— Egle, ar tu laukiesi vaikelio? — paklausė mama.
Kaip ji galėjo tai atspėti?! Aš pati tik rytą tai sužinojau!
Panaudotas testas negalėjo jai pasirodyti, netyčia — aš tuoj pat jį išmečiau į šiukšliadėžę ir nunešiau į konteinerį.
— Iš kur žinai?
— Žinau… Juk tu mano dukra! — atsakė mama.
Nesupratau, ką ji tuo norėjo pasakyti, ir net nesistengiau suprasti — buvo ne tas. Tą akimirką norėjau tik vieno: užmigti ir atsibusti… prieš penkis mėnesius, dar nesusipažinusi su Deividu. Kaip gaila, kad negalima atsukti laiko atgal!
— Tu išsiskyrei su Deividu?
Ir vėl mama pataikė į dešimtuką.
Prieš dvi savaites mylimasis kvietė mane į kavinę. Galvojau — paprastos pasimatymas, bet pasirodo — atsisveikinimas. „Atsiprašau, Egle, bet… Ačiū tau už viską… Ir, prašau, nebeskambink man. Pakenksi ir sau, ir man, bet vis tiek nieko nepakeisi… Ir šiaip… šuniui humaniškiau uodegą nukirsti iš karto, vienu mostu!“ Po šių žodžių jis atsistojo ir išėjo, o aš sėdėjau ir mąsčiau, kad tikrai esu panaši į šunį, kuriam nukirto uodegą — mano meilę. Tai, kad humaniškas Deividas tai padarė vienu mostu, nieko nepalengvino…
Ir dar dabar šis niekam nereikalingas nėštumas…
— Taip, mama, mes išsiskyrėme, — balsas išdavikiškai sudrebėjo. — Tik, prašau, nieko nesakyk. Ir taip žinau, ką pasakysi. Atseit, įspėjau tave, o tu neklausėi… Taip, įspėjai mane, kad Deividas — savanaudis ir mergišius, o aš neklausiau. Patenkinta?
— Kaip galiu būti patenkinta, jei mano dukrai sunku? — tarė mama ir paglostė man galvą lyg vaikystėje. — Kada tau gimdyti?
— Niekada. Nenoriu vaiko!
— Egele, mano brangioji… Kai netekome tavo tėvo, buvau tokioje būklėje… Išgyvenau tik dėka tavęs. Kai manęs nebebus, ji… — mama vėl paglostė mane, tik ne galvą, o plokščią pilvą, — taps tavo vaistu nuo nevilties…
Buvau tiek susitelkusi į savas bėdas, kad nekreipiau dėmesio į frazę „kai manęs nebebus“. Tik užkliuvo už žodžio „ji“.
— Iš kur žinai, kad bus mergaitė, o ne berniukas?
— Žinau… — vėl nesikreipė į detales mama. Ir pridėjo prašydama. — Pagimdyk ją, Egele. Ir prisimink: kad ir kas nutiktų, mano dvasia visada bus šalia tavęs.
Vakarop gegužės 6 dieną greitoji išvežė mane į gimdymo namus su sąrėmiais, o 7-osios rytą pagimdžiau mergaitę, o dieną atėjo kaimynė teta Aldona su baisia naujiena: mano mama mirė. Ji, išsiuntusi mane į gimdymo namus, iškvietė greitąją ir sau, o po kelių valandų tetai Aldonai paskambino gydytojas iš ligoninės ir pranešė, kad…
— Ji paliko jūsų telefono numerį. Didžiulis infarktas. Nieko negalėjome padaryti.
Laidotuves prisimenu miglotai — daugiausia jomis rūpinosi teta Aldona ir kiti kaimynai. Tik po kelių savaičių, tvarkydama dokumentus, pastebėjau, kad gimimo liudijime ir mirties pažymėjime įrašyta ne tik ta pati data, bet ir laikas tas pats — 6:30.
Šviesė gimė tą minutę, kai mirė mama… Ar tai mistika?
Ar gali tai būti tik atsitiktinumas? Iškart prisiminiau mamos žodžius: „Kai manęs nebebus…“ Bet ji niekada nesiskundė širdimi! Nejaugi mama turėjo įžvalgumo dovaną ir numatė savo artėjančią mirtį?
Mažoji Šviesutė tapo mano išsigelbėjimu ir vaistu nuo nevilties. Kai dukrai buvo trys su puse metų, pirmą kartą pasiėmiau ją su savimi į kapines.
— Atėjome aplankyti močiutės Šviesės… — paaiškinau dukrai. — Šitas gėles atnešėme jai. Padėkime jas čia, į stiklainį…
Mergaitė nustebusi apsidairė aplinkui ir tada pašaukė:
— Močiute, kur esi? Pasislėpei?
— Močiutė nepasislėpė, tiesiog dabar gyvena danguje. Kalbėti su mumis ji negali, bet…
— Gali matyti mus, tiesa? — užbaigė Šviesutė už mane sakymą.
— Taip. Matyti ir saugoti…
Kai ėjome, dukra pakėlė galvą ir pramojavo debesėliui, plaukiančiam aukštai:
— Močiute, neliūdėk, dar pas tave sugrįšime!
Dabar mano mažylei jau septyneri, ir man nėra žmogaus brangesnio bei mylimesnio už ją. Beje, visi pažįstami vienu balsu tvirtina, kad mano Šviesutė — tikra savo močiutės kopija. Aš pati mielai pripažįstu jų išorinį panašumą, bet pastaruoju metu pradėjau pastebėti, kad dukra turi… įžvalgumo dovaną. Kiek kartų ji teisingai nuspėjo orus, svečių atėjimą ar kokio nors daikto dingimą. O vakar staiga visai mane pritrenkė:
— Netrukus aš turėsiu tėtį… — ir pridūrė po trumpos pauzės:
— Nebijok, močiutei jis patiks…
Ar lauki kūdikio? – paklausė mama.
