Aš tai mačiau Ji jau ruošėsi uždaryti kasą buhalterijoje, kai vedėja iškišo galvą iš kabineto ir paklausė, ar rytoj galėtų „perimti“ tiekėjų ataskaitą. Balse buvo švelnus reikalavimas, kurio paprastai niekas neatmeta. Ji linktelėjo, nors mintyse jau sudėliojo dienos planą: pasiimti sūnų iš mokyklos, užsukti į vaistinę mamai nupirkti vaistų, namuose patikrinti namų darbus. Ji įprato gyventi taip, kad nesiginčytų, nekeltų triukšmo, nesuteiktų progos pastebėti. Darbe tai vadino patikimumu, namuose – ramybe. Vakare ji ėjo nuo stotelės namo, priglaudusi prie šono maišelį su produktais. Sūnus drauge, susmeigęs akis į telefoną – kartais perklausdavo, ar dar gali „penkias minutes“. Ji atsakydavo „vėliau“, nes vėliau visada ateina savaime. Prie sankryžos, šalia prekybos centro, ji sustojo prie žalios pėsčiųjų šviesos. Automobiliai stovėjo dviem eilėmis, kažkas nervingai signalizavo. Ji žengė ant zebros, ir tuo metu iš dešinės eilės staiga išlėkė juodas visureigis. Jis tarsi išsiveržė, aplenkė laukiančius ir bandė prasprūsti pro mirksinčią šviesą. Smūgis nuskambėjo sausai, kaip nukritus sunkiai spintelei. Visureigis trenkėsi į baltą „Volkswageną“ – šis išvažiavo į sankryžą. „Volkswageną“ apsuko, galinė dalis slinko ant perėjos. Žmonės pėsčiųjų perėjoje atsitraukė atgal. Ji spėjo tik pagriebti sūnų už rankovės. Sekundė – ir viskas sustingo. Tada kažkas suriko. „Volkswageno“ vairuotojas sėdėjo susilenkęs, galvos nepakėlė iškart. Visureigyje išsiskleidė oro pagalvės, už priekinio stiklo sušmėžavo vyriškas veidas – jis jau stengėsi atsidaryti duris. Ji padėjo produktų maišelį, ištraukė telefoną ir surinko 112. Operatorius kalbėjo ramiai, lyg tai vyktų ne čia ir ne dabar. – Eismo įvykis, sankryža prie prekybos centro, yra sužeistų, – tarė ji. – Mašina ant perėjos, vairuotojas baltame automobilyje… nežinau, ar sąmoningas. Sūnus stovėjo šalia, išblyškęs, žvelgė į ją tarsi ji dabar būtų tikrai suaugusi. Kol ji atsakinėjo į operatoriaus klausimus, prie „Volkswageno“ pribėgo jaunas vaikinas, atidarė duris, kalbėjo su vairuotoju. Visureigio vyras išlipo greitai ir užtikrintai, paskambino telefonu, apsidairė. Jis vilkėjo brangų paltą be kepurės, atrodė, tarsi užsitęsęs skrydžio vėlavimas, o ne avarija. Atvažiavo greitoji, paskui policijos ekipažas. Policininkas paklausė, kas matė smūgį. Ji pakėlė ranką – būtų keista, juk stovėjo tiesiai ten. – Duokite savo duomenis, – tarė inspektorius, išsitraukdamas užrašų knygelę. – Papasakokite, kaip viskas buvo. Ji pasakė pavardę, adresą, telefoną. Žodžiai ėjo sausai ir tiksliai. Ji paaiškino, kad visureigis išlėkė iš dešinės, „Volkswagenas“ važiavo savo signalui, perėjoje buvo žmonių. Inspektorius linkčiojo, rašė. Visureigio vyras priėjo arčiau – tarytum atsitiktinai. Žvilgtelėjo trumpai, be grėsmės, bet ji pasijuto nejaukiai. – Jūs tikrai įsitikinusi? – paklausė jis tyliai, tarsi tarp kitko. – Ten kamera, viskas matosi. – Aš sakiau, ką mačiau, – ji atsakė ir tuoj pat gailėjosi tiesmuko tono. Jis subtiliai šyptelėjo ir nuėjo prie inspektoriaus. Sūnus patraukė ją už rankovės. – Mama, einam namo, – paprašė jis. Inspektorius grąžino jai pasą, ji susirinko maišelį ir nusivedė sūnų per kiemą. Namuose ilgai plovė rankas, nors buvo švarios. Sūnus tylėjo, paskui paklausė: – Tą dėdę pasodins? – Nežinau, – pasakė ji. – Ne mes sprendžiam. Naktį jai sapnavosi smūgio garsas ir kaip visureigis stumia orą prieš save. Kitą dieną darbe ji bandė susikaupti, bet mintys vis grįžo prie sankryžos. Po pietų paskambino nepažįstamu numeriu. – Sveiki, jūs vakar buvote eismo įvykio liudininkė, – vyriškas balsas, mandagus, neprisistatė. – Esame iš tų žmonių, kurie ten buvo. Norim tik, kad nesijaudintumėt. – Kas jūs? – paklausė ji. – Nesvarbu. Nemaloni situacija, bet ten ne viskas paprasta. Suprantat, dabar liudininkus spaudžia, tampo po teismus. Jums to reikia? Turit vaiką, darbą. Kalbėjo švelniai, lyg patardamas, kaip išsirinkti skalbimo miltelius. Nuo to darėsi baisiau. – Niekas man tikrai nespaudžia, – tarė ji, pajutusi, kad balsas sudrebėjo. – Ir nereikia, – pritarė jis. – Tik pasakykit, kad nesate tikra. Kad viskas vyko greitai. Taip visiems ramiau. Ji atmetė skambutį ir kelias sekundes dairėsi į ekraną. Tada padėjo telefoną į stalčių, lyg ten paslėptų patį pokalbį. Vakare pasiėmė sūnų iš mokyklos, užsuko pas mamą į kaimyninį rajoną, seną penkiaaukštį. Mama atidarė duris chalate ir iškart ėmė skųstis spaudimu, kad poliklinikoje vėl supainiojo vizitus. – Mama, – sakė ji, padėdama su tabletėm, – jei matei avariją ir lieptų „nesikišti“, ką darytum? Mama pavargusi pažvelgė: – Nesikiščiau, – pasakė. – Mano amžiuje jau nereikia heroizmo. Tu irgi nesikišk. Turi vaiką. Žodžiai paprasti, net rūpestingi. Bet jai buvo skaudu – tarsi mama netikėtų, kad ji gali ištverti. Kitą dieną vėl skambutis, jau kitu numeriu. – Tiesiog rūpinamės, – jau pažįstamas balsas. – Suprantat, žmogui šeima, darbas. Klaida, būna. O liudininkus tampo metus. Kam jums to reikia? Gal geriau parašyti pareiškimą, kad nematėte smūgio momento. – Mačiau, – tarė ji. – Tikrai norite įsivelt? – balsas šiek tiek sustingo. – Kur jūsų sūnus mokosi? Ji pajuto, kaip viduje viskas susispaudė. – Iš kur žinote? – pasiteiravo ji. – Miestas nedidelis, – ramiai atsakė. – Nesame priešai. Rūpinamės jūsų ramybe. Ji padėjo ragelį ir ilgai sėdėjo virtuvėje, žiūrėdama į stalą. Sūnus kambaryje darė pamokas, šmėkštelėjo sąsiuvriais. Galiausiai ji atsistojo, užrakinusi duris grandine – nors tai vaikiška, grandinė neapsaugo nuo skambučių. Po poros dienų prie laiptinės ją sustabdė vyras be skiriamųjų ženklų ant striukės. Atrodė, tarsi laukiantis būtent jos. – Jūs iš dvidešimt septinto buto? – paklausė jis. – Taip, – automatiškai atsakė ji. – Dėl eismo įvykio. Nebijokit, – iškėlė rankas, lyg ji jau trauktųsi. – Esu pažįstamų pažįstamas. Juk nenorit turėti rūpesčių teismuose, viską galima išspręst žmoniškai. Pasakysit, kad nesate tikra – ir viskas. – Neimu pinigų, – išsprūdo jai. Kodėl būtent taip, pati nežinojo. – Apie pinigus niekas nekalba, – jis nusišypsojo. – Kalba apie ramybę. Turite vaiką, suprantat. Dabar nervingi laikai. Mokykloje visko būna, darbe irgi. Kam jums rūpesčiai? Jis tarė „rūpesčiai“ taip, lyg tai šiukšlės, kurias galima išmesti. Ji praėjo pro šalį neatsakydama, užkopė į aukštą, įėjo ir tada tik pastebėjo – rankos drebėjo. Padėjo rankinę ant spintelės, nusivilko striukę ir nuėjo prie sūnaus. – Rytoj iš mokyklos pats neišeik, – sakė ji ramiai. – Tave paimsiu. – Kas nutiko? – paklausė jis. – Nieko, – atsakė ji. Ir pajuto – tai jau melas, kuris ima gyventi atskirai. Pirmadienį atėjo šaukimas. Kviesta į skyrių liudyti ir atpažinti