Aplinkybių nesulauksi – jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte aplinkybes, kai palikote gyvą būtybę gatvėje, o dabar norite viską pakeisti, kai jums patogu. Olegas grįžta namo po darbo. Įprastas žiemos vakaras, kai viskas aplinkui lyg apgaubta nuobodulio migla. Eidamas pro maisto prekių parduotuvę, pamato šunį. Kieminuką. Rudas, gauruotas, akys – kaip pas pasiklydusį vaiką. – Ko tau čia reikia? – suburbėjo Olegas, bet sustojo. Šuo pakėlė galvą, pažiūrėjo. Neprašė nieko. Tik žiūrėjo. „Matyt, šeimininkų laukia“, – pagalvojo ir nuėjo toliau. Kitą dieną – ta pati scena. Ir dar kitą. Šuo lyg užaugęs prie to kampelio. Olegas pradėjo pastebėti: žmonės praeina pro šalį, vienas meta bandelę, kitas – dešrelę. – Tai kodėl tu čia sėdi? – paklausė kartą, pritūpdamas šalia. – O kur tavo šeimininkai? Šuo prie jo atslinko. Atsargiai. Prisiglaudė snukiu prie kojos. Olegas sustingo. Kada paskutinį kartą ką nors glostė? Po skyrybų praėjo treji metai. Tuščias butas. Tik darbas, televizorius, šaldytuvas. – Ladi, mano mieloji, – sušnibždėjo nežinodamas, iš kur tas vardas atėjo. Kitą dieną atnešė jai dešrelių. Po savaitės – įkėlė skelbimą internetu: „Rastas šuo. Ieškom šeimininkų.“ Niekas nepaskambino. Po mėnesio Olegas grįžta iš budėjimo (dirba inžinieriumi, kartais parom objekte) – ir pamato būrį prie parduotuvės. – Kas nutiko? – klausia kaimynės. – Šunį tą nutrenkė mašina. Na tą, kuri čia mėnesį sėdėjo. Širdis nukrenta žemyn. – Kur ji dabar? – Į veterinarijos kliniką nuvežė, Antakalnyje, prie Žirmūnų. Bet ten beprotiškai brangu… O kam ji reikalinga, benamėgi? Olegas nieko nesakė. Apsisuko ir nubėgo. Klinikoje veterinaras papurto galvą: – Lūžiai, vidinis kraujavimas. Gydymas kainuos daug. Nėra garantijų, kad išgyvens. – Gydykite, – pasakė Olegas. – Kiek reikės – sumokėsiu. Kai išrašė, parnešė ją namo. Ir pirmą kartą per tris metus bute atsirado gyvybė. Gyvenimas pasikeitė. Kardinaliai. Olegas prabusdavo ne nuo žadintuvo – nuo švelnaus Lados prisilietimo prie rankos. Lyg sakytų: laikas keltis, šeimininke. Ir Olegas keldavosi. Su šypsena. Anksčiau rytas prasidėdavo kava ir naujienomis. Dabar – pasivaikščiojimu parke. – Na ką, mergyt, eime kvėpuoti? – kalbėdavo, ir Lada linksmai vizgindavo uodegą. Veterinarijos klinikoje sutvarkė visus dokumentus. Pasą, skiepų pažymas. Dabar ji oficialiai jo šuo. Olegas net fotkino kiekvieną pažymą – šiaip, dėl viso pikto. Kolegos stebėjosi: – Olegai, tu ar neatjaunėjai? Tokiu energingu tapai. Ir iš tiesų – pirmą kartą po tiek metų jautėsi reikalingas. Lada pasirodė labai protinga. Neįtikėtinai. Supranta iš pusės žodžio. Jei Olegas vėluoja – pasitinka prie durų su tokiu žvilgsniu, lyg sakytų: „Aš jaudinausi.“ Vakare vakarais kartu vaikštinėja parke. Ilgai. Olegas pasakoja jai apie darbą, apie gyvenimą. Juokinga? Gal. Bet jai įdomu klausytis. Žiūri įdėmiai, kartais tyliai cypteli atsakydama. – Supranti, Ladyt, anksčiau maniau, kad vienam paprasčiau. Niekas netrukdo, niekas nekankina. O pasirodo, – paglosto galvą, – tiesiog baisu buvo vėl ką nors pamilti. Kaimynai priprato prie jų. Irena iš gretimo namo vis parneša kaulą. – Graži šuniukė, – sakydavo. – Matosi, kad mylima. Praėjo mėnuo. Kitas. Olegas svarstė net sukurti socialinių tinklų paskyrą – kelti Lados nuotraukas. Ji fotogeniška – rudai auksiniai plaukai saulėje švyti. Ir tuomet nutiko netikėtumas. Įprasta pasivaikšiojimo popietė parke. Lada uostinėja krūmus, Olegas sėdi ant suoliuko. Skaito ką nors telefone. – Gerda! Gerda! Olegas pakėlė galvą. Priėjo moteris. Apie trisdešimt penkerių. Brangus treningas, blondinė, pasidažiusi. Lada sunerimo. Priglaudė ausis. – Atsiprašau, – sako Olegas. – Klystate. Čia mano šuo. Moteris sustojo. Rankos ant klubų. – Kaip tai jūsų? Aš akla nesu – matau, kad čia mano Gerda! Prieš pusmetį ji dingo! – Ką? – Taip! Pabėgo nuo laiptinės, visur jos ieškojau! O jūs ją pavogėte! Olegui žemė slysta po kojomis. – Palaukit. Kaip dingo? Radau prie parduotuvės. Mėnesį ji ten benamė sėdėjo! – Kodėl sėdėjo? – priėjo moteris arčiau. – Nes pasiklydo! Aš ją mylėjau! Su vyru specialiai veislinę pirkome! – Veislinę? – Olegas pažvelgė į Lada. – Ji kieminukė. – Ji mišrūnė! Labai brangi! Olegas atsistojo. Lada prigludo prie kojų. – Gerai. Jei čia jūsų šuo – parodykite dokumentus. – Kokius dokumentus? – Veterinarinį pasą. Skiepų pažymas. Bet ką. Moteris susinervino: – Namie palikau. Bet nesvarbu! Aš ją atpažinau! Gerda, pas mane! Lada nejuda. – Gerda! Čia, greitai! Šuniukas dar stipriau prigludo prie Olego. – Matote? – tyliai pasakė jis. – Ji jūsų nepažįsta. – Paprasčiausiai įsižeidė, kad ją palikau! – balsą pakėlė moteris. – Bet čia mano šuo! Reikalauju grąžinti! – Turiu dokumentus, – ramiai atsakė Olegas. – Klinikos pažyma, kur gydžiau po avarijos. Pasas. Kvitas už maistą, žaislus. – Man vienodai tie jūsų popieriai! Čia vagystė! Praeiviai ėmė stebėti. – Žinote, – Olegas išsitraukė telefoną. – Spręskime pagal įstatymą. Iškviesiu policiją. – Kvieskite! – atrėžė moteris. – Įrodysiu, kad čia mano šuo! Turiu liudininkų! – Kokius liudininkus? – Kaimynai matė, kaip pabėgo! Olegas sukalė numerį. Širdis