Aš sušukau pro langą: — Mama, ką tu taip anksti? Sušalsi! — Ji atsisuko, pamojavo kastuvu tarsi pasisveikindama: — Jums, tinginiai, stengiuosi. — O kitą dieną mamos jau nebebuvo… Ir šiandien negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą… Kaskart žvilgtelėjus į tą takelį širdį suspaudžia tarsi kažkas ją stipriai sugriebtų. Tą nuotrauką padariau sausio antrąją – ėjau pro šalį, pamačiau sniege pėdas ir sustojau. Nufotografavau, pati nežinodama kam. O dabar tai – vienintelis prisiminimas iš tų dienų… Naujuosius, kaip visada, šventėme visa šeima. Mama jau nuo ankstaus ryto virtuvėje – kotletų kvapas ir jos balsas: — Dukra, kelkis! Padėk salotas daryti, nes tėtis vėl visus ingredientus suvalgys! Nusileidau dar su pižama, išsitaršiusiais plaukais. Ji prie viryklės su savo mėgstamu, mano dovanotu persikiniu prijuosčiu, besišypsanti, veidas nuo orkaitės raudonas. — Mama, leisk bent kavos atsigerti, — niurnėjau. — Kava paskui! Pirmiau – baltos mišrainės! — juokėsi ji, mesdama man dubenį su keptomis daržovėmis. Pjaustėm, šnekėjomės apie viską pasaulyje. Ji pasakojo, kaip vaikystėje Naujuosius sutikdavo – be užsienietiškų salotų, tik silkė su svogūnais ir mandarinai, kuriuos tėtis iš darbovietės parnešdavo. Po to tėtis su eglute sugrįžta: — Nu ką, moterys, priimat gražuolę? — linksmai šūktelėjo. – Oi, tėti, visą mišką nupjovei? — nustebau. Mama pažiūrėjo, gūžtelėjo: — Graži, bet kur ją dėsime? Vis tiek padėjo puošti. Su sese Lera kabinom girliandas, mama išsitraukė senus žaisliukus – tuos, iš mano vaikystės. Stiklinį angeliuką išėmė ir tyliai taria: — Šitą tau pirmai Naujiems metams pirkau. Prisimeni? — Prisimenu, mama, — nors ir neprisiminiau, pamelavau, bet ji taip nušvito, kai pasakiau taip… Brolis atvažiavo vakare – su maišais, dovanomis, šampanu. — Mamyte, šįkart gerą šampaną paėmiau, ne kaip pernai! — Oi, sūnau, kad tik neapsvaigtumėte visi, — nusijuokė ji ir apkabino jį. Vidurnaktį išėjome į kiemą. Tėtis su broliu leidžia fejerverkus, Lera krykštauja, o mama mane apkabinusi šnabžda: — Pažiūrėk, dukryte, kokia graži mūsų gyvenimas… Apkabinau ją stipriai: — Geriausias pasaulyje, mamyte. Gėrėme šampaną iš butelio ratu, juokėmės, kai fejerverkas nuskriejo link kaimynų daržinės. Mama, lengvai apgirtusi, šoko su veltiniais pagal „Miške gimė eglutė“, tėtis ją pakėlė ant rankų – kvatojome iki ašarų. Sausio pirmą visą dieną gulėjome, o mama – vėl verda koldūnus, šaltieną. — Mama, gana jau! Ir taip kaip kamuoliai! — skundžiausi. — Niekas, suvalgysite, — numojo ranka. — Nauji metai gi visą savaitę švenčiami. Sausio antrą ji vėl anksti atsikelia. Išgirstu duris trinkt – žiūriu pro langą: ji kieme, su kastuvu, kasinėja takelį. Seni pūkiniai, skarelė ant galvos. Kiekvieną kartą nuo vartelių iki laiptelių – siaurą, lygią, tvarkingą. Sniegą suverčia prie namo, kaip visada mėgo. Šūktelėjau pro langą: — Mam, ką tu taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuka, pamojavo: — O jūs, tinginiai, iki pavasario per pusnis brausitės! Eik, arbatinuką užstatyk. Nusišypsojau, nuėjau į virtuvę. Ji po pusvalandžio pareina, skruostai raudoni, akys blizga. — Viskas, dabar tvarka, — atsisėda gerti kavos. — Gražiai nusikasiau, ar ne? — Gražiai, ačiū, mama. Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jos balsą tokį gyvą. Sausio trečią rytą prabunda ir tyliai sako: — Mergaitės, kažkas mane krūtinėje spaudžia. Ne stipriai, bet nemaloniai. — Mama, gal greitąją kviesti? — Na ką tu, dukra. Persidirbau, vis tiek tiek gaminau, lakščiau. Prigulsiu – praeis. Atgulė ant sofos, sėdėjome su Lera, tėtis į vaistinę nuvažiavo. Ji dar juokavo: — Nelaikykit manęs taip tragiškai. Dar jūs visus pergyvensiu. Staiga nublanksta, už krūtinės susiima. — Oi… bloga man… Labai bloga… Greit kvietėm greitąją. Laikiau ranką, šnabždėjau: — Mamyt, laikykis, viskas bus gerai… Pažvelgė į mane ir vos girdimai: — Dukryte… labai jus myliu… Nenoriu atsisveikinti. Gydytojai tuoj atvažiavo, bet… jau nieko negalėjo padaryti. Didelis infarktas. Viskas įvyko minutėmis. Sėdėjau koridoriuje ant grindų ir klykiau. Negalėjau patikėti. Dar vakar ji šoko po fejerverkais, o šiandien… Vos paeinu, išeinu į kiemą. Sniegas beveik nenukritęs. Ir matau jos pėdas – mažas, tvarkingas, tiesias. Nuo vartelių iki laiptelių ir atgal. Tokius, kokius visada palikdavo. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau. Klausiau Dievo: „Kaip gali būti: dar vakar žmogus vaikščiojo šia žeme, paliko pėdas, o šiandien jo nėra? Pėdos yra, o žmogaus – ne.“ Atrodė, ar tikrai – kad ji sausio antrą išėjo paskutinį kartą – praskaidrinti mums taką. Kad galėtume praeiti juo jau be jos. Nenuvaliau tų pėdų. Paprašiau visų taip ir palikti. Kad būtų, kol pats sniegas jas užsnigs amžiams. Tai buvo paskutinis mamos rūpestis. Jos šiluma išliko net tada, kai jos jau nebebuvo gyvų. Po savaitės prisnigo labai daug. Aš saugau tą nuotrauką su paskutinėmis mamos pėdomis. Kiekvienais metais, sausio trečią, vėl ją žiūrinėju, paskui žiūriu į tuščią takelį prie namų. Ir taip skauda žinoti: kažkur po sniegu – ji paliko savo paskutinius pėdsakus. Takelį, kuriuo vis dar einu paskui ją…

