AR TU MANO LAIMĖ? Iš tiesų, tekėti neketinau. Jei ne atkaklios būsimo vyro dėmesio vilionės, vis dar būčiau paukštė be narvo… Arūnas, kaip pašėlęs drugelis, suktinėjo aplink mane, stengėsi įtikti, pelenėles nupūtė… Galiausiai pasidaviau — susituokėm. Arūnas iškart tapo artimas, savas žmogus. Su juo buvo lengva ir patogu — kaip su šiltomis šlepetėmis. Po metų gimė sūnus Vaičius. Vyras dirbo kitame mieste, grįždavo tik kartą per savaitę, visad atveždavo mums su Vaičiumi skanių lauktuvių. Kartą, skalbdama vyro drabužius, kuopdama kišenes, radau keturgubai sulankstytą lapą. O ten — ilgas mokyklinių prekių sąrašas, parašytas vaikiška ranka: „Tėti, kuo greičiau grįžk namo.“ Tada supratau, kaip mano vyras „linksminasi“ kitur! Didysis dviveidis! Isterikų nekėliau, tik pasiėmiau rankinę, vaiką — už rankos, ir trumpam išvykau pas mamą. Mama mums su sūnumi atskyrė kambarį: — Gyvenkit, kol susitaikysit. Galvoje kirbėjo keršto planas nedėkingam vyrui. Prisimenu buvusį klasioką Ramūną — štai su juo ir „užmezgiau romaną“! Ramūnas visada mane persekiojo — ir mokykloje, ir po jos. Skambinu: — Sveikas, Rami, dar nevedęs? — Nadži, kokie skirtumai, vedžiau-issiskyriau… Gal susitinkam? — atsiliepė gyvai Ramūnas. Nenumatytas romanas truko pusmetį. Arūnas reguliariai mokėjo išlaikymą sūnui, perduodavo mamai ir tyliai išeidavo. Žinojau, kad vyras apsigyveno su Eugenija Katerina. Ji turėjo dukrą, prikalbino ją vadinti Arūną tėčiu. Gyveno jie Arūno bute. Katerina šlovino Arūną, mezgė kojines ir megztinius, skaniai maitino — sužinojau vėliau. Visą gyvenimą priekaištausiu vyrui dėl Katerinos. Tuomet maniau, kad santuoka žlugo… Susitikę su Arūnu kavos puodeliui aptarti skyrybų, staiga mus užplūdo malonūs prisiminimai. Arūnas prisipažino amžinoje meilėje, gailėjosi, prašė pagalbos išspirti Kateriną. Man jo pasidarė nepaprastai gaila. Vėl susiėjom. Tiesa, vyras nieko nežinojo apie Ramūną. Katerina su dukra išsikraustė iš miesto. Septynios laimingos šeimos metai prabėgo. Vėliau Arūnas pateko į avariją, kojai reikėjo operacijos, reabilitacijos — dviems metams. Viskas jį išsekino, pradėjo stipriai gerti. Prarado save, užsidarė. Sunku buvo stebėti. Perspėjimai nepadėjo. Kenčiant likom su sūnumi vieni. Jis jokios pagalbos nepriėmė. Tuo metu darbe atsirado „liūdeseio liemenė“ — Paulius. Jis mane išklausydavo, ramindavo, paguodė, vedžiodavo po darbo. Paulius buvo vedęs, laukė antro vaiko. Nesuprantu, kaip mes atsidūrėm vienoj lovoj — nesąmonė! Paulius visa galva žemesnis, visai ne mano skonio! Ir prasidėjo! Paulius tampė į parodas, koncertus, baletus. Kai žmona pagimdė dukrą, Paulius aprimo, išėjo iš darbo. Gal tada manęs „paleido“? Pretenzijų neturėjau, tad lengvai jį paleidau. Jis buvo laikinas vaistas nuo sielos skausmo. Nesikišau į svetimus santykius. Vyras toliau gėrė. Po penkerių metų atsitiktinai sutikau Paulių, rimtai pasiūlė vesti. Tik nusijuokiau. Arūnas trumpam susiėmė, išvyko uždarbiauti į Čekiją. Laikui bėgant tapau pavyzdinga žmona ir rūpestinga mama — visi rūpesčiai vien apie šeimą. Arūnas po pusmečio grįžo iš užsienio — bute remontas, naujos buitinės prekės, galiausiai Arūnas sutvarkė savo automobilį. Atrodė, gyvenk ir džiaukis! Bet — vyras vėl pradėjo gerti. Prasidėjo pragaras. Draugai jį parnešdavo namo. Kartais grįždavo tik išsikraustęs per pusę gatvės. Dažnai ieškojau jo rajone, rasdavau miegančio ant suoliuko, tuščiomis kišenėmis, parsitempdavau namo. Būta visko… Kartą pavasarį stoviu liūdna stotelėje. Gamta džiūgauja, o man — nė motais. Staiga kažkas tyliai šnabžda: — Gal galiu padėti jūsų bėdai? Atsisuku. O Dieve, kvapnus gražuolis! Man jau 45! Gal vėl žydėsiu? Bet tiek pasimetus, kaip mergaitė… Gerai, atvažiavo autobusas, sprukau. Gražuolis pamojavo. Visą dieną nepaleidau minčių apie jį. Porą savaičių atidėliojau… Bet Egidijus (taip vadinosi nepažįstamasis), kaip tankas, pralaužė mano gynybą. Kas rytą laukė stotelėje, pamatęs — šypsodavosi, siuntė oro bučinius. Kartą atnešė glėbį raudonų tulpų. Sakau: — Kur man su gėlėmis ryte į darbą? Merginos iškart apkalbės. Egidijus nusišypsojo, padavė puokštę šalimais stojusiai močiutei. Ji atjaunėjo! „Ačiū, sūneli, linkiu tau pašėlusiai meilės!“ Susigėdau. Egidijus kreipėsi į mane: — Na, Nadži, gal tapkime kartu „kaltieji“? Tikrai nesigailėsi… Paklausiu atvirai — pasiūlymas buvo gundantis. Su vyru tuo metu santykių nebuvo — Arūnas gulėjo kaip rąstas… Egidijus — sveikuolis, buvęs sportininkas (jam buvo 57), puikus pašnekovas, išsiskyręs. Jame — kažkokia magija! Pasinėriau į šį nuotykį galva! Tai buvo verpetas! Trys metai — tarp namų ir Egidijaus. Sustoti neturėjau nei jėgų, nei noro. Noras pasirodė, kai Egidijus pakėlė prieš mane ranką. Tai buvo taškas. Nebepamenu, kiek kartų draugė kartojo: — Ramu tik kol ant kranto… Skaidrė nukrito. Pagaliau laisva! Egidijus dar ilgai manęs laukė, atgailavo viešai… Draugė apipylė bučiniais, padovanojo puodelį „Tu TEISI!“ O Arūnas? Jis viską žinojo — Egidijus jam skambino. Arūnas prisipažino: — Klausydamas tavo gerbėjo plepalų, norėjau mirti. Pats kaltas! Praradau žmoną… Praėjo dešimt metų. Turime dvi anūkes. Sėdim kartą su vyru prie stalo, geriame kavą. Žiūriu pro langą, o Arūnas švelniai paima už rankos: — Nadži, nežiūrėk į šalis. Aš — tavo laimė! Tiki? — Žinoma, tikiu, mano vienintelis…