daužosi. Gal ji teisi? Gal Lada tikrai pabėgo nuo moters? Bet kodėl tada laukiavo mėnesį prie parduotuvės? Kodėl negrįžo namo? Ir svarbiausia – kodėl dabar slepiasi po jo ranka? – Alio, policija? Čia tokia situacija… Moteris piktai šyptelėjo: – Pamatysite. Teisybė laimės. Grąžinkite mano šunį! O Lada vis glaudžiasi prie Olego. Ir tada Olegas supranta – kovos už ją iki galo. Nes per tuos mėnesius Lada tapo ne tiesiog šuniuku. Ji tapo jo šeima. Po pusvalandžio atvyko aplinkos inspektorius – seržantas Mickevičius, ramus, išmanantis vyras. Olegas jį žinojo anksčiau iš bendrijos reikalų. – Na, pasakokite, – ištraukia užrašų knygelę. Moteris užsivedusi: – Čia mano šuo! Gerda! Už dešimt tūkstančių pirkome! Pabėgo prieš pusę metų, visur ieškojau! O šitas vyras ją pavogė! – Nepavogiau, radau, – ramiausiai atsako Olegas. – Prie parduotuvės. Mėnesį ten badavo. – Kodėl badavo? Nes pasiklydo! Mickevičius pasižiūri į Ladą. Ta ir toliau glaudžiasi prie Olego. – Dokumentų kas turite? – Aš, – Olegas ištraukia segtuvą. Laimingo atsitiktinumo dėka neseniai grįžo iš vetklinikos, dar nebuvo spėjęs dokumentų palikti namie. – Štai klinikos pažyma. Gydyta po autoįvykio. Visus skiepus turi. Pasas oficialus. Aplinkos specialistas peržvelgia dokumentus. – O jūs ką turite? – kreipiasi į moterį. – Namie viskas! Bet koks skirtumas! Sakau – mano Gerda! – Galit pasakoti išsamiau, kaip dingo? – klausia Mickevičius. – Na, vedžiau pasivaikščioti. Pabėgo nuo pavadžio. Ieškojau, skelbimus kėliau. – Kur vežiojotes? – Čia, šalia, parke. – Kur gyvenate? – Antakalnyje, Žirmūnų g. 15. Olegas nustemba: – Palaukite. Tai du kilometrai nuo parduotuvės, kur radau. Jei parkę dingo, kaip atsidūrė ten? – Na, pasiklydo gal. – Šunys paprastai namo grįžta. Moteris paraudo: – O ką jūs žinote apie šunis! – Žinau, – tyliai atsako Olegas. – Mylimas šuo mėnesį ant vienos vietos nebadauja. Jis ieško šeimininkų. – Galiu paklausti? – įsiterpia Mickevičius. – Sakėte, ieškojote šuns. Skelbimus kėlėte. O į policiją kodėl nesikreipėte? – Į policiją? Negalvojau. – Per pusmetį? Už dešimt tūkstančių šunį pamesti ir neieškoti? – Galvojau pati atsiras! Mickevičius suraukia antakius: – Dokumentus turite? – Kokius? – Pasą. Ir adresą. Moteris pasiėmė piniginę. Rankos virpa. – Štai pasas. Mickevičius žiūri: – Taip, gyvenate Žirmūnų g. 15, butas 23. O tiksli data, kada dingo? – Prieš pusmetį, gal sausį, apie dvidešimtą. Olegas ištraukia telefoną: – O aš ją radau sausio dvidešimt trečią. O ji jau beveik mėnesį ten tupėjo. Reiškia, dingo dar anksčiau. – Gal suklydau su data! – moteris pradeda akivaizdžiai nervintis. Staiga palūžta: – Gerai! Gerai, tebūnie jūsų! Bet juk tikrai ją mylėjau! Tyla. – Kaip jūs taip galėjote? – tyliai paklausė Olegas. – Vyras pasakė – kraustomės, šuns nepriims. Parduot neišėjo – neveislinė. Tai ir palikau prie parduotuvės. Tikėjausi, kas nors paims. Olegui susigraibė širdis. – Jūs ją palikote? – Na, palikau. Ne išmečiau gi! Galvojau, kas nors pagailės. – O kodėl dabar norite? Moteris susigraužė: – Su vyru išsiskyrėm, jis išvažiavo. O man taip vieniša. Norėjau atgauti Gerdą. Juk ją mylėjau! Olegas žiūri ir negali patikėti. – Myli? – lėtai kartoja. – Mylimų neišduoda. Mickevičius užverčia knygą. – Viskas aišku. Pagal dokumentus, šuo priklauso piliečiui… – žvilgteli į Olego pasą, – Varnui. Jis ją gydė, sutvarkė dokumentus, prižiūri. Teisiškai klausimų nėra. Moteris suverkė: – Bet persigalvojau! Noriu susigrąžinti! – Vėlu persigalvoti, – sausai atsako inspektorius. – Palikote – reiškia nusprendėte. Olegas pritupia prie Lados, apkabina. – Viskas, mergaite. Dabar viskas gerai. – Galiu nors paglostyti? – pasiteiravo moteris. – Paskutinį kartą? Olegas pažiūri į Lada. Ta suneria ausis, glaudžiasi arčiau. – Matote? Ji jūsų bijo. – Juk ne specialiai. Aplinkybės taip susiklostė. – Žinot ką? – Olegas atsistoja. – Aplinkybės nesusiklosto pačios. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte situaciją, kai palikote gyvą būtybę gatvėje. O dabar norite keisti, kai jums patogu. Moteris verkia: – Suprantu. Bet man taip vieniša. – O jai ar nebuvo liūdna mėnesį laukti jūsų? Tyla. – Gerda, – tyliai pašaukė paskutinį kartą. Šuo net nekrustelėjo. Moteris apsisuko ir nuėjo. Greitai, neatsisukdama. Mickevičius patapšnojo Olegui per petį: – Teisingai padarei. Matosi, kad prisirišusi. – Ačiū už supratimą. – Nesvarbu. Pats šunininkas – žinau, ką tai reiškia. Kai inspektorius išvažiavo, Olegas liko su Lada vienas. – Na ką, – paglosto galvą. – Daugiau niekas mūsų neišskirs. Žadu. Lada pažvelgė į jį savo akimis. O Olegas jose pamatė ne tik dėkingumą, bet ir beribę šunišką meilę. Meilę – Einam namo? Ji džiugiai sulojo ir bėgo šalia. Pakeliui Olegas mąstė: ta moteris teisi viena. Aplinkybės išties gali keistis. Gali prarasti darbą, namus, pinigus. Bet yra dalykų, kurių negalima prarasti. Tai atsakomybė, meilė, gailestingumas. Namie Lada įsitaisė ant savo kilimėlio. Olegas užsiplikė arbatos, atsisėdo šalia. – Žinai, Ladyt, – pasakė susimąstęs, – gal viskas ir išėjo į gerą. Dabar tikrai žinom – mes vienas kitam reikalingi. Lada patenkinta atsiduso.