Aš šūkteliu per langą:
Mama, ką darai taip anksti lauke? Sušalsi!
Ji atsisuka, pamojavo kastuvu:
Dėl jūsų, tinginėlių, čia vargstu!
Kitą rytą mamos jau netenka…

Iki šiol nesugebu ramiai praeiti pro mūsų kiemą.
Kiekvieną sykį, kai tik pažvelgiu į tą takelį, širdį suspaudžia tarsi kažkas ją stiptelėtų. Būtent aš padariau tą nuotrauką antrąją sausio dieną…
Tiesiog ėjau pro šalį, pamačiau pėdsakus sniege ir sustojau.
Nufotografavau, pati net nesuprasdama kam. O dabar tai vienintelis likęs prisiminimas apie tuos laikus…

Naujus metus visada švęsdavome kartu, visa šeima.
Mama jau nuo pat trisdešimt pirmos ryto virtuvėje šurmuliuoja. Pabundu nuo keptų kotletų kvapo ir jos balso:
Dukryte, kelkis! Padėsi salotas baigti? Kitaip tėtis vėl visus ingridientus sugrauš, kol nematome!
Nuslinkau į virtuvę dar su pižama, susivėlusiais plaukais. Mama stovi prie viryklės savo mylimiausiame prijuostėje su persikais, kurią padovanojau dar vidurinėje. Ji šypsosi, skruostai paraudę nuo orkaitės šilumos.
Mama, bent kavos išgerčiau pirmiau, murmteliu.
Kava vėliau! Pirma baltos mišrainė! nusijuokia ir pakiša man dubenį su keptomis daržovėmis. Pjaustyk smulkiai, kaip mėgstu. Tik ne taip, kaip pernai tais milžiniškais gabalais.
Pjaustėm, šnekėjomės apie viską.
Ji pasakojo, kaip per jos vaikystę Nauji metai buvo visai kitokie nei jokių salotų, tik silkė pataluose ir mandarinų, kurių senelis parnešdavo iš darbo pažintimis.

