moteris visai pakriko.

Išėjo, ar ne? Vadinasi niekad neketino palikti savo šluotos! Visus nervus man išvėlė! Melavo! spiegė Rasa į telefoną. Dabar mane su savo atžala paliko? Išmesiu ją pro langą ar paliksiu geležinkelio stotyje su valkatomis!

Kotryna užsikimšo ausis ir tyliai pravirko. Motinos abejingumą ji sugėrė visa esybe.

Man vienodai, ką su savo dukra darysi. Aš šiaip jau abejoju, ar ji mano. Sudie! atkirto kitame gale Gintaras, mergaitės tėvas.

Tarsi paklaikusi, Rasa sviedė Kotrynos drabužėlius į sportinį krepšį, įmetė dokumentus ir čiupusi penkiametę, nuvedė ją į taksi.

Aš jiems parodysiu! Jums visiems parodysiu! sukosi mintyse. Išpūtusi nosį iš išdidumo, pasakė vairuotojui adresą.

Važiavo į Gintaro motinos, Aldonos, namus ši gyveno už Vilniaus, nedideliame kaimelyje.

Taksistui nepatiko ši šiurkšti jauna moteris, kuri net nekreipė dėmesio į išsigandusios mergaitės klausimus.

Mama, man reikia į tualetą, vėlų galvą pečius Kotryna, nujausdama, ko tikėtis.

Rasa riktelėjo taip, kad net taksistui dantis sukando iš pykčio. Pats turėjo anūkę panašaus amžiaus jo nuotaka pūtė dulkes nuo vaikelės. Ne tik kad nekėlė balso!

Kentėk! Apsilankysi pas savo išsilavinusią bobutę!

Rasa atsisuko į langą, o nosis plazdėjo nuo pykčio.

Ramiau, mama. Galiu bet kurią akimirką išlaipinti. O mergaitę į vaiko teisių apsaugą.

Ką? Nutilk geriau! Neapsimetinėk čia gynėju! Dar ir ant tavęs pareiškimą policijai parašysiu tipo ar nežiūrėjai į mano duktę keistai ir man neleistinus pasiūlymus darei. Kam patikės tau, taksistui, ar susijaudinusiai ir verkiančiai motinai? Mano dukra ir kaip noriu, taip auklėju. Užčiaupk burną ir tilėk!

Vyras prispaudė dantis vieną prie kito geriau neprasidėti su tokia. Gaila tik buvo vaikio.

Po pusantros valandos jie privažiavo kaimą.

Palauk, greitai grįšiu, mestelėjo Rasa, bet išgirdo, kaip vairuotojas spustelėjo akseleratorių.

Pati pėdinsies, gyvate! nuskambėjo iš tolstančio automobilio.

Rasa piktai nusispjovė ir aprėkė:

Ak, tu suskis! pagriebė Kotryną už rankos ir ėjo į kiemą, spirdama vartelius koja.

Imkite! Štai jums jūsų lobis darykit, ką norit. Jūsų sūnus davė leidimą. Man jos nereikia! suledėjusiame balse iškošė Rasa, apsisuko ir nušleivojo.

Aldona be žado žiūrėjo į atslenkančią Rasą.

Mama! Mamyte! Neišeik! verkė mažoji, trindama ašaras į murzinus kumščiukus.

Kotryna bandė bėgti paskui išeinančią motiną.

Atstok! Eik pas senelę! Su ja dabar ir gyveni! piktai šaukė Rasa, stengdamasi nuplėšti mergaitės pirštukus nuo savo languotos sijono.

Išėjusi į gatvę ėmė žvilgčioti kaimynai. Aldona susiėmė už širdies ir pasivijo verkiantį vaikelį.

Einam, brangioji. Skaniausių blynų su medum iškepsiu, turiu net grietinės guodė Aldona, vedė anūkę į namus, o paakiai riedėjo ašaros. Juk nieko nežinojo apie šitą vaiką!

Gintaras taip ir neprisipažino apie nesantuokinę dukrą.

Aš tavęs neįskaudinsiu, nebijok. švelniai kalbėjo Aldona. O gal norėtum pieno su medumi? Ar obuolių pyrago iš senosios obels?

Prie vartelių žiūrėdama atgal Aldona matė, kaip Rasa pagavo pravažiuojančią mašiną ir išdulkėjo, palikdama tik dulkių debesį. Daugiau jos niekas nebematė. O anūkę Aldona priėmė kaip brangiausią dovaną nė akimirkos neabejojo, kad ji sava, savo, tokia išraiškinga, lyg mažas Gintaras! Tas tik retai užklysdavo į kaimą, kad Aldona greit ir veidą jo užmirš.

Išauginsiu tave, Kotrynėle. Pastatysiu ant kojų, viską tau duosiu, kiek tik jėgų užteks, tvirtai žadėjo Aldona.