Aplinkybės nesusiklosto pačios. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte situaciją, kai palikote gyvą būtybę gatvėje. O dabar norite pakeisti, kai jums patogu.

Tomas grįžta namo po darbo. Tipiškas žiemos vakaras Vilniuje. Sniegas lėtai krenta, kiekvienas žingsnis tarsi po pilka vienodumo skraiste. Praeidamas pro Iki parduotuvę, Tomas pamato šunį mišrūnas, rusvas, pasišiaušęs. Akys tarsi pasimetusio vaiko.

Ko tu čia, mažuti? murmėjo Tomas, bet sustojo.

Šuo pakelia snukutį, žvelgia nereikalaudamas nieko, tik žiūri.

Gal laukia šeimininko, pagalvojo Tomas ir nuėjo toliau.

Bet kitą dieną ta pati scena. Ir dar po dienos. Šuo tarsi tapo šios vietos dalimi. Tomas pastebi: žmonės praeina, kas numeta batoną, kas dešrelę.

Kodėl tu čia sėdi? kartą prisėdo šalia. Kur tavo šeimininkai?

Šuo atsargiai atsliūkino ir prigludo galva prie Tomo kojos.

Tomas sukausto prisiminimas: kada paskutinį kartą glostė gyvą būtybę? Po skyrybų praėjo trys metai. Butas tuščias darbas, televizorius, šaldytuvas.

Lada, mano mieloji, sušnabžda, nežinodamas, iš kur tas vardas.

Kitą dieną atneša dešrelių.

Po savaitės įkelia skelbimą: Rasta šuo. Ieškome šeimininkų.

Niekas nesuskambina.

Po mėnesio, grįždamas po naktinės pamainos Tomas inžinierius, kai kada tenka būti objekte visą parą pamatė žmonių būrį prie parduotuvės.

Kas atsitiko? klausia kaimynės.