Vėliau sugrįžta tėtis su eglute.
Didžiule, stiebančia iki pat lubų.
Tai ką, damos, priimkit gražuolę! išdidžiai šaukia nuo durų.
Oi, tėti, mišką nusiaubei? nustembu.
Mama išeina, pasižiūri, delnais trūkteli:
Graži, bet kur ją kišim? Praeitą kartą dar mažesnė buvo.
Vis tiek padeda puošti. Su sese Lijana kabinam girliandas, mama ieško senų žaisliukų nuo mano vaikystės. Prisimenu, kaip paima stiklinį angelėlį ir tyliai sako:
Šitą tau pirkau pirmam Naujųjų sutikimui. Prisimeni?
Prisimenu, mama, suvuliju.
Iš tikrųjų neprisiminiau, bet linktelėjau. Ji taip nušvinta, kai atrodo, kad prisiminiau

Brolis atvaro vakare, kaip visada triukšmingas su maišais, dovanom, buteliais.
Mama, šįkart šampanas geras! Ne kaip pernai rūgštynė!
Oi, vaikeli, svarbu nesugalvotumėt visi girtuot, mama juokiasi ir apkabina jį.

Vidurnaktį visi išeinam į kiemą. Tėtis su broliu leidžia fejerverkus, Lijana spiegia iš džiaugsmo, mama mane apkabinus per pečius stoviniuoja.
Žiūrėk, dukrel, kaip gražu, šnabžda. Gyvenimas mūsų nuostabus
Apkabinu ją atgal:
Pas mus pats geriausias, mama.

Šampaną gėrėm tiesiai iš butelio, juokėmės, kai fejerverkas nuskriejo kaimyno daržinėlės link.
Mama, vos apgirtusi, su vilnonėm šliurėm šoko pagal Seniai besmegeniai, tėtis ją kilnojo ant rankų. Visi kvatojom iki ašarų.

Sausio pirmą gulinėjom visą dieną. Mama vėl gamina dabar koldūnus ir šaltieną.
Mama, gal gana? Mes jau kaip balionai! zirziau.
Nieko, viską suvalgysit. Naujus metus juk reikia savaitę švęsti! mosteli.
Antrą sausio mama vėl anksti keliasi.
Girdžiu durys trinkt, žiūriu pro langą ji kieme su kastuvu. Tvarko takelį. Senas pūkinis paltas, skarutė ant galvos surišta.
Kruopščiai nuo vartelių iki laiptų siaura, lygi, švarutėlė. Sniegą stumia prie namo sienos, kaip mokėjo.

Šūkteliu:
Mama, ko tu ten taip anksti? Sušalsi!
Ji atsisuka, pamojavo kastuvu:
O kaip jūs, veltėdžiai, eisit iki pavasario sniegynais! Geriau arbatinuką uždėk.
Nusišypsau ir einu į virtuvę. Ji grįžta po pusvalandžio, skruostai ugningi, akys žiba.
Na, dabar tvarka! atsikvepia, sėda kavos išgert. Graži gavosi, tiesa?
Taip, mama. Ačiū.
Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jos taip energingą balsą.

Sausio trečią rytą prabunda ir tyliai pasako:
Mergaitės, kažkaip duria krūtinę. Ne stipriai, bet nemaloniai.
Iškart sunerimau:
Mama, kviečiam greitąją?
Ai, dukrel, kam čia, nieko rimto. Prisidirbau čia, visko ruošiau, lakstėm. Pagulėsiu praeis.
Atsigulė ant sofos, mudvi su Lijana šalia. Tėtis išlakstė į vaistinę vaistų. Ji dar juokavo:
Nesirūpinkit taip manim. Dar jus visus pergyvensiu!
Staiga išbalusi. Nusigriebė už krūtinės.
Oi… silpna… labai blogai…

Iškvietėm greitąją. Laikiau ją už rankos, šnabždėjau:
Mamytėle, laikykis, tuoj atvažiuos, viskas bus gerai…
Ji pažvelgė į mane, mažai girdimai:
Dukryte… kaip jus visas myliu… Nesinori dar atsisveikinti.
Gydytojai atskubėjo greitai, bet… daryti jau nieko nebegalėjo. Stiprus infarktas. Viskas įvyko akimirksniu.