pagal eismo įvykio medžiagą. Popierius oficialus, su antspaudu. Įdėjo su dokumentais, bet jautėsi taip, lyg būtų padėjusi ten akmenį. Vakare vedėja ją sulaikė po darbo: – Žiūrėk, – sakė uždarydama kabineto duris. – Prie manęs priėjo. Domėjosi tavimi. Labai mandagūs. Sakė, kad esi liudininkė ir tau geriau nepergyventi. Nemėgstu, kai dėl mano darbuotojų eina. Būk atsargi. – Kas priėjo? – paklausė ji. – Neprisistatė. Bet tokie… pasitikintys, – vedėja gūžtelėjo pečiais. – Sako kaip žmogus – gal tikrai geriau nesikišti? Turim ataskaitų, tikrinimų. Jei prasidės skambučiai, visiems trukdys. Ji išėjo su jausmu, kad atima ne tik teisę kalbėti, bet ir vietą, kur galėdavo slėptis už skaičių. Namuose papasakojo vyrui. Vyras sėdėjo virtuvėje, valgė sriubą, tylėjo. Padėjo šaukštą. – Supranti, kad viskas gali baigtis blogai? – paklausė. – Suprantu, – atsakė ji. – Tai kam tada? – ne piktai, labiau pavargusiai. – Turim paskolą, tavo mamą, vaiką. Nori, kad mus purtytų? – Nenoriu, – tarė ji. – Bet mačiau. Jis pažvelgė, tarsi ji sakytų vaikystės dalykus. – Mačiau ir pamiršk, – tarė. – Niekam nieko neprivalai. Ji nesiginčijo. Ginčytis būtų pripažinti, kad yra pasirinkimas, o pasirinkimas spaudė dar labiau nei grasinimai. Skambučio dieną atsikėlė anksčiau, sūnui suruošė pusryčius, pasitikrino, ar telefonas pakrautas. Į rankinę sudėjo pasą, šaukimą, užrašų knygutę. Prieš išeidama parašė draugei žinutę: kur vyksta, kada turi grįžti. Draugė atsakė trumpai: „Supratau. Parašyk, kai baigsi.“ Skyriaus koridoriuje kvepėjo popieriais ir šlapiais kilimais. Nusivilko striukę, paliko ant kabliuko, priėjo prie budinčio. Nuvedė į kabiną pas tyrėją. Tyrėjas jaunas, pavargusiu veidu. Pasiūlė kėdę, įjungė diktofoną. – Suprantate atsakomybę už melagingus parodymus? – paklausė. – Taip, – atsakė ji. Jis klausinėjo ramiai: kur stovėjo, kokia šviesa, iš kur važiavo visureigis, ar matė greitį. Ji atsakė, stengėsi nekalbėti per daug. Vieną akimirką jis pakėlė akis: – Jums kas nors skambino? – paklausė. Ji sutriko. Pasakyti – tai pripažinti, kad ją jau bando spausti. Nesisakyti – viską palikti sau. – Taip, – tarė. – Skambino. Prie laiptinės priėjo. Kalbėjo, kad sakyčiau, jog nesu tikra. Tyrėjas linktelėjo, tarsi laukęs. – Numeriai liko? Ji ištraukė telefoną, parodė įeinančius. Jis užsirašė, paprašė padaryti ekrano kopijas ir nusiųsti tarnybiniam el. paštui. Ji padarė tai vietoje – pirštai sunkiai klausė. Vėliau išvedė į koridorių laukti atpažinimo. Ji sėdėjo ant suolo, rankinę laikė ant kelių. Koridoriaus gale atsidarė durys – ji pamatė visureigio vyrą. Šis ėjo su advokatu, tyliai kažką kalbėjo. Prieidamas žvilgtelėjo – akimirkai užkliuvo akis. Žvilgsnis ramus, vos pavargęs, kaip žmogaus, įpratusio viską išspręsti. Advokatas sustojo: – Jūs liudininkė? – paklausė jis su šypsena. – Taip, – atsakė ji. – Rekomenduočiau atsargiai formuluoti mintis, – advokatas švelniai. – Stresinėse situacijose žmonės dažnai klysta. Juk nenorite atsakyti už klaidas. – Noriu pasakyti tiesą, – tarė ji. Advokatas kiek kilstelėjo antakį. – Tiesa kiekvienam savo, – tarė ir pasitraukė. Pakvietė į kabinetą. Parodė fotografijas, paprašė nurodyti vairuotoją. Ji nurodė. Pasirašė protokolą. Rašiklis paliko ryškias linijas – tai ramino: liko pėdsakas, kurio neištrins vienas skambutis. Išėjusi jau buvo tamsu. Ji ėjo iki stotelės, vis dairėsi, ar niekas neseka. Autobuse atsisėdo prie vairuotojo – taip daro tie, kuriems reikia nors truputį apsaugos. Namuose vyras sutiko ją tyliai. Sūnus pasisveikino iš kambario. – Na, kaip? – paklausė jis. – Pasakiau, kaip buvo, – atsakė ji. Vyras sunkiai atsiduso. – Supranti, kad jie dabar nesitrauks? – tarė jis. – Suprantu, – pakartojo ji. Naktį nemiegojo. Klausė, kaip laiptinėje tranko duris, kaip kažkas eina laiptais. Kiekviena detalė – kaip signalas. Ryte pati nuvedė sūnų į mokyklą, nors buvo nepatogu laiku. Paprašė klasės vadovės neišleisti sūnaus su pašaliniais, net jei pasakys „nuo mamos“. Mokytoja pažvelgė labai rimtai ir linktelėjo, be žodžių. Darbe vedėja kalbėjo su ja sausiai, pavestų darbų mažėjo, tarsi ji taptų pavojinga. Jautė kolegų žvilgsnius – greitai nusukdavo akis. Niekas nesakė tiesiai, bet aplink ją susidarė tuštuma. Skambučių savaitę nebuvo, paskui atėjo SMS nepažįstamu numeriu: „Pagalvok apie šeimą.“ Be parašo. Ji parodė žinutę tyrėjui, kaip šis prašė. Atsakė trumpai: „Užfiksavom. Jei bus dar, praneškite.“ Ji nesijautė apsaugota, bet jautė, kad jos žodžiai neištirpo. Vieną vakarą kaimynė iš pirmo aukšto ją pagavo ties liftu. – Girdėjau, į bėdą papuolei, – sakė ji, pritildžiusi balsą. – Jei kas, pas mane vyras namie dažnai. Nesidrovėk, paskambink. Kamerą prie laiptinės norėjom seniai, gal susimestumėm, pastatytumėm. Kaimynė kalbėjo paprastai, be heroizmo, kaip apie kodų keitimą. Nuo to gerklėje suspaudė ašaras. Po mėnesio vėl iškvietė. Tyrėjas pasakė, kad byla eina į teismą, bus posėdžių, ją kvies. Sakė ne tai, ką vadintų teisingumu, o apie procesus, ekspertizes, schemas. – Kas nors dar grasino? – paklausė. – Ne, – atsakė ji. – Bet vis laukiu… – Tai normalu, – tarė jis. – Stenkitės gyventi kaip anksčiau. Jei kas – tuoj praneškit. Išėjusi suprato – žodis „normalu“ skamba svetimai. Gyvenimas jau nebe toks. Ji tapo atsargesnė: keitė maršrutus, neleisdavo sūnaus vieno į kiemą, įsidiegė skambučių įrašymą, susitarė su drauge, kad rašys grįžusi. Nesijautė stipri. Jautėsi žmogumi, kuris tiesiog laiko ribą, kad nenukristų. Teisme, kai ją pakvietė, vėl pamatė visureigio vyrą. Sėdėjo tiesiai, klausėsi, kartais kažką rašė. Nežiūrėjo į ją. Tai buvo blogiau nei žvilgsnis. Tarsi ji būtų formalumo dalis. Kai paklausė, ar tikra dėl žodžių, sekundę pajuto baimės bangą. Prieš akis – sūnus prie mokyklos vartų, vedėja sausas veidas, mama, prašanti nesikišti. Ir vis tiek tarė: – Taip. Esu tikra. Po posėdžio išėjusi sustojo prie laiptų. Rankos šaltos, nors pirštinės – nenusėmus. Draugė parašė: „Kaip tu?“ Atsakė: „Gyva. Einu namo.“ Pakeliui užėjo į parduotuvę nusipirkti duonos, obuolių – namie juk reikia vakarieniauti. Keista, bet tai ramino: pasaulis nesustojo, reikalauja paprastų darbų. Namuose sūnus pasitiko prie durų. – Mama, šiandien eisi į tėvų susirinkimą? – paklausė. Ji pažvelgė ir suprato – būtent dėl šio klausimo ir ištvėrė. – Eisiu, – atsakė. – Tik pirma pavakarieniausim. Vėliau, kai uždarė duris dviem spynomis ir patikrino, ar grandinė uždėta, suprato – tai daro ne iš panikos, o ramiai, kaip naujos gyvenimo dalies dalį. Ramybės kaina – išmokti ją iš naujo. Ji negavo pergalės, negirdėjo padėkų, netapo heroje. Tačiau liko paprastas, sunkus žinojimas: ji nenusitraukė nuo to, ką matė, ir nebepasiduoda pati prieš save.