Šunį partrenkė mašina… tą, kas mėnesį čia sėdėjo.

Širdis nusirita kažkur gilyn.

Kur ji dabar?

Nuvežė į veterinarijos kliniką Antakalnio prospekte. Bet ten reikalauja daug pinigų… Kam reikia benamio šuns?

Tomas nieko neatsako. Pasuka ir bėga.

Klinikoje veterinaras liūdnai papurto galvą:

Lūžiai, vidinis kraujavimas. Gydymas brangus. Nėra garantijų, kad išgyvens.

Gydykite, sako Tomas. Kiek reikia, sumokėsiu.

Kai Lada išleidžia iš klinikos, Tomas pasiima ją namo.

Ir pirmąkart per tris metus jo bute atsiranda gyvybės.

Gyvenimas keičiasi. Iš esmės.

Tomas prabunda ne nuo žadintuvo, o nuo to, kad Lada švelniai stumtelėja nosimi laikas keltis, šeimininke. Ir jis keliasi. Su šypsena.

Anksčiau rytą pradėdavo savo kava ir portalu Delfi. Dabar pasivaikščiojimu Vingio parke.

Na ką, mergyt, eime įkvėpti gryno oro? Tomas linksmai taria, Lada vizgina uodegą.

Veterinarijos klinikoje sutvarkomi visi dokumentai. Pasas, skiepai. Dabar ji oficialiai Tomo šuo. Tomas net fotografuoja kiekvieną pažymą dėl visa ko.

Kolegos stebisi:

Tomai, ar tu atsijaunėjai? Atrodo žvalesnis nei bet kada.

Ir iš tiesų Tomas pirmą kartą per ilgus metus jaučiasi reikalingas.

Lada pasirodo labai protinga. Net stebėtinai. Supranta iš pusės žodžio. Jei Tomas vėluoja iš darbo ji laukia prie durų, žvelgia tokiu žvilgsniu, tarsi sakytų: Aš jaudinausi.

Vakare ilgai vaikštinėja parke. Tomas pasakoja jai apie darbą, gyvenimą. Juokinga? Galbūt. Bet Ladukai įdomu klausyti. Ji žiūri įdėmiai, kartais tyliai cypia atsakydama.

Supranti, Laduke, anksčiau maniau, kad vienam paprasčiau. Niekas netrukdo, niekas nekelia rūpesčių. Pasirodo, Tomas švelniai glosto galvą, tiesiog bijojau vėl kažką pamilti.

Kaimynai pripranta prie jų. Teta Veronika iš gretimo buto visuomet atsideda kauliuką.

Graži šuniukė, sako. Matyti, kad mylima.

Praėjo mėnesis. Kitas.

Tomas net galvoja atidaryti Instagram paskyrą dalintis Lados nuotraukomis. Ji labai fotogeniška rusvas kailis saulėje blizga tarytum auksas.

O tada nutinka netikėta.

Paprasta pasivaikščiojimo diena. Lada uosto krūmus, Tomas sėdi ant suoliuko, skaito naujienas telefone.

Undinė! Undinė!

Tomas kilsteli galvą. Prie jo eina moteris apie trisdešimt penkerių, pasipuošusi brangiu sportiniu kostiumu, šviesiaplaukė, pasidažiusi.

Lada susigūžia, prispaudžia ausis.

Atsiprašau, sako Tomas, jūs klystate. Tai mano šuo.

Moteris sustoja, rankos ant klubų.

Kaip tai jūsų? Aš puikiai matau, kad čia mano Undinė! Prieš pusę metų pradingo!

Ką?

Taip! Ji pabėgo nuo namų, išieškojau visur! O jūs ją pasisavinote!

Tomas pajunta, kad žemė slysta po kojomis.

Palaukite. Kaip prarado? Radau ją prie parduotuvės. Mėnesį ten sėdėjo benamė!

O kodėl sėdėjo? moteris priartėja. Nes pasimetė! Labai ją mylėjome! Su vyru specialiai pirkom, brangią veislinę!

Veislinę? Tomas pažvelgia į Ladą. Juk mišrūnė.

Ji metisas! Labai brangi!

Tomas atsistoja. Lada prisispaudžia prie kojos.

Gerai. Jei čia jūsų šuo parodykite dokumentus.

Kokius dokumentus?

Veterinarinį pasą, skiepų pažymas. Bet ką.

Moteris suklumpa:

Visi namuose liko. Bet man nesvarbu! Aš ją pažįstu! Undine, ateik čia!

Lada nė nekrustelėjo.

Undine! Greitai pas mane!

Šuo dar labiau susispaudžia prie Tomo.

Matote? tyliai sako Tomas. Ji jūsų nepripažįsta.

Tiesiog įsižeidusi, kad ją pametėm! Bet čia mano šuo! Reikalauju grąžinti!

Turiu visus dokumentus, ramiai atsako Tomas. Pažymą iš klinikos, kur ją gydžiau po avarijos. Pasą. Kvitus už ėdalą, žaislus.

Man nusispjauti į tuos popierius! Čia vagystė!

Žmonės pradeda stebėti.

Žinote ką? Tomas išsitraukia telefoną. Spręskime teisėtai. Kviesiu policiją.

Kvieskite! surinka moteris. Įrodysiu, kad mano šuo! Turiu liudininkų!

Kokie liudininkai?

Kaimynai matė, kaip ji pabėgo!

