— Atidarykite duris, — pakartojo Mantas, palinkęs prie piloto.

— Atidarykite duris, — pakartojo Mantas, palinkęs prie piloto. — Juk susitarėme.

Sraigtasparnis skrido virš tamsiai mėlynos Viduržemio jūros. Tolumoje matėsi nedidelės salos, o saulės spinduliai atsispindėjo vandens paviršiuje.

Birutė Žukauskienė šypsojosi.

— Mantai, ar tikrai saugu fotografuotis prie atvirų durų?

— Žinoma, brangioji. Tu tik pasitikėk manimi.

Tačiau pilotas nejudėjo.

— Pone, šių durų skrydžio metu neatidarysiu.

Mantas susiraukė.

— Ką reiškia neatidarysite? Už ką jums sumokėjau?

Pilotas trumpam atsisuko.

— Už skrydį. Ne už žmogžudystę.

Birutė sustingo.

— Ką jūs pasakėte?

Mantas staiga išbalo.

— Neklausyk jo, Birute. Jis kažką painioja.

Tačiau pilotas tęsė:

— Ponia Žukauskiene, prieš skrydį jūsų vyras pasiūlė man du šimtus tūkstančių eurų. Už tai, kad virš jūros atidaryčiau duris ir padėčiau jam sukurti nelaimingo atsitikimo regimybę.

Birutė pajuto, kaip visas kūnas sustingo.

— Mantai… ar tai tiesa?

Jis nusuko akis.

— Tai nesąmonė.

— Pažiūrėk į mane!

Mantas lėtai atsisuko.

Ir pirmą kartą per visus jų pažinties mėnesius jo akyse nebuvo nė lašelio švelnumo.

— Tu turėjai tiesiog pasidžiaugti paskutine savo gyvenimo kelione, — šaltai ištarė jis.

Birutė neteko žado.

— Ką?

Mantas karčiai nusijuokė.

— Tau septyniasdešimt devyneri. Kiek dar ketini gyventi?

Birutė prispaudė ranką prie krūtinės.

Atrodė, kad širdis tuoj iššoks.

— Tu norėjai mane nužudyti?

Mantas tylėjo.

— Atsakyk!

Jis suspaudė lūpas.

— Viskas turėjo būti daug paprasčiau.

Pilotas įsiterpė:

— Aš jau pranešiau apie situaciją. Skrendame į artimiausią oro uostą, kur mūsų lauks pareigūnai.

Mantas staiga pašoko iš vietos, tačiau pilotas griežtai liepė jam atsisėsti ir prisisegti diržą.

— Jei bandysite trukdyti skrydžiui, sukelsite pavojų visiems.

Mantas nenoriai pakluso.

Birutė sėdėjo nejudėdama.

Ji žiūrėjo į vyrą, kurį tą rytą vedė.

Žmogų, kuriam patikėjo savo širdį.

Ir negalėjo suvokti, kad vos prieš kelias valandas jis laikė jos ranką prie altoriaus, o dabar norėjo jos mirties.

Po kelių minučių Birutė prisiminė dokumentus, kuriuos pasirašė saloje.

Ji ištraukė aplanką iš rankinės.

Ant pirmojo lapo buvo parašyta:

Specialus įgaliojimas turto valdymui.

Ant antrojo:

Akcijų perleidimo ir atstovavimo susitarimas.

Trečiasis dokumentas buvo susijęs su gyvybės draudimu.

Birutė pradėjo drebėti.

— Mantai, kas čia?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Juk pati pasirašei.

— Tu sakei, kad tai tik formalumai!

— Ir buvo.

— Čia parašyta, kad tu galėtum valdyti dalį mano įmonių!

Mantas pašaipiai šyptelėjo.

— Birute, tau beveik aštuoniasdešimt. Negi tikėjaisi amžinai vadovauti viešbučiams?

Ji pažvelgė jam į akis.

— Vadinasi, dėl to mane vedei?

Jis nusijuokė.

— O kaip manai?

Birutės akyse pasirodė ašaros.

— Tu sakei, kad mane myli.

— O tu taip norėjai tuo tikėti, kad net neabejojai.

Šie žodžiai ją sužeidė labiau nei bet koks smūgis.

Kai sraigtasparnis nusileido, prie jo jau laukė policijos pareigūnai.

Mantas iškart ėmė aiškinti, kad įvyko nesusipratimas.

— Mano žmona labai susijaudinusi. Jos amžiuje žmonės kartais neteisingai supranta situacijas.

Birutė lėtai atsistojo.

Jos kojos drebėjo, bet balsas buvo tvirtas.

— Aš puikiai suprantu, kas įvyko.

Pareigūnas atsisuko į ją.

— Ponia, ar norite pateikti pareiškimą?

— Taip.

Ji parodė dokumentus.

— Mano vyras mane apgavo, kad pasirašyčiau šiuos popierius. O paskui bandė suorganizuoti mano mirtį.

Mantas žengė link jos.

— Birute, prašau, nedaryk to.

Ji atsitraukė.

— Daugiau niekada manęs neliesk.

Tą vakarą Birutė apsistojo viešbutyje.

Ji paskambino savo ilgamečiam advokatui Vytautui Rimkui.

Jam buvo septyniasdešimt ketveri, ir jis daugiau nei trisdešimt metų rūpinosi jos verslo reikalais.

Kitą rytą jis atvyko pas ją.

Birutė sėdėjo prie lango.