TU MANO LAIMĖ?

Tiesą sakant, niekada nesvajojau apie vedybas. Jei ne atkaklūs Jono dėmesio ženklai, iki šiol būčiau laisva lyg gervė virš Neries slėnių. Jonas buvo kaip pavasarinis margytis sukosi aplink, neleidžiantis man pasislėpti, viską darydavo, kad tik būtų gera, net dulkelę nupūsdavo nuo mano rankos… Trumpai pasidaviau. Susituokėme.

Jonas labai greit tapo mano namų žmogumi, artimu, savų. Su juo buvo paprasta ir jauku. Kaip su šiltomis vilnonėmis šlepetėmis.

Po metų gimė mūsų sūnus Giedrius. Vyras dirba kituose miestuose, grįžta kartą per savaitę. Kiekvieną kartą parveža mums su Giedriuku gardėsių iš Kauno. Kaip visada, jam grįžus, ruošiuosi skalbti drabužius. Jau įpratau apžiūrėti visus kišenes. Kartą net išskalbiau jo vairuotojo pažymėjimą…

Nuo tada prieš kiekvieną skalbimą uoliai iščiupinėju visas drabužių iškyšas. Šį kartą, įkritęs lapelis iš kelnių kišenės susmulkintas keturiais kampais. Išskleidžiu, paskaitau ilgas sąrašas mokyklinių priemonių (rugpjūtis!). Pačioje pabaigoje vaikiška rašysena: Tėti, grįžk greičiau.

Na va, Jonukui gyventi linksma į šoną. Tiesiog dvigubas gyvenimas!

