– Aš paduodu skyryboms, – pranešė Rūta.
Andrius tuo metu įsitraukęs žiūrėjo krepšinį ir… visai nereagavo į žmonos žodžius.
Rūta priėjo ir išjungė televizorių.
– Ką darai?! Iš proto išėjai?! – suriko Andrius, po to sulaikė save, stengėsi nurimti ir taikiai ištarė:
– Atsiprašau. Tiesiog ten labai svarbus momentas.
– Esu tikra, ne svarbesnis už tai, ką aš pasakiau.
– Ką pasakei? – sumišo vyras, suprasdamas, kad, kaip visada, praleido žmonos žodžius pro ausis.
– Aš paduodu skyryboms.
Andrius išplėtė akis:
– Kaip „skyryboms“? Kodėl? Man atrodė, kad viskas gerai.
– Tau atrodė.
– Palauk… Vakar buvome teatre, užvakar atnešiau gėlių, praėjusią savaitę ėjome į kiną. Viskas kaip tau patinka…
– Taip, bet visa tai buvo pirmą kartą per septynis santuokos metus. Ir aš net žinau kodėl.
– Kodėl gi?! – Andrius pradėjo pykti.
– Todėl, kad aš atidaviau vaikus į darželį, susiradau darbą, pradėjau lankyti sporto klubą, grožio saloną, pakeičiau įvaizdį, užmezgiau naujų draugysčių.
– Ką tai turi bendra?
– Ogi tai, kad tu staiga pamatei, jog esu kam nors įdomi, kad vyrai atkreipia į mane dėmesį, kad man tavęs jau nereikia kaip anksčiau.
– Nesąmonė…
– Ne, Andriau, tai ne nesąmonė. Kitaip tu nebūtum išsigandęs, nebūtum sukiojies aplink mane, lepindamas, nežiūrėtum į mane su tuo susižavėjimu, neštum gėles. Nekalbant apie kiną ir teatrą. Iš tavo pusės – tai tikras žygdarbis!
– Aš stengiausi… Norėjau padaryti malonumą… Palauk, aš taip ir nesupratau: Tu dėl to nusprendei skirtis?
– Taip. Aš daugiau nenoriu taip gyventi. Dabar tu apsimeti mylinčiu vyru, o kur tu buvai, kai aš vaikščiojau nėščia, kai gimdžiau, kai naktimis nemiegojau? Tu niekada niekuo man nepadėjai! Tavo buvimas mūsų gyvenime buvo tik simbolinis. Ateidavai, valgydavai, miegojai. Galiu suskaičiuoti, kiek kartų tu vaikus ant rankų paėmei!
– Aš iš tiesų dirbau! – Andrius net pašoko iš pasipiktinimo, – kad aprūpinčiau jus!
– Dirbai, nesiginčiju. Bet juk ne tik mus aprūpinai – ir save taip pat. Ir savaitgaliai buvo, bet tu mėgdavai juos leisti su draugais.
– Turiu teisę!
– Aš neturėjau savaitgalių, – tęsė Rūta, nekreipdama dėmesio į vyro repliką, – nors vaikai… jie irgi tavo. Bet tai tau buvo paskutinėje vietoje. Taip ir girdžiu tavo žodžius: atidaviau tau pinigus, ko dar nori? O aš norėjau… Norėjau, kad šalia būtų patikimas, artimas žmogus. Kad palaikytų. Ir ne tik materialiai, bet ir morališkai. Kad pagailėtų pagaliau.
Bet tau tai nerūpėjo. Tu gyvenai savo gyvenimą, kuriame nebuvo nei manęs, nei mūsų vaikų…
– Nepersistenk.
– Aš nepersistengiu. Ar bent žinai, į kokį darželį jie eina? Mes, beje, iki jo traukiame keturiasdešimt minučių. Rytais! Viešuoju transportu! O tu į darbą vienas su mašina važiuoji kaip ponas. Ir išeini per dvidešimt minučių. Tačiau niekada net negalvojai pasiūlyti nuvežti vaikų į darželį.
– Tu neprašei, – sumurmėjo Andrius.