Aš tau papasakosiu, kaip buvo.

Jau beveik uždarinėjau kasą buhalterijoje, kai vedėja pravėrė duris ir šiltu, bet nelabai paliečiamu balsu paklausė, ar galėčiau rytoj “perimti” ataskaitą apie tiekėjus. Pas ją balsas visada toks, kad niekaip neatsisakysi.

Aš linktelėjau, nors galvoje iškart susidėliojo sąrašas: paimti sūnų iš mokyklos, užsukti į vaistinę dėl vaistų mamai, namuose patikrinti pamokas. Aš jau seniai gyvenu taip, kad nereikia ginčytis, stengiuosi likti nepastebėta, neduoti dingsties. Darbe tai vadino patikimumu, o namuose ramybe.

Vakarop ėjau nuo autobuso stotelės namo, prispaudusi prie šono maišelį su maistu. Sūnus ėjo šalia, nutaikęs akis į telefoną, ir vis kartais klausdavo: Mama, gal dar penkias minutes? Sakydavau vėliau, nes vėliau visada ateina savaime.

Prie sankryžos prie prekybos centro sustojau, kai užsidegė žalias šviesoforo signalas pėstiesiems. Mašinos stovėjo dviem eilėm, kažkas nervingai pypsino. Žengiau ant perėjos, ir staiga iš dešiniojo rato iššoko juodas visureigis atrodė, tarsi nuoširdo iš vietos, apvažiavo stovinčias ir bandė pralėkti prie mirgančio geltono signalo.

Smūgio garsas buvo sausas priminė, kai krenta sunki spinta. Visureigis trenkėsi į baltą Volkswagen Golf, kuris kaip tik įvažiavo į sankryžą. Golfą apsuko ir jo galas užkliudė perėją. Žmonės perėjoje atšoko atgal. Spėjau tik sugriebti sūnų už rankovės ir patraukti arčiau savęs.

Sekundę viskas sustojo. Po to kažkas pradėjo šaukti. Golfo vairuotojas sėdėjo susikūprinęs, ne iškart, pakėlė galvą. Visureigyje iššoko oro pagalvės, už stiklo pasirodė vyro veidas jis jau siekė ranka durų rankenos.

Padėjau maišelį ant asfalto, išsitraukiau telefoną ir surinkau 112. Dispečerio balsas buvo ramus, tarsi tai vyktų kažkur kitur, ne čia ir ne dabar.