Nei skandalo, nei ašarų susikroviau rankinę ir sūnų (jam dar nebuvo trijų metukų) paėmiau už rankos ir išėjau pas mamą, ilgam. Mama mums su Giedriumi paskyrė savo kambarį:
Gyvenkit čia, kol susitaikysit.

Manyje įsižiebė mintis keršyti nedėkingam vyrui. Prisimenu klasės draugą Remigijų. Su juo paremti romaną. Remigijus visą mokyklą ir po jos man neduodavo ramybės. Skambinu jam.
Sveikas, Remi, dar nevedęs? pradedu iš toli.
Labas, Viltaute! Koks skirtumas vedęs, išsiskyręs… Gal susitinkam? nudžiunga Remigijus.

Mūsų netikėtas romanas truko pusmetį. Jonas kas mėnesį Giedriukui mokėjo alimentus, įteikdavo juos mano mamai ir tyliai išeidavo namo.

Žinojau, kad Jonas gyvena su Katažyna Eimantaite. Ji turi dukrą iš pirmos santuokos. Katažyna primygtinai norėjo, kad dukra vadintų Joną tėčiu. Jie visi gyveno Jono bute. Kai tik Katažyna sužinojo, kad išėjau, su dukra iš kito miesto persikėlė pas Joną. Katažyna jam vilnojo kojines, mezgė šiltus megztinius, skaniai ir sočiai maitino… Apie viską sužinojau po kiek laiko. Visą likusį gyvenimą būsiu Jono pavydėjusi Katažynai. Tuo metu atrodė, kad mūsų santuoka išseko, griuvo…

Bet susitikome prie kavos puodelio aptarti skyrybų. Tuomet staiga ant mūsų su Jonu užgriuvo malonūs prisiminimai. Jonas prisipažino besąlygiškai mylintis, atgailavo. Sakė, nežino, kaip atsikratyti įkyrios Katažynos.

Man jo taip pasidarė gaila. Vėl sugrįžau į jo glėbį. Beje, Jonas nežinojo nieko apie Remigijų. Katažyna su dukra išvažiavo iš mūsų miesto visam laikui.

Praėjo septyni laimingi šeimos gyvenimo metai. O tada Jonas pateko į autoavariją. Kojos operacijos, reabilitacija, lazda Atsigauti prireikė dviejų metų. Visa ši kova visiškai išsekino Joną. Jis pradėjo smarkiai gerti. Tapęs nebe panašus į žmogų, užsisklendęs savyje. Buvo žiauriai sunku žiūrėti, kaip jis griauna save ir mus. Prašymai ir kalbos visiškai neveikė. Jonas kankino save ir mus su Giedriumi. Pagalbą kategoriškai atmesdavo.

Tačiau darbe atsirado petys išlieti ašaras Povilas. Kiekvieną kartą išklausydavo mane rūkomajame, po darbo pasivaikščiodavo, ramindavo ir drąsindavo. Povilas buvo vedęs, laukė antro vaiko. Iki šiol nesuprantu, kaip mes su Povilu atsidūrėme po viena antklode. Kvailystė. Jis žemesnis už mane galva, smulkutis… Visai ne mano skonio!

Ir prasidėjo! Povilas tampėsi mane po parodas, koncertus, baletus. O kai žmona pagimdė dukrytę, Povilas visus pasilinksminimus pristabdė. Išėjo iš mūsų įmonės, susirado kitą darbą. Gal tada mąstė, jog nebematau nebemyliu? Man jis nesvarbus, tad lengvai paleidau atgal į šeimą. Šitas žmogus tiesiog laikinai užgydė mano sielą. Jokių ketinimų brautis į svetimą meilę.

Jonas toliau skandina save alkoholyje.

Penkeri metai praeis, netikėtai susitiksim su Povilu, jis rimtai pasiūlys tekėti už jo. Man pasidarys juokinga.

Jonas trumpam susiims. Išvažiuos uždarbiauti į Čekiją. O tuo metu būsiu pavyzdinga žmona ir rūpestinga mama. Visos mintys tik apie Familie. Tik apie mus.

Jonas grįš po pusmečio. Kartu pasirūpinsime namų remontu, nauja buitinė technika, Jonas pagaliau suremontuos savo Volkswageną. Gyventi širdis džiaugiasi! Bet ne: vėl prasideda jo gėrimo ratas. Prasidėjo tikras pragaras. Jonas namo parnešamas draugų, pats nebeturi jėgų pargrįžti, nebent per visą rajoną nušliaužia… Dažnai ieškau jo po rajono su išvirkščiom, tuščiom kišenėm, miegančio ant suoliuko tempdavau namo. Buvo visko.