– O kodėl aš turėčiau prašyti? Yra dalykų, kurių mylintis vyras ir tėvas neturėtų prašyti. Tai – savaime suprantama. Bent jau ne tavo atveju, nes apie meilę nėra net kalbos. Ji niekada net nebuvo…
– Tu iš manęs monstrą padarei…
– Ne, Andriau, tu ne monstras. Tu tiesiog tapai visiškai svetimas man žmogus. Arba buvai.
– O vaikams? Ką jiems pasakysi? Kaip paaiškinsi?
– Oi, laikykit mane septyni! – nusijuokė Rūta, – juk jie visai neseniai pradėjo tave gatvėje pažinti! Tad su tuo problemų tikrai neturėsiu.
Andrius neturėjo ką atsakyti. Iš dalies Rūta buvo teisi, bet ir jis buvo suprantamas: jis – vyras, ji – moteris ir turi žinoti savo vietą, rūpintis namais, vaikais. Andriaus tėvas visada taip sakydavo. Ir mama pritardavo. O Rūta kažkodėl nepatenkinta…
– Ir kaip ketini gyventi iš vieno atlyginimo su dviem vaikais? – bandė pašiepiančiai klausti Andrius, – kas dėl manęs – tai nė cento neduosiu!
– Duosi, – ramiai atsakė Rūta, – alimentai niekur nedingo. O turtą, kurį sukaupėme per septynis metus, padalinsime per teismą. Nors daug ir nedalins, bet visgi. Šaldytuvas, kaip bebūtų, mums su vaikais reikalingesnis. Ir, pažįstant tave, esu tikra: dėl jo tu kibsies, kad tik būtų skaudžiau. Todėl viską – tik per teismą. Laimei, buto neturime. Beje, tu gali likti čia. O mes su vaikais nuomojame kitą (sakydama paskutinę frazę, Rūta padarė nedidelę pauzę, giliai širdyje tikėdamasi: Andrius nesutiks, pasakys, kad kitą butą išsinuomos būtent jis, kad žmona ir vaikai gali gyventi ten, kur įpratę… Bet Andrius nieko panašaus nepasakė), – …jau nusižiūrėjau tinkamą netoli darželio.
– Na ir eikite! – Andrius jau negalėjo ramiai klausytis Rūtos, – manai: Šaunuolė! Viską apgalvojai?! Nieko nepamiršai?! O automobilis? Jį tau neatiduosiu!
– O aš ir neprašau, – nusišypsojo Rūta, – man jo nereikia.
– Kodėl tu tokia dosni?! – Andrius negalėjo sustoti, – automobilis jai nereikalingas! Gal jau ant kitos važinėji?! Na, prisipažink: seniai man ragai ožaro? Kažkaip per daug drąsi tapai!
– Nustebinai neką, – Rūta buvo visiškai rami, – aš žinojau, kad išgirsiu kažką panašaus.
– Na pagaliau suprask, – Andrius prišoko prie žmonos, griebė už pečių ir pradėjo ją purtyti, – kam tu reikalinga su dviem vaikais?! Gal… pamiršime viską, ką tu čia pasakei? Gyvensime kartu, kaip anksčiau. Pasitaisysiu, pažadu!
– Kaip anksčiau? Ne, – tvirtai atsakė Rūta, – niekaip neišeis.
– Bet kodėl?! – Andrius net nešaukė, jis riaumojo iš visų jėgų.
– Nes aš tavęs daugiau nemyliu…
Andrius sutriko, viduje panikavo ir staiga, tarsi pajuto, kad tolesnės kalbos beprasmiškos, sutiko:
– Jei taip – paduok skyryboms.
Jų santuoką nutraukė po pusmečio. Viskas įvyko taip, kaip planavo Rūta.
Dabar ji su vaikais gyvena netoli nuo vaikų darželio и rytais darbo dienomis jos gyvenimas daug ramesnis.
O savaitgaliais – ji visiškai laisva moteris! Nes buvęs vyras pasiima vaikus pas save! Vežioja po miestą, sėdi su jais namie, žaidžia įvairiausius žaidimus. Net gamina pats!
Kas supras tuos vyrus?
Kol vedęs – nei žmona, nei vaikai nereikalingi. Priima kaip savaime suprantamą dalyką.
Kai išsiskiria – ir laiko vaikams atranda, ir vos ne geriausiu tėčiu pasaulyje tampa…