Eismo įvykis, sankryža prie prekybos centro, yra nukentėjusiųjų, sakiau, stengdamasi kalbėti aiškiai. Mašiną apsuko ant perėjos, vairuotojas baltame automobilyje… nežinau, ar sąmoningas.

Sūnus stovėjo šalia, išbąlęs, žiūrėjo į mane taip, lyg staiga aš būčiau tapusi visiškai suaugusi.

Kol atsakinėjau dispečerei, prie Golfo pribėgo jaunas vaikinas, atidarė dureles, kalbino vairuotoją. Vyriškis iš visureigio greit išlipo, žvilgtelėjo aplink, kažką kalbėjo telefonu. Buvo apsirengęs brangiu paltu, be kepurės, laikėsi solidžiai tarsi tai būtų skrydžio vėlavimas, o ne avarija.

Atvažiavo greitoji, po to policija. Pareigūnas paklausė, kas matė avarijos momentą. Pakėliau ranką, nes kaip kitaip stovėjau ten pat.

Duokite duomenis, pasakė inspektorius ir išsitraukė užrašų knygutę. Papasakokite, kaip buvo.

Ištariau savo pavardę, adresą, numerį. Kalbėjau sausu, girdi balso tonu. Paaiškinau: visureigis iššoko iš dešinės, Golfas važiavo savo žaliu signalu, per perėją ėjo žmonės. Inspektorius linktelėjo, užfiksavo.

Vyriškis iš visureigio priėjo arčiau, lyg atsitiktinai. Pažiūrėjo man trumpai be grėsmės, bet kažkaip nemaloniai.

Jūs tikrai tikra? pasakė tyliai, tarsi tarp kitko. Kamera juk ten, viskas matosi.

Aš mačiau, atrėžiau. Ir iškart pasigailėjau pasakiau per atvirai.

Jis šyptelėjo ir nuėjo prie inspektoriaus. Sūnus timptelėjo mane už rankovės.

Mama, eime namo, paprašė jis.

Inspektorius grąžino man pasą, sakė gal pakvies dar detalių patikslinimui. Linktelėjau, pasiėmiau maišelį ir nusivedžiau sūnų namo per kiemą. Namie ilgai ploviau rankas, nors jos buvo švarios. Sūnus ilgai tylėjo, paskui paklausė:

Mama, tą dėdę pasodins?

Nežinau, atsakiau. Tai ne mūsų sprendimas.

Naktį sapnavau tą smūgio garsą ir tą momentą, kaip visureigis stumia orą priekyje savęs.

Kitą dieną darbe bandžiau susikaupti ties skaičiais, bet mintys vis sugrįždavo į sankryžą. Po pietų paskambino nepažįstamas numeris.

Laba diena, vakar buvote avarijos liudininkė, mandagus vyriškas balsas, be prisistatymo. Skambinu nuo žmonių, kurie ten buvo. Norim patikslinti, kad jūs nereiktų nerimauti.

Kas jūs? paklausiau.

Nesvarbu. Situacija nemaloni, bet viskas ne taip aišku. Jūs juk suprantat dabar liudytojus dažnai spaudžia, tampo po teismus. Jums to reikia? Jūs gi turite vaiką, darbą.

Jis kalbėjo meiliai, lyg siūlytų geriausią skalbiklį. Tarp eilučių darėsi tik baugu.

Man niekas nespaudžia, sakiau, jau jausdama, kaip balsas drebėjo.

Ir nereikia, atitarė. Tiesiog sakykit, kad nesat tikra. Kad viskas buvo greitai. Visiems tada bus ramiau.

Atmečiau skambutį, kelias sekundes žiūrėjau į ekraną, paskui uždėjau telefoną stalčiun, lyg paslėpiau ir patį pokalbį.

Vakare pasiėmiau sūnų iš mokyklos, užsukau pas mamą. Mama gyveno kaimyniniame rajone, sename penkiaaukštyje. Atidarė duris su chalatu ir iškart pradėjo skųstis spaudimu bei kad poliklinikoje vėl sumaišė įrašus.

Mama, sakiau, paduodama vaistus, jei tu būtum mačiusi avariją ir tau lieptų nesikišti, ką darytum?

Mama pavargusiai pažvelgė:

Nesikiščiau. Man jau visko užtenka, heroizmo nereikia. Tu irgi nesikišk. Turi vaiką.

Žodžiai buvo paprasti, vos ne rūpestingi, bet man kažkaip skaudėjo tarsi mama netikėtų, kad aš galiu išsilaikyti.

Kitą rytą vėl tas pats skambutis. Kitas numeris.

Tiesiog rūpinamės, pažįstamas balsas. Supraskit, žmogus turi šeimą, darbą. Klaidą padarė. O liudytojus paskui tampo metų metais. Na kam jums to? Gal geriau rašyti, kad nematėt paties smūgio.

Mačiau, tvirtai pasakiau.

Tikrai norit į tai veltis? balsas atšalo. Sūnus kurios mokyklos eina?

Viduje viskas susitraukė.

Iš kur žinot? paklausiau.

Miestas mažas, ramiai atsakė. Mes nesam priešai. Mes dėl jūsų ramybės.

Padėjau ragelį, ilgai sėdėjau virtuvėj, spoksodama į stalviršį. Sūnus kambaryje ruošė pamokas, šlamėjo sąsiuvinius. Po kurio laiko atsistojau, užrakinau duris grandine, nors supratau, kad grandinė neišgelbės nuo skambučių.

Po poros dienų prie laiptinės sustabdė vyras su pilka striuke be jokių ženklų. Atrodė, kad laukė būtent manęs.

Iš dvidešimt septintos buto? paklausė.

Taip, atsakiau automatiškai.

Dėl tos avarijos. Tik neišsigąskit, pakėlė rankas, lyg jau atsitraukinėčiau. Esu pažįstamas pažįstamų. Juk nenorėtumėt, kad po teismus tampytų. Viską galima sutvarkyt žmogiškai. Sakysit, kad abejojot, ir viskas.

Aš pinigų neimu, išsprūdo man. Net nežinojau, kodėl ištariau būtent taip.

Niekas apie pinigus nekalba, vyras šyptelėjo. Kalbam apie ramybę. Juk turit vaiką, suprantat. Dabar laikai nervingi. Mokykloj visaip būna, darbe irgi. Kam jūs to jums reikalingo balasto?

Jis pasakė balasto taip, lyg tai būtų šiukšlės, kurias reikia išnešti.

Praėjau tiesiog pro šalį. Namie ant spintelės padėjau rankinuką, nusirengiau ir nuėjau pas sūnų.

Rytoj pats mokykloj nelik, sakiau kuo ramiau. Ateisiu tavęs pasiimti.

Kas nutiko? paklausė.

Nieko, atsakiau. Ir suvokiau, kad tai jau melas, kuris pradėjo gyventi savarankiškai.