Ir štai, vieną pavasario rytą stoviu niūri prie stotelės. Aplink čiulba žvirbliai, saulė žaidžia spinduliais, o man nerūpi ta balandžio šventė. Staiga girdžiu švelnų balsą:
Gal galiu Jums padėti Jūsų bėdoje?

Atsisuku. O, Viešpatie! Kvapnus gražuolis! Man jau 45-ri. Negi vėl tapsiu uoga? Bet pasijutau drovi kaip mergaitė. Gerai, kad priartėjo autobusą, šokau vidun ir išvažiavau nuo nuodėmės toliau. Jis mojuoja ranka. Visą dieną darbe sukasi mintys apie jį. Žinoma, porą savaičių pasirepetavau. Dėl tvarkos…

Bet Egidijus (toks nepažįstamojo vardas), kaip tankas, neša mane link savęs. Kas rytą laukia manęs toje pačioje stotelėje. Jau iš tolo stengiuosi neveluoti, pasitikrinu, ar stovi mano machas. Egidijus, pamatęs, šypsosi, siunčia oro bučinius.

Kartą atnešė glėbį raudonų tulpių. Sakau:
Tai ką su tom gėlėm į darbą rytą? Merginos tuoj viską išsiaiškins, būsiu nei už ką kalta.

Egidijus juokiasi:
Oi, nepagalvojau apie tokius baisius padarinius.

Tulpes iškart įteikė šalimais stebinčiai močiutei. Ta išsyk atjaunėjo! Ačiū, vaikeli! Linkiu tau aistringos mylimosios! Paraudau. Gerai, kad nelinkėjo jaunutės mergaitės, būčiau prasmegusi.

Egidijus šypsodamasis:
O gal, Viltaute, kartu tapkime kaltais? Nepasigailėsi!

Tvirai pasakysiu pasiūlymas buvo žavingas ir laiku. Su Jonu tuo metu visiškai nebuvo santykių. Jis kaip medis gulėdavo lovoje, visiškoje užmarštyje nuo alkoholio.

Egidijus pasirodė esąs nerūkantis, nevartojantis, buvęs sportininkas (jam 57), nuostabus pašnekovas. Išsiskyręs. Jame kažkoks viliojantis žavesys.

Atsidaviau aistrai, ji mane apsėdo. Tris metus blaškiausi tarp namų ir Egidijaus. Siela susipainiojo.

Nebuvo nei jėgų, nei noro sustoti. Tačiau kai tas noras galų gale atsirado, jėgų vis tiek neradau. Kaip liaudiškai sakoma, mergina vejasi vaikiną, o šis nesitraukia. Egidijus visiškai užvaldė mano kūną ir sielą! Kaip sako, kai patiksi pameti protą. Kai Egidijus šalia, kvėpavimas sustodavo! Toks užtemimas! Bet vis tiek jutau, ši aistra ne meilė.

Grįžusi išsunktą namo, norėjau kuo artimiau prisiglausti prie vyro. Net jei jis girtas, blogai kvepia, bet toks artimas ir savas! Savas juoda duona skanesnė už svetimus pyragus! Tikra gyvenimo tiesa. Aistra kančia. Ir jau norėjau greičiau ją atkentėti, užgydyti ir grįžti į šeimą, neužsimiršti svetimoje nuodėmėje. Taip mąstė protas. Kūnas priešingai, tempė į saldžią bedugnę. Vis dar buvau aistros vergijoje. Suvaldyti savęs negalėjau.

Mano sūnus apie Egidijų žinojo. Kartą pamatė mus restorane, kai atėjo su savo drauge. Privalėjau supažindinti Egidijų ir Giedrių. Jie paspaudė rankas, taip pasisveikino. Vakare prie vakarienės sūnus stebėjo mane klausiamu žvilgsniu. Laukė paaiškinimo. Pajuokavau: esą kolega pietų pakvietė apie naują projektą padiskutuoti. Jo… restorane, supratingai galvą linktelėjo Giedrius. Sūnus niekad nepeikė manęs. Prašė nesiskirti su tėčiu. Gal, sakė, tėtis pasitaisys. Supras.