Tomas surenka numerį. Širdis plaka. Gal ta moteris sako tiesą? Gal Lada tikrai pabėgo?

Bet kodėl mėnesį laukė prie parduotuvės? Kodėl neieškojo kelio namo?

Ir svarbiausia, kodėl dabar slepiasi po jo ranka, tarsi saugotųsi?

Alio? Policija? Turiu situaciją…

Moteris piktai šypsosi:

Pamatysit. Teisingumas nugalės. Atiduokit mano šunį!

O Lada vis glaudžiasi prie Tomo.

Tomas supranta kovos už ją. Iki galo.

Per mėnesius Lada tapo nebe šunimi.

Ji tapo šeima.

Policininkas, seržantas Petrauskas, pasirodo po pusvalandžio. Tomas pažįsta jį iš ankstesnių reikalų su bendrija.

Na, pasakokit, atverčia užrašų knygelę.

Moteris užberia žodžiais:

Čia mano šuo! Undinė! Pirkom už tris tūkstančius eurų! Prieš pusę metų pradingo, ieškojau visur! O šitas vyras ją pavogė!

Nepavogiau, o radau, ramiai atsako Tomas. Prie parduotuvės. Ji ten mėnesį buvo alkana.

O kodėl buvo? Nes pasimetė!

Petrauskas pažvelgia į Ladą. Ji kaip ir prieš tai glaudžiasi prie Tomo.

Dokumentų kas nors turi?

Aš turiu, Tomas išsitraukia segtuvą. Laimei, vis dar nebuvo iškrovęs klinikos dokumentų.

Štai pažyma iš veterinarijos, gydžiau po avarijos. Štai pasas. Skiepai padaryti.

Policininkas peržiūri popierius.

O jūs ką galite parodyti? kreipiasi į moterį.

Visi namie! Bet nesvarbu! Sakau mano Undinė!

Gal galite tiksliai papasakoti, kaip prarado? klausia Petrauskas.

Na, vaikščiojom. Pabėgo nuo pavadėlio. Ieškojau, skelbimus kabinau.

Kur vaikščiojot?

Vingio parke, čia netoliese.

Kur gyvena?

Antakalnio prospekte.

Tomas sudrebėjo:

Palaukit. Tai du kilometrai nuo tos parduotuvės, kur radau šunį. Jei pasimetė parke, kaip atsidūrė ten?

Na, pasiklydo…

Šunys dažnai randa kelią namo.

Moteris parausta:

Ką jūs suprantate apie šunis?!

Suprantu, tyliai pasako Tomas. Suprantu, kad mylimas šuo mėnesio nesėdi alkana vienoje vietoje. Jie ieško šeimininko.

Ir dar klausimas, įsiterpia Petrauskas. Sakėte, kabinote skelbimus. Kodėl nesikreipėte į policiją?

Į policiją?.. Nepagalvojau.

Per pusę metų? Šunį už tris tūkstančius prarandate, o policijai nepranešat?

Tikėjausi pati rasiu!

Petrauskas suraukia antakius:

Ponia, pateikite dokumentus.

Kokius?

Pasą. Tiksli gyvenamoji vieta.

Moteris drebančiomis rankomis ištraukia.

Štai Antakalnio pr. 112-17.

Aišku. Dabar sakykite tiksliai kada prarado šunį?

Prieš pusę metų, kažkur…

Tiksli data?

Na, sausio 20 arba 21.

Tomas ištraukia telefoną:

O aš sausio 23 radau. Jau buvo mėnesį sėdėjusi.

Vadinasi, šuo pasimetė anksčiau.

Gal suklydau! moteris pradeda nervintis.

Staiga palūžta:

Gerai! Tebūnie jūsų! Bet juk, aš tikrai ją mylėjau!

Tyla.

Kaip taip galėjo atsitikti? tyliai paklausia Tomas.

Vyras sakė kraustomės, šuns nenorėjo į butą. Parduoti nepavyko nei grynaveislė, nei ką. Palikau prie parduotuvės. Galvojau, kas nors pasiims.

Tomas jaučia, kaip viskas viduje apsiverčia.

Jūs ją išmetėte?

Na, palikau… Neišmečiau! Tikėjausi, geri žmonės paims.

Kodėl dabar norite ją atsiimti?

Moteris apsižliumba:

Su vyru išsiskyrėme. Jis išvyko, likau viena. Labai liūdna. Norėjosi Undinės atgal. Juk ją mylėjau!

Tomas žiūri ir negali patikėti.

Mylojot? lėtai pakartoja. Mylimų neišmeta.

Petrauskas užverčia užrašų knygelę.

Viskas aišku. Pagal dokumentus šuo priklauso Tomui Voveriui. Šuo jo gydytas, tvarkyti dokumentai, prižiūrimas. Teisiškai klausimų nėra.

Moteris verkia:

Bet persigalvojau! Noriu šunytę atgal!

Vėlu persigalvot, sausai atsako policininkas. Išmėtėt vadinasi išmėtėt.

Tomas priklaupia prie Lados, apkabina ją:

Viskas, mažyle, viskas gerai.

Gal galiu bent paglostyti? prašo moteris. Bent paskutinį kartą?

Tomas pažvelgia į Ladą. Ji prispaudžia ausis, slepiasi po ranka.

Matote? Ji jūsų bijo.