Taip ir augino anūkę su meile ir šiluma. Pirmas skambutis mokykloje, pirmas rugsėjo rytas. Laikas lėkė tarsi vėjas.

Jau ir vienuolikta klasė, artėja brandos atestato įteikimas. Kotryna užaugo gražia, gera ir jautria mergina, protinga ir daug skaitančia. Svajoja stoti į Vilniaus universitetą medicinos studijuoti, bet kol kas teks įstoti į kolegiją.

Gaila, kad tėtis nenori manęs pripažinti, atsidūsta Kotryna, apsikabinusi Aldoną. Vakarais jos mėgsta sėdėti ant terasos laiptelių ir stebėti tolstantį saulėlydį.

Aldona drebėjančia ranka glosto šilkinius anūkės plaukus. Ką atsakyti? Sūnus Gintaras atsisakė rūpintis dukra. Susitaikė su žmona, auga jų bendras sūnus, kuriam net akį nenuleidžia. Kotryną žemina, pravardžiuoja skarmaliūge.

Pats tu skarmalius! vieną kartą neiškentė Aldona. Tik ir atvažiuoji pas mamą per pensiją. Išmaldauji pinigus, nors ir pats, ir žmona uždirbat. Nustok, Gintarai, daugiau nebelankyk. Geriau jau visai niekaip, nei taip!

Kaip čia dabar tu kalbi su manim, mama? Gerai! Kai mirsi, net neatvažiuosiu palaidoti! užstaugė Gintaras ir įsodino sūnų Marių į mašiną, numetęs įniršusį žvilgsnį Kotrynai. Nuo to karto nei žinios, nei nuoviros.

Dievas jam teisėjas, Kotrynėle, atsiduso Aldona ir pakilo. Eime arbatos išgersim prieš miegą. Rytoj juk tavo atestatas!

Vasarą greit prabėgo prižiūrint daržus, ir atėjo laikas išleisti Kotryną į Vilnių. Nepačios jau sugiabėsim, paprašysiu kaimyno Vytauto, nuveš mus iki bendrabučio Aldona ir pati norėjo į miestą. Pastaruoju metu sveikata negelbsti. Reikia sutvarkyti svarbų reikalą kol dar galima.

Prie bendrabučio Kotryna ilgai apsikabina močiutę.

Tu mano džiaugsmas. Išmok, kiek tik gali. Žinok, tik į save galėsi pasikliauti aš jau sena ir išsikrausčiusi… Kiek dar liko…

Kotryna tramdo ašaras.

Baik, močiute! Kokia tu sena? Tu pati gražiausia senjorė visame miestelyje!

Aldona šypsosi ir atsisveikinusi su anūke, sugrįžta su kaimynu į miestelį, dar užsuka pas notarą, pasirašyti dovanojimo sutartį. Dabar galės ramiai nurimti.

Kotryna kiekvieną savaitgalį važiuoja pas močiutę, rūpinasi sveikata, uoliai mokosi, tikisi puikiais pažymiais baigti kolegiją ir stoti į universitetą, kad taptų gydytoja. Ji įsitikinusi su savo žiniomis galės pratęsti močiutės gyvenimą.

Vėliau apsilinkymai retėja Kotryna įsimyli bendramokslį Paulių, gerą vaikiną, kuris irgi planuoja toliau mokytis.

Aldona tik džiaugiasi. Kolegiją Kotryna baigia su pagyrimu tuokiasi su Pauliumi, abiem tik po dvidešimt.

Nedidelėje vestuvių šventėje jaukiame kavinės kamputyje iš nuotakos pusės tėra viena Aldona.

Tu man ne tik močiutė, tu ir mama, ir tėtis kartu. Visą vaikystę tu rūpinaisi manimi, mane auginai, maitinai, aprengei. Tu… balsas Kotrynos dreba, akys ašaroja tu man davei namus. Tikrus, šiltus. Ačiū, močiute! Myliu tave!

Kotryna atsiklaupė prieš Aldoną, stipriai ją apkabino. Ji buvo už viską dėkinga ir negalėjo įsivaizduoti, kad kada nors močiutės iš tiesų nebeliks.

Svečiai irgi graudinasi, braukia ašaras kartu su nuotaka.

Kelkis, Kotrynėle, šnabžda Aldona. Širdį plėšo džiaugsmas.

Ką čia nesmagu! garsiai tarė Paulius ir pasodino Aldoną šalia savęs. Dabar jūs pati svarbiausia žmogus mūsų šeimoje! Sveiki atvykę! apkabino visą būrį savo giminaičių.

Visą vakarą skamba tostai už jaunųjų laimę ir Aldonos sveikatą už puikiai užaugintą anūkę.