Jaučiausi pasiklydusi avytė, pasimetusi kelyje. Išsiskyrusi draugė atkakliai ragino mesti tuos susidėvėjusius meilužius ir ramiai gyventi. Klausiau jos patarimų. Jos, su trečiu vyru nuvaikščiojusią, patirties netrūko. Bet sustojau tik tada, kai Egidijus pakėlė prieš mane ranką.

Tai buvo taškas. Juk draugė sakė:
Jūra rami, kol stovi krante…

Užsidengusi akis pagaliau praregėjau. Trys metai klajonių! Oho! Laisva! Atėjo geidžiamas ramumas!

Egidijus dar ilgai mane persekios, ieškos, kur tik galės, viešai ant kelių prašys atleisti… Bet jau nebepriklausysiu nuo jo. Draugė mane pabučiuos ir padovanos puodelį su užrašu Tu teisinga!

Kas dėl Jono viską žinojo apie mano nuodėmingą romansą. Egidijus jam skambindavo ir pasakodavo viską. Mano meilužis tikėjosi, kad paliksiu šeimą. Jonas prisipažino:
Klausant tavo meilužio kalbų, norėjosi ramiai numirti. Juk pats kaltas! Pats! Praėjau žmoną su buteliu. Kvailys. Ką galėjau tau pasakyti?

Nuo tada prabėgo dešimt metų. Turime su Jonu dvi anūkes. Sėdime prie sekmadienio pietų stalo, gurkšnojame kavą. Žiūriu pro langą. Jonas glaudžiasi švelniai prie mano rankos:
Viltaute, nežiūrėk į laukan. Aš tavo laimė! Tiki?

Tikrai, tikiu, mano vienintelis…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