Pirmadienį gavau šaukimą. Kvietė į komisariatą dėl parodymų ir atpažinimo. Dokumentas oficialus, su antspaudu. Padėjau į dokumentų aplanką, bet buvo lyg padėčiau vidun akmenį.

Vakare vedėja mane sulaikė:

Klausyk, sakė, uždarydama kabineto duris, atėjo pas mane. Mandagiai klausė apie tave. Pasakė, kad tu liudininkė byloje, kad tau nereiktų nervintis. Man nepatinka, kai ateina dėl mano darbuotojų. Tu būk atsargi.

Kas ėjo? paklausiau.

Neprisistatė. Bet pasitikintys, vedėja gūžtelėjo. Tau, kaip žmogui, sakau. Gal tikrai nesikišk? Juk raportai, patikros. Supranti, jei prasidės kvietimai, visiems trukdys…

Išėjau iš kabineto su jausmu, kad iš manęs atima ne tik teisę kalbėti, bet ir vietą, kur galėdavau pasislėpti tarp skaičių.

Namie viską papasakojau vyrui. Jis su šaukštu rankoje, valgė sriubą ir tylėjo. Po kelių minučių padėjo šaukštą.

Supranti, kad tai gali baigtis blogai? paklausė.

Suprantu, pasakiau.

Tai kam? kalbėjo ne piktai, labiau pavargęs. Turim paskolą, tavo mamą, vaiką. Nori, kad mus tampytų?

Ne, nenoriu, atsakiau. Bet aš mačiau.

Jis pažvelgė taip, lyg būčiau kalbėjusi vaikiškai.

Mačiau ir pamiršk, sakė. Nieko niekam neskolinga.

Nesigyniau. Gintis pripažinti, kad turiu pasirinkimą, o pasirinkimas daugiau spaudė nei grasinimai.

Tą dieną, kai reikėjo eiti į komisariatą, atsikėliau anksčiau, sūnui paruošiau pusryčius, pasitikrinau telefoną, kad būtų pakrautas. Į rankinę įsidėjau pasą, šaukimą, užrašų knygutę. Prieš išeidama parašiau draugei žinutę: kur einu, kada turėčiau išeiti. Ji atrašė trumpai: Gerai, parašyk po visko.

Komisariate kvepėjo popieriais ir šlapiais kilimėliais. Nusirengiau striukę, pakabinau ant kablio, nuėjau pas budintį. Nukreipė pas tyrėją.

Tyrėjas buvo jaunas, pavargusio veido. Pasiūlė kėdę, įjungė diktofoną.

Suprantat atsakomybę už melagingus parodymus? paklausė.

Suprantu, pasakiau.

Klausė ramiai, be spaudimo. Kur stovėjau, koks šviesoforo signalas, iš kurios pusės važiavo visureigis, ar mačiau greitį. Atsakinėjau, stengdamasi nepridėti nieko nereikalingo. Vienu momentu pakėlė akis.

Ar kas nors jums skambino? paklausė.

Suklaidžiojau. Pasakysi pripažinsi, kad jau palietė. Ne liks tik su savim.

Skambino. Ir laiptinėj kalbino. Sakė sakyt, kad abejojau.

Tyrėjas linktelėjo lyg net nustebęs.

Numerius išsaugojot?

Išsitraukiau telefoną, parodžiau įeinančius. Įsirašė juos, paprašė padaryti ekrano nuotraukas ir išsiųsti el. paštu. Padariau iškart, pirštai kažkodėl neklausė.

Po to išvedė į koridorių, paprašė palaukti atpažinimo. Sėdėjau ant suoliuko, laikiau rankinuką ant kelių. Galiniame koridoriaus gale atsivėrė durys pamačiau vyrą iš visureigio. Jis ėjo su advokatu, tyliai kažką kalbėjo. Praeidamas trumpam pažiūrėjo į mane. Žvilgsnis buvo ramus, net šiek tiek pavargęs tarsi žmogus, kuris įpratęs, kad viską galima sutvarkyti.

Advokatas sustojo šalia.

Jūs liudininkė? šyptelėjo.

Taip, atsakiau.

Patariu būti atsargesnei dėl formuluočių, advokatas sakė vis taip pat švelniai. Streso situacijoj žmonės dažnai painioja. Juk nenorėtumėt prisiimti atsakomybę už klaidą.

Noriu kalbėti tiesą, sakiau.

Advokatas kilstelėjo antakį.

Tiesa pas kiekvieną sava, pasakė ir nuėjo.

Pakvietė į kabinetą. Parodė keletą nuotraukų, paprašė atpažinti vairuotoją. Parodžiau. Po to pasirašiau protokolą. Rašiklis ant popieriaus paliko aiškias linijas kažkodėl nuramino: parašyta niekas nepašalins vienu skambučiu.

Išėjus lauk jau temo. Priėjau autobuso stotelę, vis dairydamasi. Įlindau į autobusą, atsisėdau arčiau vairuotojo taip daro tie, kuriems reikia bent šiokio tokio saugumo jausmo.

Namie vyras sutiko tylėdamas. Sūnus iškišo galvą iš kambario.

Na kaip? paklausė.

Pasakiau, kaip buvo, atsakiau.

Vyras sunkiai atsiduso.

Supranti, kad dabar nepaliks ramybėje? sakė.

Suprantu, pakartojau.

Naktį nemiegojau. Klausiau, kaip kitame aukšte tranko duris, kaip kiti lipa laiptais. Bet koks garsas rodėsi ženklu. Ryte pati nuvedžiau sūnų į mokyklą nors laikas nepatogus. Prašiau klasės vadovės, kad niekam jo neatiduotų, net jei kas sakytų nuo mamos. Mokytoja ramiai žiūrėjo, neklausinėjo, linktelėjo.

Darbe vedėja pradėjo su manim kalbėti sausiau. Davė mažiau užduočių tarsi tapau pavojingia. Kolegos žvelgdavo trumpai ir atitraukdavo akis. Niekas nesakė tiesiai, bet aplink susidarė tuščia erdvė.

Skambučiai savaitę liovėsi, paskui gavau sms nuo nežinomo numerio: Pagalvok apie šeimą. Neradau parašo. Parodžiau tyrėjui, kaip liepė. Tik atrašė trumpai: Fiksuota. Dar kas bus praneškite.

Nesijaučiau apsaugota, bet žinojau mano žodžiai neištirpo.

Kartą vakare kaimynė iš pirmo aukšto priėjo prie lifto.

Girdėjau, į bėdą papuolei, kaimynė kalbėjo tyliau. Jei ką, vyras namie dažnai. Nevaržykis, skambink. Kamerą ant laiptinės seniai norėjom gal susimetam, įdėsim.

Ji kalbėjo paprastai, be didvyriškumo kaip apie domofoną. Nuo to kiek suspaudė gerklę.

Po mėnesio vėl iškvietė komisariatas. Tyrėjas pasakė byla keliauja į teismą, gal kvies dar. Nežadėjo, kad kaltas gaus tai, ką aš laikau teisingu. Kalbėjo apie procedūras, ekspertizes, schemas.

