Gyvenimas – keistas dalykas. Kartais eini per jį kaip pro sapnus, nepastebėdamas, kaip greitai viskas aplink keičiasi: vaikai auga, draugai išnyksta, o pats tampai vis vyresnis. Bet yra viena pastovi dalis, kuri lieka – mano žmona, Aldona. Supratau tai ne iš karto, o tik po daugelio metų, kai abu jau nebebuvome tie jauni ir be rūpesčių įsimylėjęliai, kokie buvome anksčiau. Ji paseno, pasikeitė, kaip ir aš, bet man ji vis tiek yra mano pasaulio centras, mano namai ir mano prieglobstis.
Su Aldona susituokėme beveik prieš trisdešimt metų. Tuomet buvau tikras, kad žinau, kas yra meilė. Buvome jauni, kupini svajonių ir planų. Ji buvo tokia graži – su ilgais kaštoniniais plaukais, kibirkštimis akyse ir šypsena, nuo kurios širdis sustodavo. Manyjau, kad mūsų gyvenimas bus kaip iš pasakos: pastatysime namą, auginsime vaikus, keliausime ir mėgausimės kiekviena diena. Tačiau realybė pasirodė sudėtingesnė. Darbas, kasdienybė, sūnaus Domo gimimas, vėliau dukters Giedrės, finansiniai sunkumai, ginčai – visa tai srove nunešdavo tolyn. Kartais pagalvodavau, ar nepamiršau, kodėl iš viso esame kartu.
Metai bėgo, o aš pradėjau pastebėti, kaip Aldona keičiasi. Jos plaukai ėmė piltis žilumai, veide atsirado raukšlės, o figūra nebebuvo tokia kaip anksčiau. Ji pradėjo labiau pabulti, dažniau skųstis dėl sveikatos, o jos juokas, kurį taip mėgdavau, girdėdavosi vis rečiau. Prisipažinsiu – ir aš nebelikau toks pat. Mano plaukai prarado tankumą, nugara pradėjo skaudėti, o energija, kurios anksčiau turėjau perteklių, dingo kaip vanduo smėlyje. Abu pasikeitėme, ir kartais atrodydavo, kad tarp mūsų auga siena. Tačiau vieną dieną supratau: nepaisant visko, Aldona yra vienintelis žmogus, be kurio neįsivaizduoju savo gyvenimo.
Ši mintis atėjo netikėtai. Sėdėjome verandoje, gerdami arbatą ir žiūrėdami, kaip saulėlydis dažo dangų rausvais ir auksiniais atspalviais. Aldona kažką pasakojo apie kaimynę, kaip ši susipyko su savo vyru, ir staiga nutilo. Ji pažvelgė į mane ir tarė: „Ar tu bent kartais klausai, ką aš sakau?“ Aš nusijuokiau, o ji tik sukrėtė galvą, bet jos akyse buvo šiluma. Tą akimirką staiga suvokiau, kad šis paprastas vakaras, jos balsas, jos buvimas šalia – tai ir yra laimė. Ne garsūs žodžiai, ne brangūs dovanos, o būtent tai – mudu kartu, nepaisant visko.
Pradėjau prisiminimais grįžti į mūsų bendrą praeitį. Kaip Aldona spaudė mano ranką, kai praradau darbą nežinodamas, kaip išmaitinti šeimą. Kaip naktimis sėdėjo prie Domelio, kai šis sirgo, ir kaip verksdavo džiaugsmo, kai Giedrė gavo diplomą. Prisiminiau, kaip ji man padėjo, kai mirė mano tėvas, ir kaip kartu juokėmės iš kvailų pokštų, net kai viskas ėjo šūviu. Ji visada buvo šalia – džiaugsme ir liūdesyje, jaunystėje ir dabar, kai abu jau nebebuvome tie patys.
Kartais išgirstu, kaip draugai skundžiasi savo žmonomis. Sako, kad jų žmonos „jau ne tos“, kad pavargo kentėti užgaidas ir niūrumą. Aš tylėdavau, nes nenorėjau ginčytis, bet širdyje galvodavau: jie nesupranta esmės. Žmona – tai ne tik žmogus, su kuriuo dalijiesi namus. Tai ta, kuri žino tave geriausiai, kuri matė tave pačius tamsiausius tavo akimirkas ir vis tiek liko šalia. Aldona žino, kad nakčia snargstu, kad nemėgstu šaltibarščių ir kad kartais užsisklendžiu į save, kai man sunku. O aš žinau, kad ji bijo perkūnijos, mėgsta ramunėles ir visada verkia per melodramas. Nesame tobuli, bet esame komanda.
Dabar, kai mūsų vaikai užaugo ir ėmė savo kelius, mudu su Aldona likome vieni. Domelis persikėlė į kitą miestą, dirba inžinieriumi, o Giedrė ištekėjo ir netrukus padovanos mums anūką. Didžiuojamės jais, bet kartais pasiilgstu tų dienų, kai namuose skambėjo vaikų juokas. Aldona taip pat ilgisi – matau tai jos akyse. Tačiau užuot liūdėdama, ji galvoja, kaip įrengti kambarėlį ateinančiam mažyliui, ir jau pradėjo megzti mažyčius batelius. Žiūriu į ją ir galvoju: kokia ji nuostabi.
Retai kalbame apie meilę. Galbūt todėl, kad žodžiai jau nėra tokie svarbūs. Meilė – tai kai rytą jai geriu kavą, nes žinau, jog taip ji mėgsta pradėti dieną. Tai kai ji užmėša ant manęs antklodę, jeigu užmigstu kėdėje. Tai mūsų pasivaikščiojimai parke, kai tyledami jaučiam vienas kitą. Tai jos ranka mano rankoje, kai einame gatve, ir jos šypsena, kuri iki šiol priverčia širdį plakti sparčiau.
Nežinau, kiek metų mums su Aldona liko. Gyvenimas yra nenuspėjamas, todėl stengiuosi negalvoti apie blogiausią. Bet žinau viena: kol ji šalia, aš esu namie. Ji – mano židinys, mano uostas, mano artimiausias žmogus. Ir jei galėčiau grįžti į jaunystę, pasirinkčiau ją vėl – su raukšlėmis, žila ir viskuo, kas daro ją mano Aldona. Nes nėra nieko svarbesnio už ją.