Tai ne specialiai. Aplinkybės taip susiklostė…

Žinot ką? Tomas atsistoja. Aplinkybės nesusiklosto. Mes patys jas kuriame. Jūs sukūrėt tokią, kur išmetėt gyvą būtybę į gatvę. O dabar norit keisti, kai patogu.

Moteris rauda:

Suprantu… Bet taip sunku būti vienai.

O jai ar lengva buvo laukti mėnesį jūsų?

Tyla.

Undine, paskutinį sykį šaukia moteris.

Šuo nė nekrusteli.

Tuomet moteris apsisuka ir nueina. Greitai, neatsisukdama.

Petrauskas draugiškai paplekšnoja Tomui per petį:

Teisingai padarėt. Matyti tikrai jūsų šuo.

Ačiū. Už supratimą.

Ką jau. Pats šunų mėgėjas. Žinau, ką reiškia.

Kai policininkas išvažiuoja, Tomas su Lada lieka dviese.

Na ką, glosto galvą. Daugiau niekas mūsų neišskirs. Pažadu.

Lada pakelia akis. Tomas mato ten ne tik dėkingumą, bet beribę šunų meilę.

Meilė.

Einam namo?

Ji linksmai suloja ir bėga šalia.

Eidamas Tomas galvoja: ta moteris buvo teisi bent dėl vieno. Aplinkybės gali būti įvairios. Galima prarasti darbą, namus, pinigus.

Bet yra dalykų, kurių negalima prarasti. Atsakomybė, meilė, atjauta.

Namuose Lada įsitaiso ant savo mylimo kilimėlio. Tomas užsipliko arbatos, atsisėdo šalia.

Žinai, Laduke, tyliai ištaria. Gal viskas ir išėjo į gera. Dabar tikrai žinome mes vienas kitam reikalingi.