Ar kas dar grasino? paklausė.

Ne, atsakiau. Bet vis laukiu.

Normalu, pasakė jis. Gyvenkite kaip anksčiau. Jei kas nors bus, praneškite.

Išeidama pagaunu save normalu skamba kaip svetima. Gyvenimas jau kitoks. Tapau atsargesnė: keičiau maršrutus, sūnaus vieno lauke nepalikdavau, į telefoną įsirašiau skambučių įrašymą, su drauge sutarėm, kad rašysiu, kai grįžtu namo. Nesijaučiau stipri, bet jaučiau, kad tiesiog laikau liniją, kad nenukrisčiau.

Teisme vėl pamačiau vyrą iš visureigio. Sėdėjo tiesiai, klausėsi, rašė. Nežiūrėjo į mane net blogiau, nei žiūrėti. Kaip dalis formalumo.

Paklausė, ar tikrai esu užtikrinta dėl žodžių. Nors akimirką užėjo baimė. Prieš akis sūnus prie mokyklos, vedėja su sausais bruožais, mama, kuri prašė nesikišti. Bet pasakiau:

Taip. Esu tikra.

Po posėdžio nusileidau laiptais ir sustojau lauke. Rankos buvo šaltos, nors pirštines nusiėmiau tik dabar. Draugė parašė: Kaip laikaisi? Atsakiau: Gyva. Einu namo.

Pakeliui užėjau į parduotuvę, nupirkau duonos ir obuolių, nes namuose vis tiek reikia valgyti. Tai buvo keistai raminančia paprasti dalykai vis tiek reikalauja dėmesio.

Namie sūnus pasitiko prie durų.

Mama, ar ateisi šiandien į tėvų susirinkimą? paklausė.

Pažvelgiau į jį ir supratau, kad būtent dėl šio klausimo laikiausi.

Ateisiu, sakiau. Tik pirma pavalgysim.

Vėliau, kai užrakindavau duris dviem spynomis ir žiūrėjau, ar grandinė vietoje, pagaunu save darau tai ne iš baimės, bet ramiai, tarsi tai naujos rutinos dalis. Ramybė kainuoja reikėjo ją išmokti iš naujo. Nelaimėjau nieko, negirdėjau dėkingumo, netapau herojė. Bet liko sunkus, paprastas žinojimas: nepasitraukiau nuo to, ką mačiau, ir nebereikia slėptis nuo savęs.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