Neilgai trukus, Aldona suserga tarsi iškvėpė, įvykdžiusi savo pareigą. Kotryna su Pauliumi kas savaitę veždavo ją į miestelį, derindami su universiteto studijomis.

Vieną kartą Aldona tvirtai suėmė anūkę už rankos:

Kai iškeliausiu, užgrius vanagai mano sūnus su žmona. Nepasiduok! Prieš keletą metų tau dovanojau viską notarui užtvirtinta ir viskas pagal įstatymą.

Močiute…

Niekas kitas tavęs nesaugojo tik aš. Netrukus išeisiu, bet noriu mirti žinodama, kad turi savo namus, savo stogą. Parduosite namą, nusipirksite butą Vilniuje.

Kotryna tik verkė, spaudė gumulas gerklėje.

Po šio pokalbio, prižiūrima ir mylima, Aldona dar pabuvo pusantrų metų. Užgeso ramiai, sapne.

Kaip ir spėjo, po keturiasdešimties dienų iš miesto atskubėjo Gintaras su žmona ir sūnumi Mariumi.

Ruoškis išeiti! piktai pareiškė Gintaras. Kol buvo mano motina, galėjai čia gyventi. Dabar jos nėra lauk lauk.

Kotryna nustebusi žiūrėjo į tėvą, į pamotę, kurios niekada nematė, ir velniškai priekabiam broliui. Mintyse šis jau planavo priversti tėvus parduoti namą, už pinigus nusipirkti automobilį.

Iš parduotuvės grįžęs Paulius atsistojo tarpduryje.

Kas čia dar? Jau naujus vyrus vedi namo? rėkė Gintaras.

Paulius ramiai padėjo pirkinių maišą ant stalo:

Aš jos teisėtas vyras. O jūs kas? Nemanau, kad esame susitikę.

Gintaras paraudo iš įniršio.

Lauk abu! suriko, mojuodamas ranka.

Pirmiausia pagal kieno teisę šitas tonas? Antra, šiame name Kotryna yra teisėta savininkė. Norit parodyt dovanojimo dokumentus? Paulius su šypsena žiūrėjo į uošvį.

K… kokius dokumentus? pradėjo mikčioti Gintaras.

Gintarai! Ji kažką įpylė tavo motinai! Reikia į teismą reikia kovoti! pašnekino vyrą pamotė.

Aš įrodysiu, kad tu man ne dukra, o jai ne anūkė! mojavo kumščiais Gintaras.

Ruoškis krautis lagaminus, vargete, susiraukė Marius. Likti be mašinos jį siutino dar labiau.

Jie išėjo, palikdami tuštumą. Kotryna susmuko ant grindų ir pravirko. Už ką? Tėvas nei per vaikystę, nei vėliau neparnešė net saldainiuko, o dabar nori namų atimti.

Jie juk gerai gyvena! Ar jiems trūksta ko gyvent? Pauliu, šitie namai vienintelė mano močiutės palikta brangenybė! ašaromis springo Kotryna.

Paulius ryžtingai pakėlė žmoną.

Rytoj dėsime skelbimą apie pardavimą. Kitaip jie tavęs persekios ir vis trauks už liežuvio. Prisimink, pati Aldona ne kartą prašė: parduosit namą ir kelsitės į miestą!

Tik negalvojau, kad taip greitai teks jį parduoti… Čia praėjo visa mano vaikystė!

Namas greitai buvo parduotas pasiturintiems žmonėms, kurie svajojo apie sodybą užmiesty. Derybų net neprireikė.

Didelis, nuo kelio toli, didelis sodas su obelimis ir šiltnamiu, langai į pušyną, o gilumoje pavėsinė su vynuogėmis. Mūrinis šiltas namas patiko naujiems šeimininkams.

Kotryna ir Paulius nusipirko kuklų jaukų butą arčiau Vilniaus centro. Netrukus laukėsi kūdikio džiaugėsi neapsakomai. Jų vaikas buvo laukiamas ir mylimas.

Guldama miegoti, Kotryna mintyse tardavo močiutei: ačiū tau, brangioji, tu man davei gyvenimą……ir dabar tavo šiluma manyje gyvena.

Rytas buvo šviesus ir ramus. Kai Kotryna su Pauliumi pirmą kartą atsivežė naujagimę Eliją į jų jaukius namus, palangėje sužydo senosios obels šakelė ją Kotryna atsivežė iš sodo kaip relikviją. Ji alsavo tuo pačiu sodriu kvapu, kuriuo prisigėrė jos vaikystė obuoliai, vasara, švelnus močiutės balsas.

Vakare, sūpuodama mergaitę rankose, Kotryna tyliai dainavo tą pačią lopšinę, kurią kažkada dainavo Aldona. Elija nusišypsojo ir užmigo, lyg būtų žinojusi: ta meilė, kurią močiutė dovanojo Kotrynai, dabar toliau spindės per ją niekad nenutrūksiantis grandinės žiedas.

