Vakaro šviesa švelniai skverbėsi pro tules. Austėja padėjo ant stalo dvi lėkštes su vakariene ir žvilgtelėjo į laikrodį. Aštuoni vakaro. Matas pažadėjo grįžti septintą, tačiau pastaruosius mėnesius jo pažadai buvo verti tik grašio. Austėja paskambino vyrui – abonentas nepasiekiamas. Ji atsiduso ir vieną lėkštę padėjo į šaldytuvą. Vėl valgysi viena.
Iš šalies jų šeima atrodė tobula. Daugiau nei dešimt metų kartu, gražus namas, stabilios pajamos. Draugai juos laikė puikia pora, lyginant su savo problemomis. Keisčiausia, kad Austėja irgi tuo tikėjo. Iki neseniai.
Visa tai prasidėjo iš nieko. Vasarį Matas pirmąkart per dešimtmetį pamiršo jų vestuvių metines. Vakare Austėja tiesiogiai paklausė:
– Ar prisimeni, kokia šiandien diena?
– Trečiadienis, – atsakė Matas, nesulydamas akies iš telefono.
Austėja tada nieko nepasakė, tik išėjo, bandydama numalšinti nerimą.
Vėliau ji pastebėjo: Matas vis dažniau vėlavo namo. Į klausimus atsakydavo trumpai, žvilgsnį nukreipdavo: „Darbe sąmyšis“. Austėja norėjo suprasti, tikėjo vyro pavargusia veide, ir atsitraukdavo. Pamažu vakariai vienai ir antroji vakarienės porcija šaldytuve tapo norma.
Kovo viduryje Austėja pastebėjo vyrą besikeičiantį: nauja šukuosena, brangūs marškinai, nepažįstamas kvepalai.
– Nusprendei keisti įvaizdį? – paklausė ji.
– Darbe nauja politika – verslo stilius, – atsakė Matas, bet jo akyse Austėja išvydo išgąsčiusio berniuko žvilgsnį, kuris melavo.
O tada atėjo tas vakaras. Vyro telefonas pyptelėjo, kol jis buvo duše. Austėja praėjo pro šalį, bet siuntėjo vardas įstrigo akyse.
„V“.
Ir trumpas pranešimas: „Šiandien kaip įprasta?“
Austėja daugiau neskaityjo. Intuicija neapgavo. Tą vakarą ji paskambino draugei Dovilei, kuri patarė: „Arba tiesiog paklausk, arba apsispręsk, ką darysi, jei jis išduos“.
Balandis atnešė galutinį aiškumą. Matas tapo tylus, mandagus ir visiškai svetimas kambarininkas. Tą trečiadienį, kai viskas apsispręsta, Austėja iš darbo grįžo anksčiau. Matas įėjo apie septintą ir, ją pamatęs, sustingo.
– Mums reikia pasikalbėti, – rimtu tonu tarė jis.
Austėja linktelėjo.
– Aš išėinu, – tiesiogiai pasakė Matas. – Turiu kitą moterį. Aš ją myliu.
Taip paprastai. Viskas tilpo į tris trumpas frazes.
– Jos vardas Vilma? – paklausė Austėja.
Matas susiñiò.
– Ilgai?
– Maždaug tris mėnesius, – Matas žiūrėjo į šalį. – Supratau – tai tikra.
– Gerai, – ji atsistojo. – Tik žinok – sugrįžimo nebus. Niekada. ŠAustėja pasukosi į jį ir šypsodamasi pačiame burnos kampu tyliai tarė: “Bet aš tave vis tiek myliu, nors ir nežinau, ar tai teisinga.”