Lada ramiai atsidūsta.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

3 × one =

Aplinkybių nesulauksi – jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte aplinkybes, kai palikote gyvą būtybę gatvėje, o dabar norite viską pakeisti, kai jums patogu. Olegas grįžta namo po darbo. Įprastas žiemos vakaras, kai viskas aplinkui lyg apgaubta nuobodulio migla. Eidamas pro maisto prekių parduotuvę, pamato šunį. Kieminuką. Rudas, gauruotas, akys – kaip pas pasiklydusį vaiką. – Ko tau čia reikia? – suburbėjo Olegas, bet sustojo. Šuo pakėlė galvą, pažiūrėjo. Neprašė nieko. Tik žiūrėjo. „Matyt, šeimininkų laukia“, – pagalvojo ir nuėjo toliau. Kitą dieną – ta pati scena. Ir dar kitą. Šuo lyg užaugęs prie to kampelio. Olegas pradėjo pastebėti: žmonės praeina pro šalį, vienas meta bandelę, kitas – dešrelę. – Tai kodėl tu čia sėdi? – paklausė kartą, pritūpdamas šalia. – O kur tavo šeimininkai? Šuo prie jo atslinko. Atsargiai. Prisiglaudė snukiu prie kojos. Olegas sustingo. Kada paskutinį kartą ką nors glostė? Po skyrybų praėjo treji metai. Tuščias butas. Tik darbas, televizorius, šaldytuvas. – Ladi, mano mieloji, – sušnibždėjo nežinodamas, iš kur tas vardas atėjo. Kitą dieną atnešė jai dešrelių. Po savaitės – įkėlė skelbimą internetu: „Rastas šuo. Ieškom šeimininkų.“ Niekas nepaskambino. Po mėnesio Olegas grįžta iš budėjimo (dirba inžinieriumi, kartais parom objekte) – ir pamato būrį prie parduotuvės. – Kas nutiko? – klausia kaimynės. – Šunį tą nutrenkė mašina. Na tą, kuri čia mėnesį sėdėjo. Širdis nukrenta žemyn. – Kur ji dabar? – Į veterinarijos kliniką nuvežė, Antakalnyje, prie Žirmūnų. Bet ten beprotiškai brangu… O kam ji reikalinga, benamėgi? Olegas nieko nesakė. Apsisuko ir nubėgo. Klinikoje veterinaras papurto galvą: – Lūžiai, vidinis kraujavimas. Gydymas kainuos daug. Nėra garantijų, kad išgyvens. – Gydykite, – pasakė Olegas. – Kiek reikės – sumokėsiu. Kai išrašė, parnešė ją namo. Ir pirmą kartą per tris metus bute atsirado gyvybė. Gyvenimas pasikeitė. Kardinaliai. Olegas prabusdavo ne nuo žadintuvo – nuo švelnaus Lados prisilietimo prie rankos. Lyg sakytų: laikas keltis, šeimininke. Ir Olegas keldavosi. Su šypsena. Anksčiau rytas prasidėdavo kava ir naujienomis. Dabar – pasivaikščiojimu parke. – Na ką, mergyt, eime kvėpuoti? – kalbėdavo, ir Lada linksmai vizgindavo uodegą. Veterinarijos klinikoje sutvarkė visus dokumentus. Pasą, skiepų pažymas. Dabar ji oficialiai jo šuo. Olegas net fotkino kiekvieną pažymą – šiaip, dėl viso pikto. Kolegos stebėjosi: – Olegai, tu ar neatjaunėjai? Tokiu energingu tapai. Ir iš tiesų – pirmą kartą po tiek metų jautėsi reikalingas. Lada pasirodė labai protinga. Neįtikėtinai. Supranta iš pusės žodžio. Jei Olegas vėluoja – pasitinka prie durų su tokiu žvilgsniu, lyg sakytų: „Aš jaudinausi.“ Vakare vakarais kartu vaikštinėja parke. Ilgai. Olegas pasakoja jai apie darbą, apie gyvenimą. Juokinga? Gal. Bet jai įdomu klausytis. Žiūri įdėmiai, kartais tyliai cypteli atsakydama. – Supranti, Ladyt, anksčiau maniau, kad vienam paprasčiau. Niekas netrukdo, niekas nekankina. O pasirodo, – paglosto galvą, – tiesiog baisu buvo vėl ką nors pamilti. Kaimynai priprato prie jų. Irena iš gretimo namo vis parneša kaulą. – Graži šuniukė, – sakydavo. – Matosi, kad mylima. Praėjo mėnuo. Kitas. Olegas svarstė net sukurti socialinių tinklų paskyrą – kelti Lados nuotraukas. Ji fotogeniška – rudai auksiniai plaukai saulėje švyti. Ir tuomet nutiko netikėtumas. Įprasta pasivaikšiojimo popietė parke. Lada uostinėja krūmus, Olegas sėdi ant suoliuko. Skaito ką nors telefone. – Gerda! Gerda! Olegas pakėlė galvą. Priėjo moteris. Apie trisdešimt penkerių. Brangus treningas, blondinė, pasidažiusi. Lada sunerimo. Priglaudė ausis. – Atsiprašau, – sako Olegas. – Klystate. Čia mano šuo. Moteris sustojo. Rankos ant klubų. – Kaip tai jūsų? Aš akla nesu – matau, kad čia mano Gerda! Prieš pusmetį ji dingo! – Ką? – Taip! Pabėgo nuo laiptinės, visur jos ieškojau! O jūs ją pavogėte! Olegui žemė slysta po kojomis. – Palaukit. Kaip dingo? Radau prie parduotuvės. Mėnesį ji ten benamė sėdėjo! – Kodėl sėdėjo? – priėjo moteris arčiau. – Nes pasiklydo! Aš ją mylėjau! Su vyru specialiai veislinę pirkome! – Veislinę? – Olegas pažvelgė į Lada. – Ji kieminukė. – Ji mišrūnė! Labai brangi! Olegas atsistojo. Lada prigludo prie kojų. – Gerai. Jei čia jūsų šuo – parodykite dokumentus. – Kokius dokumentus? – Veterinarinį pasą. Skiepų pažymas. Bet ką. Moteris susinervino: – Namie palikau. Bet nesvarbu! Aš ją atpažinau! Gerda, pas mane! Lada nejuda. – Gerda! Čia, greitai! Šuniukas dar stipriau prigludo prie Olego. – Matote? – tyliai pasakė jis. – Ji jūsų nepažįsta. – Paprasčiausiai įsižeidė, kad ją palikau! – balsą pakėlė moteris. – Bet čia mano šuo! Reikalauju grąžinti! – Turiu dokumentus, – ramiai atsakė Olegas. – Klinikos pažyma, kur gydžiau po avarijos. Pasas. Kvitas už maistą, žaislus. – Man vienodai tie jūsų popieriai! Čia vagystė! Praeiviai ėmė stebėti. – Žinote, – Olegas išsitraukė telefoną. – Spręskime pagal įstatymą. Iškviesiu policiją. – Kvieskite! – atrėžė moteris. – Įrodysiu, kad čia mano šuo! Turiu liudininkų! – Kokius