Už lango, tolumoje, bolavo kaimo siluetai ir trumpam pasirodė vaivorykštė. Visa, ką turiu brangiausio, perduodu tau, tyliai sušnabždėjo Kotryna naujagimei. Kad būtum laiminga, mylima ir niekada nesijaustum viena.

Ir tą akimirką Kotryna pajuto: viskas buvo verta nuoskaudos, netektys, ilgesio naktys. Nes meilė, kurią gavai, visada grįžta atgal gal kitokiu pavidalu, į kitą glėbį, per kitą gyvenimą, bet ji gyvena toliau.

Močiutės šiluma liko kartu o dabar žydėjo, dvelkė obuoliais ir dainomis naujame namuose, naujoje šeimoje, naujoje pradžioje.

Ir visa, ko kadaise stigo, pagaliau ėmė tiesiog būti.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

eighteen − thirteen =

Anūkė. Nuo pat gimimo Olgutei jos motina Žana buvo nereikalinga – elgėsi su dukra lyg su nereikšmingu daiktu namuose. Nuolat besibardama su Olgos tėvu, vos tik jis sugrįžo pas savo teisėtą žmoną, Žana prarado bet kokį saiką. – Išėjo, taip? Tai reiškia, kad ir neketino palikti savo namų šeimininkės! Viską man su gadino! Melavo! O dabar paliko man vaiką? Aš ją pro langą išmesiu ar ant stoties paliksiu su valkatomis! – rėkė ji į telefoną. Olgutė užsikimšo ausis ir tyliai pravirko – motinos nemylėjimą ji gėrė kaip kempinė. – Man visiškai nesvarbu, ką darysi su dukra. Net abejoju, ar ji mano. Viso gero! – atšovė tėvas Romanas. Žana, tarsi pakvašusi, sumetė dukros daiktelius į krepšį, įgrūdo ir dokumentus, o penkiametę Olgutę susodino į taksi. – Parodysiu aš jiems visiems! – sukosi jos galvoje. Susireikšminusiu tonu pasakė vairuotojui adresą – ketino palikti mergaitę R omano motinai Ninai Ivanovnai, gyvenusiai už miesto. Taksistas, pats turėdamas anūkėlę, negalėjo pakęsti Žanos grubumo ir šaltumo dukrai… Taip Olgutė atsidūrė pas močiutę, kuri nieko apie ją nežinojo – sūnus apie nesantuokinį vaiką neminėjo nė žodžio. Bet Ninos Ivanovnos širdis tuoj pat pripuolė prie anūkėlės kaip prie brangiausio lobio. Ji mylėjo, globojo, lydėjo per pirmą klasę, stebėjo kaip Olgutė auga – jautri ir geros širdies, protinga, graži, svajojanti apie medicinos mokslus… Deja, tėvas jos taip ir nepripažino, o per retus apsilankymus žemino Olgą bjauriais žodžiais. Kartą Nina Ivanovna neištvėrė ir pastatė sūnų į vietą: – Pats tu vargeta! Tik pensijos dieną mane prisimeni – pinigus kauliji! O vaikui – nei dėmesio, nei meilės. Daugiau nesirodyk! Močiutė visada buvo šalia – ir kai Olgutei reikėjo pagalbos ruošiantis brandos egzaminams, ir kai persikrausčius į miestą siekti svajonių. O vėliau – kai su vyru S aša pradėjo nuosavą šeimą. Per vestuves Olgė dėkojo močiutei: – Tu man ne tik močiutė, bet ir mama, ir tėtis – viskas viename. Tu man davei namus, šilumą ir meilę… Kai Nina Ivanovna sunegalavo, Olgė ir jos vyras keitėsi kelionėmis iš miesto, slaugė ją iki paskutinės akimirkos. Ir prieš mirtį močiutė nuramino: – Susitvarkiau popierius pas notarą – tu šios sodybos šeimininkė. Nesileisk skriaudžiama mano sūnaus ir jo žmonos. Ir tik po laidotuvių tėvas su naująja šeima pasirodė reikalauti namų. Tačiau Olgė, susitvardžiusi, ištraukė močiutės padovanotų namų dokumentus ir drąsiai apgynė savo teisę į vienintelį tikrą namų jausmą. Galiausiai sodyba, kurioje praėjo vaikystės laimė, buvo parduota naujiems šeimininkams, o Olgė su vyru įsikūrė mieste ir netrukus susilaukė ilgai laukto, mylimo vaikelio. Užmigusi Olga mintyse dėkojo močiutei: – Ačiū tau, mano brangioji, kad padovanojai man gyvenimą… Anūkė. Močiutės širdyje – visa meilė (arba: Anūkė. Močiutės glėbyje užaugusi širdis).