Koridoriuje sėdėjau ant grindų ir kaukiau. Netikėjau juk vakar ji dar šoko, džiaugėsi, o čia…
Vos laikydamasi, išėjau į kiemą. Sniegas beveik nesnigo. Ir pamačiau jos pėdsakus. Tuos pačius mažus, tvarkingus, tolygiai vedančius. Nuo vartelių iki laiptų ir atgal. Tokius, kokius visada palikdavo.

Stovėjau ilgai ir žiūrėjau. Kartojau mintyse Dievui: Kaip gali būti, kad žmogus vakar dar ėjo, palikdamas savo pėdas, o šiandien jau jo nėra? Pėdos liko, o jos ne!
Atrodė, ar tik neatrodė, kad antrąją sausio ji paskutinį kartą išėjo tam, kad paliktų mums švarų taką. Kad galėtume praeiti juo be jos.
Nesnigo pertraukti jų, paprašiau niekam jų neliepti. Tegul būna, kol pats sniegas juos užklos visam laikui.
Tai paskutinis mamos rūpestis dėl mūsų. Jos meilė lyg matoma net ir tada, kai jos nebėra.

Po savaitės prisnigo iki pat langų.
Toje nuotraukoje saugau paskutinius mamos pėdsakus.
Kasmet sausio trečią žiūriu į ją, paskui į tuščią, balta apklotą taką. Ir taip skaudu suprasti: kažkur po tuo sniegu mamos paskutinės pėdos.
Tomis, kuriomis aš vis dar einu paskui ją…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

