Aš MAITINAU BENAMĮ METUS – TADA 12 NEPAŽĠISTAMŲJŲ ATĖJO Į MANO VESTUVES

Nieko nesupratau, kad paprastas gerumas gali grįžti taip giliai ir stipriai.

Kiekvieną rytą nešdavau karštą sumuštinį ir kavą tam pačiam vyrukui, sėdinčiam tyliai prie senosios bažnyčios laiptų. Jis nieko niekada neprašydavo. Tiesiog linkčiojo, tylėdamas padėkodavo ir gėrė kavą, tarsi tai būtų vienintelis šilumas jo dienoje.

Tai darydavau metų metais.

Tada, laimingiausią savo gyvenimo dieną, į mano vestuves įžengė dvylika nepažįstamų žmonių, kiekvienas su istorija, kurios niekad nesitikėjau… ir žodžiais, priverčiančius visus kambaryje ašaroti.

Leiskit papasakoti, kas atsitiko.

Esu Gabija, ir kiekvieną rytą metų metais ėjau tuo pačiu keliu į mažą kavinę, kurioje dirbau. Bet mano diena prasidėdavo tik tada, kai sustodavau Raugyklos ir Gėlių gatvės kampe.

Ten sėdėdavo Henrikas.

Visada toje pačioje vietoje – po senosios bažnyčios stogeliu. Jis niekad nelakstydavo iš rankų pinigų. Neturėjo jokio kartono su parašu. Tiesiog sėdėdavo tyliai, užsimerkęs, su ramiu, bet tolimu žvilgsniu. Daugai tiesiog praeidavo pro šalį.

Bet aš jį matydavau.

Kadangi dirbau kepykloje, turėjau paprastą sumanymą – nešti jam pusryčius.

Iš pradžių tai buvo tik likučiai – bandelė, pyragaitis, karštas sumuštinis popieriniame maišelyje. Paduodavau, jis linkčiodavo, ir aš eidau toliau. Jokių žodžių. Jokio nepatogumo. Tiesiog… gerumas.

Tada, vieną žiemos rytą, atnešiau dvi puodelius kavos.

Tada jis prabilo.

„Ačiū“, tyliai tarė jis, gniauždamas puodelį abiem rankomis. „Tu visada prisimeni.“

Jo balsas buvo įstrigęs, tarsi nebūtų naudojamas seniai.

Nusišypsojau. „Aš Gabija. Malonu susipažinti.“

Jis vėl linktelėjo. „Henrikas.“

Laikui bėgant, mūsų pokalbiai pradėjo augti. Šiek tiek pasikalbėjimų čia, šypsena ten. Jis papasakojo, kad anksčiau dirbo su medžiu – dailidystė, sakė. Bet gyvenimas apsunkėjo. Prarado mylimą žmogų, o paskui ir namus, ir kažkur pakeliui pasaulis nustojo pastebėti, kad jis vis dar čia.

Bet aš pastebėjau.

Niekada per daug nesiklausinėjau. Nesigailėjau jo. Tiesiog nešdavau maisto. Kartais sriubą. Kartais pyragą, kai būdavo per daug. Jo gimtadienį – kurią sužinojau atsitiktinai – atnešiau šokoladinį pyragėlį su žvakute.

Jis žiūrėjo į jį nepatikėdamas.

„Niekas to nebedarė… labai ilgai“, pasakė jis, ašarojančiais akimis.

Aš tiesiog paliečiau jo petį ir tariau: „Kiekvienas nusipelnė, kad jo švęstų.“

Praejo metai. Pakeičiau darbą, atidariau savo kavinę su santaupomis ir draugų pagalba. Susižadėjau su Vytautu – geraširdžiu, juokingu vyru, mylinčiu knygas ir tikinčiu antrąja galimybe.

Bet net ir su visu savo gyvenimu, vis tiek lankydavausi pas Henriką kiekvieną rytą.

Kol vieną dieną, savaitę prieš vestuves, Henriko nebeliko.

Jo vieta buvo tušta. Antklodė – paprastai sudėta šalia – dingo. Klausinėjau aplinkinių, bet niekas jo nematė. Palikau sumuštinį, bet jis liko neliestas.

Rūpinosi. Labai.

Vestuvių diena atėjo – giedra popietė, pilna gėlių, juoko ir šventės. Sodas buvo papuoštas žibintais ir nėriniais. Viskas buvo tobula – išskyrus tai, kad širdyje vis dar svarstiau apie Henriką.

Kai pradėjo skambėti muzika ir aš stovėjau prie eisIr tada prie eisvos pasirodė tie dvylika vyrų, suraukšlėtiems rankšluosčiuose ir su skaistia šypsena, kad atmintyje man amžinai liktų tai, kaip žmogiškumas gali sušildyti net šaltą žiemos rytą.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

4 + thirteen =

Aš MAITINAU BENAMĮ METUS – TADA 12 NEPAŽĠISTAMŲJŲ ATĖJO Į MANO VESTUVES