8 + 18 =

Aš tai mačiau Ji jau ruošėsi uždaryti kasą buhalterijoje, kai vedėja iškišo galvą iš kabineto ir paklausė, ar rytoj galėtų „perimti“ tiekėjų ataskaitą. Balse buvo švelnus reikalavimas, kurio paprastai niekas neatmeta. Ji linktelėjo, nors mintyse jau sudėliojo dienos planą: pasiimti sūnų iš mokyklos, užsukti į vaistinę mamai nupirkti vaistų, namuose patikrinti namų darbus. Ji įprato gyventi taip, kad nesiginčytų, nekeltų triukšmo, nesuteiktų progos pastebėti. Darbe tai vadino patikimumu, namuose – ramybe. Vakare ji ėjo nuo stotelės namo, priglaudusi prie šono maišelį su produktais. Sūnus drauge, susmeigęs akis į telefoną – kartais perklausdavo, ar dar gali „penkias minutes“. Ji atsakydavo „vėliau“, nes vėliau visada ateina savaime. Prie sankryžos, šalia prekybos centro, ji sustojo prie žalios pėsčiųjų šviesos. Automobiliai stovėjo dviem eilėmis, kažkas nervingai signalizavo. Ji žengė ant zebros, ir tuo metu iš dešinės eilės staiga išlėkė juodas visureigis. Jis tarsi išsiveržė, aplenkė laukiančius ir bandė prasprūsti pro mirksinčią šviesą. Smūgis nuskambėjo sausai, kaip nukritus sunkiai spintelei. Visureigis trenkėsi į baltą „Volkswageną“ – šis išvažiavo į sankryžą. „Volkswageną“ apsuko, galinė dalis slinko ant perėjos. Žmonės pėsčiųjų perėjoje atsitraukė atgal. Ji spėjo tik pagriebti sūnų už rankovės. Sekundė – ir viskas sustingo. Tada kažkas suriko. „Volkswageno“ vairuotojas sėdėjo susilenkęs, galvos nepakėlė iškart. Visureigyje išsiskleidė oro pagalvės, už priekinio stiklo sušmėžavo vyriškas veidas – jis jau stengėsi atsidaryti duris. Ji padėjo produktų maišelį, ištraukė telefoną ir surinko 112. Operatorius kalbėjo ramiai, lyg tai vyktų ne čia ir ne dabar. – Eismo įvykis, sankryža prie prekybos centro, yra sužeistų, – tarė ji. – Mašina ant perėjos, vairuotojas baltame automobilyje… nežinau, ar sąmoningas. Sūnus stovėjo šalia, išblyškęs, žvelgė į ją tarsi ji dabar būtų tikrai suaugusi. Kol ji atsakinėjo į operatoriaus klausimus, prie „Volkswageno“ pribėgo jaunas vaikinas, atidarė duris, kalbėjo su vairuotoju. Visureigio vyras išlipo greitai ir užtikrintai, paskambino telefonu, apsidairė. Jis vilkėjo brangų paltą be kepurės, atrodė, tarsi užsitęsęs skrydžio vėlavimas, o ne avarija. Atvažiavo greitoji, paskui policijos ekipažas. Policininkas paklausė, kas matė smūgį. Ji pakėlė ranką – būtų keista, juk stovėjo tiesiai ten. – Duokite savo duomenis, – tarė inspektorius, išsitraukdamas užrašų knygelę. – Papasakokite, kaip viskas buvo. Ji pasakė pavardę, adresą, telefoną. Žodžiai ėjo sausai ir tiksliai. Ji paaiškino, kad visureigis išlėkė iš dešinės, „Volkswagenas“ važiavo savo signalui, perėjoje buvo žmonių. Inspektorius linkčiojo, rašė. Visureigio vyras priėjo arčiau – tarytum atsitiktinai. Žvilgtelėjo trumpai, be grėsmės, bet ji pasijuto nejaukiai. – Jūs tikrai įsitikinusi? – paklausė jis tyliai, tarsi tarp kitko. – Ten kamera, viskas matosi. – Aš sakiau, ką mačiau, – ji atsakė ir tuoj pat gailėjosi tiesmuko tono. Jis subtiliai šyptelėjo ir nuėjo prie inspektoriaus. Sūnus patraukė ją už rankovės. – Mama, einam namo, – paprašė jis. Inspektorius grąžino jai pasą, ji susirinko maišelį ir nusivedė sūnų per kiemą. Namuose ilgai plovė rankas, nors buvo švarios. Sūnus tylėjo, paskui paklausė: – Tą dėdę pasodins? – Nežinau, – pasakė ji. – Ne mes sprendžiam. Naktį jai sapnavosi smūgio garsas ir kaip visureigis stumia orą prieš save. Kitą dieną darbe ji bandė susikaupti, bet mintys vis grįžo prie sankryžos. Po pietų paskambino nepažįstamu numeriu. – Sveiki, jūs vakar buvote eismo įvykio liudininkė, – vyriškas balsas, mandagus, neprisistatė. – Esame iš tų žmonių, kurie ten buvo. Norim tik, kad nesijaudintumėt. – Kas jūs? – paklausė ji. – Nesvarbu. Nemaloni situacija, bet ten ne viskas paprasta. Suprantat, dabar liudininkus spaudžia, tampo po teismus. Jums to reikia? Turit vaiką, darbą. Kalbėjo švelniai, lyg patardamas, kaip išsirinkti skalbimo miltelius. Nuo to darėsi baisiau. – Niekas man tikrai nespaudžia, – tarė ji, pajutusi, kad balsas sudrebėjo. – Ir nereikia, – pritarė jis. – Tik pasakykit, kad nesate tikra. Kad viskas vyko greitai. Taip visiems ramiau. Ji atmetė skambutį ir kelias sekundes dairėsi į ekraną. Tada padėjo telefoną į stalčių, lyg ten paslėptų patį pokalbį. Vakare pasiėmė sūnų iš mokyklos, užsuko pas mamą į kaimyninį rajoną, seną penkiaaukštį. Mama atidarė duris chalate ir iškart ėmė skųstis spaudimu, kad poliklinikoje vėl supainiojo vizitus. – Mama, – sakė ji, padėdama su tabletėm, – jei matei avariją ir lieptų „nesikišti“, ką darytum? Mama pavargusi pažvelgė: – Nesikiščiau, – pasakė. – Mano amžiuje jau nereikia heroizmo. Tu irgi nesikišk. Turi vaiką. Žodžiai paprasti, net rūpestingi. Bet jai buvo skaudu – tarsi mama netikėtų, kad ji gali ištverti. Kitą dieną vėl skambutis, jau kitu numeriu. – Tiesiog rūpinamės, – jau pažįstamas balsas. – Suprantat, žmogui šeima, darbas. Klaida, būna. O liudininkus tampo metus. Kam jums to reikia? Gal geriau parašyti pareiškimą, kad nematėte smūgio momento. – Mačiau, – tarė ji. – Tikrai norite įsivelt? – balsas šiek tiek sustingo. – Kur jūsų sūnus mokosi? Ji pajuto, kaip viduje viskas susispaudė. – Iš kur žinote? – pasiteiravo ji. – Miestas nedidelis, – ramiai atsakė. – Nesame priešai. Rūpinamės jūsų ramybe. Ji padėjo ragelį ir ilgai sėdėjo virtuvėje, žiūrėdama į stalą. Sūnus kambaryje darė pamokas, šmėkštelėjo sąsiuvriais. Galiausiai ji atsistojo, užrakinusi duris grandine – nors tai vaikiška, grandinė neapsaugo nuo skambučių. Po poros dienų prie laiptinės ją sustabdė vyras be skiriamųjų ženklų ant striukės. Atrodė, tarsi laukiantis būtent jos. – Jūs iš dvidešimt septinto buto? – paklausė jis. – Taip, – automatiškai atsakė ji. – Dėl eismo įvykio. Nebijokit, – iškėlė rankas, lyg ji jau trauktųsi. – Esu pažįstamų pažįstamas. Juk nenorit turėti rūpesčių teismuose, viską galima išspręst žmoniškai. Pasakysit, kad nesate tikra – ir viskas. – Neimu pinigų, – išsprūdo jai. Kodėl būtent taip, pati nežinojo. – Apie pinigus niekas nekalba, – jis nusišypsojo. – Kalba apie ramybę. Turite vaiką, suprantat. Dabar nervingi laikai. Mokykloje visko būna, darbe irgi. Kam jums rūpesčiai? Jis tarė „rūpesčiai“ taip, lyg tai šiukšlės, kurias galima išmesti. Ji praėjo pro šalį neatsakydama, užkopė į aukštą, įėjo ir tada tik pastebėjo – rankos drebėjo. Padėjo rankinę ant spintelės, nusivilko striukę ir nuėjo prie sūnaus. – Rytoj iš mokyklos pats neišeik, – sakė ji ramiai. – Tave paimsiu. – Kas nutiko? – paklausė jis. – Nieko, – atsakė ji. Ir pajuto – tai jau melas, kuris ima gyventi atskirai. Pirmadienį atėjo šaukimas. Kviesta į skyrių liudyti ir atpažinti