liudininkus? – Kaimynai matė, kaip pabėgo! Olegas sukalė numerį. Širdis daužosi. Gal ji teisi? Gal Lada tikrai pabėgo nuo moters? Bet kodėl tada laukiavo mėnesį prie parduotuvės? Kodėl negrįžo namo? Ir svarbiausia – kodėl dabar slepiasi po jo ranka? – Alio, policija? Čia tokia situacija… Moteris piktai šyptelėjo: – Pamatysite. Teisybė laimės. Grąžinkite mano šunį! O Lada vis glaudžiasi prie Olego. Ir tada Olegas supranta – kovos už ją iki galo. Nes per tuos mėnesius Lada tapo ne tiesiog šuniuku. Ji tapo jo šeima. Po pusvalandžio atvyko aplinkos inspektorius – seržantas Mickevičius, ramus, išmanantis vyras. Olegas jį žinojo anksčiau iš bendrijos reikalų. – Na, pasakokite, – ištraukia užrašų knygelę. Moteris užsivedusi: – Čia mano šuo! Gerda! Už dešimt tūkstančių pirkome! Pabėgo prieš pusę metų, visur ieškojau! O šitas vyras ją pavogė! – Nepavogiau, radau, – ramiausiai atsako Olegas. – Prie parduotuvės. Mėnesį ten badavo. – Kodėl badavo? Nes pasiklydo! Mickevičius pasižiūri į Ladą. Ta ir toliau glaudžiasi prie Olego. – Dokumentų kas turite? – Aš, – Olegas ištraukia segtuvą. Laimingo atsitiktinumo dėka neseniai grįžo iš vetklinikos, dar nebuvo spėjęs dokumentų palikti namie. – Štai klinikos pažyma. Gydyta po autoįvykio. Visus skiepus turi. Pasas oficialus. Aplinkos specialistas peržvelgia dokumentus. – O jūs ką turite? – kreipiasi į moterį. – Namie viskas! Bet koks skirtumas! Sakau – mano Gerda! – Galit pasakoti išsamiau, kaip dingo? – klausia Mickevičius. – Na, vedžiau pasivaikščioti. Pabėgo nuo pavadžio. Ieškojau, skelbimus kėliau. – Kur vežiojotes? – Čia, šalia, parke. – Kur gyvenate? – Antakalnyje, Žirmūnų g. 15. Olegas nustemba: – Palaukite. Tai du kilometrai nuo parduotuvės, kur radau. Jei parkę dingo, kaip atsidūrė ten? – Na, pasiklydo gal. – Šunys paprastai namo grįžta. Moteris paraudo: – O ką jūs žinote apie šunis! – Žinau, – tyliai atsako Olegas. – Mylimas šuo mėnesį ant vienos vietos nebadauja. Jis ieško šeimininkų. – Galiu paklausti? – įsiterpia Mickevičius. – Sakėte, ieškojote šuns. Skelbimus kėlėte. O į policiją kodėl nesikreipėte? – Į policiją? Negalvojau. – Per pusmetį? Už dešimt tūkstančių šunį pamesti ir neieškoti? – Galvojau pati atsiras! Mickevičius suraukia antakius: – Dokumentus turite? – Kokius? – Pasą. Ir adresą. Moteris pasiėmė piniginę. Rankos virpa. – Štai pasas. Mickevičius žiūri: – Taip, gyvenate Žirmūnų g. 15, butas 23. O tiksli data, kada dingo? – Prieš pusmetį, gal sausį, apie dvidešimtą. Olegas ištraukia telefoną: – O aš ją radau sausio dvidešimt trečią. O ji jau beveik mėnesį ten tupėjo. Reiškia, dingo dar anksčiau. – Gal suklydau su data! – moteris pradeda akivaizdžiai nervintis. Staiga palūžta: – Gerai! Gerai, tebūnie jūsų! Bet juk tikrai ją mylėjau! Tyla. – Kaip jūs taip galėjote? – tyliai paklausė Olegas. – Vyras pasakė – kraustomės, šuns nepriims. Parduot neišėjo – neveislinė. Tai ir palikau prie parduotuvės. Tikėjausi, kas nors paims. Olegui susigraibė širdis. – Jūs ją palikote? – Na, palikau. Ne išmečiau gi! Galvojau, kas nors pagailės. – O kodėl dabar norite? Moteris susigraužė: – Su vyru išsiskyrėm, jis išvažiavo. O man taip vieniša. Norėjau atgauti Gerdą. Juk ją mylėjau! Olegas žiūri ir negali patikėti. – Myli? – lėtai kartoja. – Mylimų neišduoda. Mickevičius užverčia knygą. – Viskas aišku. Pagal dokumentus, šuo priklauso piliečiui… – žvilgteli į Olego pasą, – Varnui. Jis ją gydė, sutvarkė dokumentus, prižiūri. Teisiškai klausimų nėra. Moteris suverkė: – Bet persigalvojau! Noriu susigrąžinti! – Vėlu persigalvoti, – sausai atsako inspektorius. – Palikote – reiškia nusprendėte. Olegas pritupia prie Lados, apkabina. – Viskas, mergaite. Dabar viskas gerai. – Galiu nors paglostyti? – pasiteiravo moteris. – Paskutinį kartą? Olegas pažiūri į Lada. Ta suneria ausis, glaudžiasi arčiau. – Matote? Ji jūsų bijo. – Juk ne specialiai. Aplinkybės taip susiklostė. – Žinot ką? – Olegas atsistoja. – Aplinkybės nesusiklosto pačios. Jas kuria žmonės. Jūs sukūrėte situaciją, kai palikote gyvą būtybę gatvėje. O dabar norite keisti, kai jums patogu. Moteris verkia: – Suprantu. Bet man taip vieniša. – O jai ar nebuvo liūdna mėnesį laukti jūsų? Tyla. – Gerda, – tyliai pašaukė paskutinį kartą. Šuo net nekrustelėjo. Moteris apsisuko ir nuėjo. Greitai, neatsisukdama. Mickevičius patapšnojo Olegui per petį: – Teisingai padarei. Matosi, kad prisirišusi. – Ačiū už supratimą. – Nesvarbu. Pats šunininkas – žinau, ką tai reiškia. Kai inspektorius išvažiavo, Olegas liko su Lada vienas. – Na ką, – paglosto galvą. – Daugiau niekas mūsų neišskirs. Žadu. Lada pažvelgė į jį savo akimis. O Olegas jose pamatė ne tik dėkingumą, bet ir beribę šunišką meilę. Meilę – Einam namo? Ji džiugiai sulojo ir bėgo šalia. Pakeliui Olegas mąstė: ta moteris teisi viena. Aplinkybės išties gali keistis. Gali prarasti darbą, namus, pinigus. Bet yra dalykų, kurių negalima prarasti. Tai atsakomybė, meilė, gailestingumas. Namie Lada įsitaisė ant savo kilimėlio. Olegas užsiplikė arbatos, atsisėdo šalia. – Žinai, Ladyt, – pasakė susimąstęs, – gal viskas ir išėjo į gerą. Dabar tikrai žinom – mes vienas kitam reikalingi. Lada patenkinta atsiduso.