17 + 6 =

Aš sušukau pro langą: — Mama, ką tu taip anksti? Sušalsi! — Ji atsisuko, pamojavo kastuvu tarsi pasisveikindama: — Jums, tinginiai, stengiuosi. — O kitą dieną mamos jau nebebuvo… Ir šiandien negaliu ramiai praeiti pro mūsų kiemą… Kaskart žvilgtelėjus į tą takelį širdį suspaudžia tarsi kažkas ją stipriai sugriebtų. Tą nuotrauką padariau sausio antrąją – ėjau pro šalį, pamačiau sniege pėdas ir sustojau. Nufotografavau, pati nežinodama kam. O dabar tai – vienintelis prisiminimas iš tų dienų… Naujuosius, kaip visada, šventėme visa šeima. Mama jau nuo ankstaus ryto virtuvėje – kotletų kvapas ir jos balsas: — Dukra, kelkis! Padėk salotas daryti, nes tėtis vėl visus ingredientus suvalgys! Nusileidau dar su pižama, išsitaršiusiais plaukais. Ji prie viryklės su savo mėgstamu, mano dovanotu persikiniu prijuosčiu, besišypsanti, veidas nuo orkaitės raudonas. — Mama, leisk bent kavos atsigerti, — niurnėjau. — Kava paskui! Pirmiau – baltos mišrainės! — juokėsi ji, mesdama man dubenį su keptomis daržovėmis. Pjaustėm, šnekėjomės apie viską pasaulyje. Ji pasakojo, kaip vaikystėje Naujuosius sutikdavo – be užsienietiškų salotų, tik silkė su svogūnais ir mandarinai, kuriuos tėtis iš darbovietės parnešdavo. Po to tėtis su eglute sugrįžta: — Nu ką, moterys, priimat gražuolę? — linksmai šūktelėjo. – Oi, tėti, visą mišką nupjovei? — nustebau. Mama pažiūrėjo, gūžtelėjo: — Graži, bet kur ją dėsime? Vis tiek padėjo puošti. Su sese Lera kabinom girliandas, mama išsitraukė senus žaisliukus – tuos, iš mano vaikystės. Stiklinį angeliuką išėmė ir tyliai taria: — Šitą tau pirmai Naujiems metams pirkau. Prisimeni? — Prisimenu, mama, — nors ir neprisiminiau, pamelavau, bet ji taip nušvito, kai pasakiau taip… Brolis atvažiavo vakare – su maišais, dovanomis, šampanu. — Mamyte, šįkart gerą šampaną paėmiau, ne kaip pernai! — Oi, sūnau, kad tik neapsvaigtumėte visi, — nusijuokė ji ir apkabino jį. Vidurnaktį išėjome į kiemą. Tėtis su broliu leidžia fejerverkus, Lera krykštauja, o mama mane apkabinusi šnabžda: — Pažiūrėk, dukryte, kokia graži mūsų gyvenimas… Apkabinau ją stipriai: — Geriausias pasaulyje, mamyte. Gėrėme šampaną iš butelio ratu, juokėmės, kai fejerverkas nuskriejo link kaimynų daržinės. Mama, lengvai apgirtusi, šoko su veltiniais pagal „Miške gimė eglutė“, tėtis ją pakėlė ant rankų – kvatojome iki ašarų. Sausio pirmą visą dieną gulėjome, o mama – vėl verda koldūnus, šaltieną. — Mama, gana jau! Ir taip kaip kamuoliai! — skundžiausi. — Niekas, suvalgysite, — numojo ranka. — Nauji metai gi visą savaitę švenčiami. Sausio antrą ji vėl anksti atsikelia. Išgirstu duris trinkt – žiūriu pro langą: ji kieme, su kastuvu, kasinėja takelį. Seni pūkiniai, skarelė ant galvos. Kiekvieną kartą nuo vartelių iki laiptelių – siaurą, lygią, tvarkingą. Sniegą suverčia prie namo, kaip visada mėgo. Šūktelėjau pro langą: — Mam, ką tu taip anksti? Sušalsi! Ji atsisuka, pamojavo: — O jūs, tinginiai, iki pavasario per pusnis brausitės! Eik, arbatinuką užstatyk. Nusišypsojau, nuėjau į virtuvę. Ji po pusvalandžio pareina, skruostai raudoni, akys blizga. — Viskas, dabar tvarka, — atsisėda gerti kavos. — Gražiai nusikasiau, ar ne? — Gražiai, ačiū, mama. Tai buvo paskutinis kartas, kai girdėjau jos balsą tokį gyvą. Sausio trečią rytą prabunda ir tyliai sako: — Mergaitės, kažkas mane krūtinėje spaudžia. Ne stipriai, bet nemaloniai. — Mama, gal greitąją kviesti? — Na ką tu, dukra. Persidirbau, vis tiek tiek gaminau, lakščiau. Prigulsiu – praeis. Atgulė ant sofos, sėdėjome su Lera, tėtis į vaistinę nuvažiavo. Ji dar juokavo: — Nelaikykit manęs taip tragiškai. Dar jūs visus pergyvensiu. Staiga nublanksta, už krūtinės susiima. — Oi… bloga man… Labai bloga… Greit kvietėm greitąją. Laikiau ranką, šnabždėjau: — Mamyt, laikykis, viskas bus gerai… Pažvelgė į mane ir vos girdimai: — Dukryte… labai jus myliu… Nenoriu atsisveikinti. Gydytojai tuoj atvažiavo, bet… jau nieko negalėjo padaryti. Didelis infarktas. Viskas įvyko minutėmis. Sėdėjau koridoriuje ant grindų ir klykiau. Negalėjau patikėti. Dar vakar ji šoko po fejerverkais, o šiandien… Vos paeinu, išeinu į kiemą. Sniegas beveik nenukritęs. Ir matau jos pėdas – mažas, tvarkingas, tiesias. Nuo vartelių iki laiptelių ir atgal. Tokius, kokius visada palikdavo. Ilgai stovėjau ir žiūrėjau. Klausiau Dievo: „Kaip gali būti: dar vakar žmogus vaikščiojo šia žeme, paliko pėdas, o šiandien jo nėra? Pėdos yra, o žmogaus – ne.“ Atrodė, ar tikrai – kad ji sausio antrą išėjo paskutinį kartą – praskaidrinti mums taką. Kad galėtume praeiti juo jau be jos. Nenuvaliau tų pėdų. Paprašiau visų taip ir palikti. Kad būtų, kol pats sniegas jas užsnigs amžiams. Tai buvo paskutinis mamos rūpestis. Jos šiluma išliko net tada, kai jos jau nebebuvo gyvų. Po savaitės prisnigo labai daug. Aš saugau tą nuotrauką su paskutinėmis mamos pėdomis. Kiekvienais metais, sausio trečią, vėl ją žiūrinėju, paskui žiūriu į tuščią takelį prie namų. Ir taip skauda žinoti: kažkur po sniegu – ji paliko savo paskutinius pėdsakus. Takelį, kuriuo vis dar einu paskui ją…