pagal eismo įvykio medžiagą. Popierius oficialus, su antspaudu. Įdėjo su dokumentais, bet jautėsi taip, lyg būtų padėjusi ten akmenį. Vakare vedėja ją sulaikė po darbo: – Žiūrėk, – sakė uždarydama kabineto duris. – Prie manęs priėjo. Domėjosi tavimi. Labai mandagūs. Sakė, kad esi liudininkė ir tau geriau nepergyventi. Nemėgstu, kai dėl mano darbuotojų eina. Būk atsargi. – Kas priėjo? – paklausė ji. – Neprisistatė. Bet tokie… pasitikintys, – vedėja gūžtelėjo pečiais. – Sako kaip žmogus – gal tikrai geriau nesikišti? Turim ataskaitų, tikrinimų. Jei prasidės skambučiai, visiems trukdys. Ji išėjo su jausmu, kad atima ne tik teisę kalbėti, bet ir vietą, kur galėdavo slėptis už skaičių. Namuose papasakojo vyrui. Vyras sėdėjo virtuvėje, valgė sriubą, tylėjo. Padėjo šaukštą. – Supranti, kad viskas gali baigtis blogai? – paklausė. – Suprantu, – atsakė ji. – Tai kam tada? – ne piktai, labiau pavargusiai. – Turim paskolą, tavo mamą, vaiką. Nori, kad mus purtytų? – Nenoriu, – tarė ji. – Bet mačiau. Jis pažvelgė, tarsi ji sakytų vaikystės dalykus. – Mačiau ir pamiršk, – tarė. – Niekam nieko neprivalai. Ji nesiginčijo. Ginčytis būtų pripažinti, kad yra pasirinkimas, o pasirinkimas spaudė dar labiau nei grasinimai. Skambučio dieną atsikėlė anksčiau, sūnui suruošė pusryčius, pasitikrino, ar telefonas pakrautas. Į rankinę sudėjo pasą, šaukimą, užrašų knygutę. Prieš išeidama parašė draugei žinutę: kur vyksta, kada turi grįžti. Draugė atsakė trumpai: „Supratau. Parašyk, kai baigsi.“ Skyriaus koridoriuje kvepėjo popieriais ir šlapiais kilimais. Nusivilko striukę, paliko ant kabliuko, priėjo prie budinčio. Nuvedė į kabiną pas tyrėją. Tyrėjas jaunas, pavargusiu veidu. Pasiūlė kėdę, įjungė diktofoną. – Suprantate atsakomybę už melagingus parodymus? – paklausė. – Taip, – atsakė ji. Jis klausinėjo ramiai: kur stovėjo, kokia šviesa, iš kur važiavo visureigis, ar matė greitį. Ji atsakė, stengėsi nekalbėti per daug. Vieną akimirką jis pakėlė akis: – Jums kas nors skambino? – paklausė. Ji sutriko. Pasakyti – tai pripažinti, kad ją jau bando spausti. Nesisakyti – viską palikti sau. – Taip, – tarė. – Skambino. Prie laiptinės priėjo. Kalbėjo, kad sakyčiau, jog nesu tikra. Tyrėjas linktelėjo, tarsi laukęs. – Numeriai liko? Ji ištraukė telefoną, parodė įeinančius. Jis užsirašė, paprašė padaryti ekrano kopijas ir nusiųsti tarnybiniam el. paštui. Ji padarė tai vietoje – pirštai sunkiai klausė. Vėliau išvedė į koridorių laukti atpažinimo. Ji sėdėjo ant suolo, rankinę laikė ant kelių. Koridoriaus gale atsidarė durys – ji pamatė visureigio vyrą. Šis ėjo su advokatu, tyliai kažką kalbėjo. Prieidamas žvilgtelėjo – akimirkai užkliuvo akis. Žvilgsnis ramus, vos pavargęs, kaip žmogaus, įpratusio viską išspręsti. Advokatas sustojo: – Jūs liudininkė? – paklausė jis su šypsena. – Taip, – atsakė ji. – Rekomenduočiau atsargiai formuluoti mintis, – advokatas švelniai. – Stresinėse situacijose žmonės dažnai klysta. Juk nenorite atsakyti už klaidas. – Noriu pasakyti tiesą, – tarė ji. Advokatas kiek kilstelėjo antakį. – Tiesa kiekvienam savo, – tarė ir pasitraukė. Pakvietė į kabinetą. Parodė fotografijas, paprašė nurodyti vairuotoją. Ji nurodė. Pasirašė protokolą. Rašiklis paliko ryškias linijas – tai ramino: liko pėdsakas, kurio neištrins vienas skambutis. Išėjusi jau buvo tamsu. Ji ėjo iki stotelės, vis dairėsi, ar niekas neseka. Autobuse atsisėdo prie vairuotojo – taip daro tie, kuriems reikia nors truputį apsaugos. Namuose vyras sutiko ją tyliai. Sūnus pasisveikino iš kambario. – Na, kaip? – paklausė jis. – Pasakiau, kaip buvo, – atsakė ji. Vyras sunkiai atsiduso. – Supranti, kad jie dabar nesitrauks? – tarė jis. – Suprantu, – pakartojo ji. Naktį nemiegojo. Klausė, kaip laiptinėje tranko duris, kaip kažkas eina laiptais. Kiekviena detalė – kaip signalas. Ryte pati nuvedė sūnų į mokyklą, nors buvo nepatogu laiku. Paprašė klasės vadovės neišleisti sūnaus su pašaliniais, net jei pasakys „nuo mamos“. Mokytoja pažvelgė labai rimtai ir linktelėjo, be žodžių. Darbe vedėja kalbėjo su ja sausiai, pavestų darbų mažėjo, tarsi ji taptų pavojinga. Jautė kolegų žvilgsnius – greitai nusukdavo akis. Niekas nesakė tiesiai, bet aplink ją susidarė tuštuma. Skambučių savaitę nebuvo, paskui atėjo SMS nepažįstamu numeriu: „Pagalvok apie šeimą.“ Be parašo. Ji parodė žinutę tyrėjui, kaip šis prašė. Atsakė trumpai: „Užfiksavom. Jei bus dar, praneškite.“ Ji nesijautė apsaugota, bet jautė, kad jos žodžiai neištirpo. Vieną vakarą kaimynė iš pirmo aukšto ją pagavo ties liftu. – Girdėjau, į bėdą papuolei, – sakė ji, pritildžiusi balsą. – Jei kas, pas mane vyras namie dažnai. Nesidrovėk, paskambink. Kamerą prie laiptinės norėjom seniai, gal susimestumėm, pastatytumėm. Kaimynė kalbėjo paprastai, be heroizmo, kaip apie kodų keitimą. Nuo to gerklėje suspaudė ašaras. Po mėnesio vėl iškvietė. Tyrėjas pasakė, kad byla eina į teismą, bus posėdžių, ją kvies. Sakė ne tai, ką vadintų teisingumu, o apie procesus, ekspertizes, schemas. – Kas nors dar grasino? – paklausė. – Ne, – atsakė ji. – Bet vis laukiu… – Tai normalu, – tarė jis. – Stenkitės gyventi kaip anksčiau. Jei kas – tuoj praneškit. Išėjusi suprato – žodis „normalu“ skamba svetimai. Gyvenimas jau nebe toks. Ji tapo atsargesnė: keitė maršrutus, neleisdavo sūnaus vieno į kiemą, įsidiegė skambučių įrašymą, susitarė su drauge, kad rašys grįžusi. Nesijautė stipri. Jautėsi žmogumi, kuris tiesiog laiko ribą, kad nenukristų. Teisme, kai ją pakvietė, vėl pamatė visureigio vyrą. Sėdėjo tiesiai, klausėsi, kartais kažką rašė. Nežiūrėjo į ją. Tai buvo blogiau nei žvilgsnis. Tarsi ji būtų formalumo dalis. Kai paklausė, ar tikra dėl žodžių, sekundę pajuto baimės bangą. Prieš akis – sūnus prie mokyklos vartų, vedėja sausas veidas, mama, prašanti nesikišti. Ir vis tiek tarė: – Taip. Esu tikra. Po posėdžio išėjusi sustojo prie laiptų. Rankos šaltos, nors pirštinės – nenusėmus. Draugė parašė: „Kaip tu?“ Atsakė: „Gyva. Einu namo.“ Pakeliui užėjo į parduotuvę nusipirkti duonos, obuolių – namie juk reikia vakarieniauti. Keista, bet tai ramino: pasaulis nesustojo, reikalauja paprastų darbų. Namuose sūnus pasitiko prie durų. – Mama, šiandien eisi į tėvų susirinkimą? – paklausė. Ji pažvelgė ir suprato – būtent dėl šio klausimo ir ištvėrė. – Eisiu, – atsakė. – Tik pirma pavakarieniausim. Vėliau, kai uždarė duris dviem spynomis ir patikrino, ar grandinė uždėta, suprato – tai daro ne iš panikos, o ramiai, kaip naujos gyvenimo dalies dalį. Ramybės kaina – išmokti ją iš naujo. Ji negavo pergalės, negirdėjo padėkų, netapo heroje. Tačiau liko paprastas, sunkus žinojimas: ji nenusitraukė nuo to, ką matė, ir nebepasiduoda pati prieš save.