2 × 5 =

AR TU MANO LAIMĖ? Iš tiesų, tekėti neketinau. Jei ne atkaklios būsimo vyro dėmesio vilionės, vis dar būčiau paukštė be narvo… Arūnas, kaip pašėlęs drugelis, suktinėjo aplink mane, stengėsi įtikti, pelenėles nupūtė… Galiausiai pasidaviau — susituokėm. Arūnas iškart tapo artimas, savas žmogus. Su juo buvo lengva ir patogu — kaip su šiltomis šlepetėmis. Po metų gimė sūnus Vaičius. Vyras dirbo kitame mieste, grįždavo tik kartą per savaitę, visad atveždavo mums su Vaičiumi skanių lauktuvių. Kartą, skalbdama vyro drabužius, kuopdama kišenes, radau keturgubai sulankstytą lapą. O ten — ilgas mokyklinių prekių sąrašas, parašytas vaikiška ranka: „Tėti, kuo greičiau grįžk namo.“ Tada supratau, kaip mano vyras „linksminasi“ kitur! Didysis dviveidis! Isterikų nekėliau, tik pasiėmiau rankinę, vaiką — už rankos, ir trumpam išvykau pas mamą. Mama mums su sūnumi atskyrė kambarį: — Gyvenkit, kol susitaikysit. Galvoje kirbėjo keršto planas nedėkingam vyrui. Prisimenu buvusį klasioką Ramūną — štai su juo ir „užmezgiau romaną“! Ramūnas visada mane persekiojo — ir mokykloje, ir po jos. Skambinu: — Sveikas, Rami, dar nevedęs? — Nadži, kokie skirtumai, vedžiau-issiskyriau… Gal susitinkam? — atsiliepė gyvai Ramūnas. Nenumatytas romanas truko pusmetį. Arūnas reguliariai mokėjo išlaikymą sūnui, perduodavo mamai ir tyliai išeidavo. Žinojau, kad vyras apsigyveno su Eugenija Katerina. Ji turėjo dukrą, prikalbino ją vadinti Arūną tėčiu. Gyveno jie Arūno bute. Katerina šlovino Arūną, mezgė kojines ir megztinius, skaniai maitino — sužinojau vėliau. Visą gyvenimą priekaištausiu vyrui dėl Katerinos. Tuomet maniau, kad santuoka žlugo… Susitikę su Arūnu kavos puodeliui aptarti skyrybų, staiga mus užplūdo malonūs prisiminimai. Arūnas prisipažino amžinoje meilėje, gailėjosi, prašė pagalbos išspirti Kateriną. Man jo pasidarė nepaprastai gaila. Vėl susiėjom. Tiesa, vyras nieko nežinojo apie Ramūną. Katerina su dukra išsikraustė iš miesto. Septynios laimingos šeimos metai prabėgo. Vėliau Arūnas pateko į avariją, kojai reikėjo operacijos, reabilitacijos — dviems metams. Viskas jį išsekino, pradėjo stipriai gerti. Prarado save, užsidarė. Sunku buvo stebėti. Perspėjimai nepadėjo. Kenčiant likom su sūnumi vieni. Jis jokios pagalbos nepriėmė. Tuo metu darbe atsirado „liūdeseio liemenė“ — Paulius. Jis mane išklausydavo, ramindavo, paguodė, vedžiodavo po darbo. Paulius buvo vedęs, laukė antro vaiko. Nesuprantu, kaip mes atsidūrėm vienoj lovoj — nesąmonė! Paulius visa galva žemesnis, visai ne mano skonio! Ir prasidėjo! Paulius tampė į parodas, koncertus, baletus. Kai žmona pagimdė dukrą, Paulius aprimo, išėjo iš darbo. Gal tada manęs „paleido“? Pretenzijų neturėjau, tad lengvai jį paleidau. Jis buvo laikinas vaistas nuo sielos skausmo. Nesikišau į svetimus santykius. Vyras toliau gėrė. Po penkerių metų atsitiktinai sutikau Paulių, rimtai pasiūlė vesti. Tik nusijuokiau. Arūnas trumpam susiėmė, išvyko uždarbiauti į Čekiją. Laikui bėgant tapau pavyzdinga žmona ir rūpestinga mama — visi rūpesčiai vien apie šeimą. Arūnas po pusmečio grįžo iš užsienio — bute remontas, naujos buitinės prekės, galiausiai Arūnas sutvarkė savo automobilį. Atrodė, gyvenk ir džiaukis! Bet — vyras vėl pradėjo gerti. Prasidėjo pragaras. Draugai jį parnešdavo namo. Kartais grįždavo tik išsikraustęs per pusę gatvės. Dažnai ieškojau jo rajone, rasdavau miegančio ant suoliuko, tuščiomis kišenėmis, parsitempdavau namo. Būta visko… Kartą pavasarį stoviu liūdna stotelėje. Gamta džiūgauja, o man — nė motais. Staiga kažkas tyliai šnabžda: — Gal galiu padėti jūsų bėdai? Atsisuku. O Dieve, kvapnus gražuolis! Man jau 45! Gal vėl žydėsiu? Bet tiek pasimetus, kaip mergaitė… Gerai, atvažiavo autobusas, sprukau. Gražuolis pamojavo. Visą dieną nepaleidau minčių apie jį. Porą savaičių atidėliojau… Bet Egidijus (taip vadinosi nepažįstamasis), kaip tankas, pralaužė mano gynybą. Kas rytą laukė stotelėje, pamatęs — šypsodavosi, siuntė oro bučinius. Kartą atnešė glėbį raudonų tulpų. Sakau: — Kur man su gėlėmis ryte į darbą? Merginos iškart apkalbės. Egidijus nusišypsojo, padavė puokštę šalimais stojusiai močiutei. Ji atjaunėjo! „Ačiū, sūneli, linkiu tau pašėlusiai meilės!“ Susigėdau. Egidijus kreipėsi į mane: — Na, Nadži, gal tapkime kartu „kaltieji“? Tikrai nesigailėsi… Paklausiu atvirai — pasiūlymas buvo gundantis. Su vyru tuo metu santykių nebuvo — Arūnas gulėjo kaip rąstas… Egidijus — sveikuolis, buvęs sportininkas (jam buvo 57), puikus pašnekovas, išsiskyręs. Jame — kažkokia magija! Pasinėriau į šį nuotykį galva! Tai buvo verpetas! Trys metai — tarp namų ir Egidijaus. Sustoti neturėjau nei jėgų, nei noro. Noras pasirodė, kai Egidijus pakėlė prieš mane ranką. Tai buvo taškas. Nebepamenu, kiek kartų draugė kartojo: — Ramu tik kol ant kranto… Skaidrė nukrito. Pagaliau laisva! Egidijus dar ilgai manęs laukė, atgailavo viešai… Draugė apipylė bučiniais, padovanojo puodelį „Tu TEISI!“ O Arūnas? Jis viską žinojo — Egidijus jam skambino. Arūnas prisipažino: — Klausydamas tavo gerbėjo plepalų, norėjau mirti. Pats kaltas! Praradau žmoną… Praėjo dešimt metų. Turime dvi anūkes. Sėdim kartą su vyru prie stalo, geriame kavą. Žiūriu pro langą, o Arūnas švelniai paima už rankos: — Nadži, nežiūrėk į šalis. Aš — tavo laimė! Tiki? — Žinoma, tikiu, mano vienintelis…