Ant piršto vis dar buvo vestuvinis žiedas.

— Vytautai, — tyliai pasakė ji, — aš padariau siaubingą klaidą.

Advokatas atsisėdo šalia.

— Papasakok viską.

Ji kalbėjo beveik valandą.

Apie pažintį su Mantu.

Apie jo gėles ir pažadus.

Apie naktį viešbutyje, kurios beveik neprisiminė.

Apie vestuves.

Apie salą.

Ir apie sraigtasparnį.

Vytautas klausėsi tylėdamas.

Kai ji baigė, paėmė dokumentus.

Perskaitė juos vieną po kito.

Tada nusiėmė akinius.

— Birute, turime veikti nedelsdami.

Ji išbalo.

— Ar praradau viską?

— Ne. Vien parašas nereiškia, kad Mantas automatiškai įgijo teisę valdyti visą tavo turtą. Bet turime kuo greičiau patikrinti dokumentų galiojimą ir sustabdyti galimus sandorius.

Birutė pravirko.

— Kaip galėjau būti tokia kvaila?

Vytautas papurtė galvą.

— Tu nebuvai kvaila.

— Aš visą gyvenimą tikrinau sutartis, vedžiau derybas, kūriau verslą. O dabar pasirašiau net neperskaičiusi.

Advokatas švelniai atsakė:

— Nes manei, kad šalia tavęs ne verslo partneris, o žmogus, kuris tave myli.

Per kelias valandas buvo informuoti bankai, įmonių vadovai ir turto administratoriai.

Pradėtas visų įgaliojimų ir sutarčių patikrinimas.

Paaiškėjo, kad Mantas bandė pasiruošti perimti dalį Birutės viešbučių verslo ir nekilnojamojo turto.

Tačiau vieno dalyko jis nežinojo.

Prieš penkiolika metų Birutė buvo susidūrusi su nesąžiningu verslo partneriu.

Po to ji įvedė griežtas taisykles.

Svarbiausiems sandoriams reikėjo papildomų patvirtinimų.

Vien jos parašo nepakako, kad būtų galima perleisti visą turtą.

Mantas buvo įsitikinęs, kad jau laimėjo.

Tačiau iš tikrųjų jo planas pradėjo byrėti.

Po kelių dienų Vytautas atėjo su naujienomis.

— Birute, radome kai ką apie Mantą.

Ji pakėlė akis.

— Ką?

Advokatas padėjo ant stalo aplanką.

— Prieš kelerius metus jis oficialiai pasikeitė pavardę.

— Kodėl?

— Dar aiškinamės. Tačiau jo praeityje yra dvi labai turtingos moterys.

Birutė sustingo.

Vytautas parodė nuotraukas.

Vienoje Mantas stovėjo šalia elegantiškos žilaplaukės moters.

Kitoje apkabino maždaug septyniasdešimtmetę damą.

— Kas jos? — paklausė Birutė.

— Moterys, su kuriomis jis anksčiau palaikė santykius.

— Ir kas joms nutiko?

Vytautas atsiduso.

— Viena po išsiskyrimo pranešė apie dingusius papuošalus. Kita bylinėjosi dėl didelės pinigų sumos.

Birutė užsidengė burną.

— Vadinasi, aš nebuvau pirmoji.

Vytautas liūdnai linktelėjo.

— Panašu, kad ne.

Tą naktį Birutė ilgai stovėjo prieš veidrodį.

Žiūrėjo į savo žilus plaukus.

Į raukšles aplink akis.

Į rankas, kurios per beveik aštuoniasdešimt metų patyrė tiek daug.

Pirmą kartą per ilgą laiką ji pasijuto sena.

Ne dėl savo amžiaus.

O todėl, kad Mantas privertė ją patikėti, jog tokiame amžiuje meilės trokšti yra gėda.

Ji prisiminė jo žodžius:

„Tau septyniasdešimt devyneri. Kiek dar ketini gyventi?“

Birutė atsisėdo ant lovos.

Ir pravirko.

Ne dėl milijonų.

Ne dėl sugriuvusių vestuvių.

O dėl vilties, kurią po daugelio metų buvo išdrįsusi įsileisti į savo širdį.

Ji svajojo apie bendrus pusryčius.

Apie pasivaikščiojimus pajūriu.

Apie žmogų, kuris vakare paklaustų, kaip praėjo jos diena.

Dabar visa tai atrodė kaip žiaurus pokštas.

Kitą rytą ją aplankė seniausia draugė Danutė.

Joms abiem buvo beveik aštuoniasdešimt.

Jos pažinojo viena kitą nuo jaunystės.

Danutė atsisėdo šalia.

— Birute, aš viską girdėjau.

Birutė nuleido akis.

— Vadinasi, žinai, kaip apsijuokiau.

Danutė susiraukė.

— Kodėl apsijuokei?

— Nes patikėjau, kad jaunesnis vyras gali mane mylėti.

Danutė papurtė galvą.

— Birute, žmogaus amžius nenusprendžia, ar jis gali mylėti. Bet Mantas tavimi pasinaudojo. Tai jo gėda, ne tavo.

Birutė pradėjo verkti.

— Aš tik nenorėjau likti viena.

Danutė ją apkabino.

— Ir tame nėra nieko blogo.

Tada pridūrė:

— Tu visą gyvenimą dirbai, padėjai žmonėms, kūrei verslą. Neleisk vienam sukčiui įtikinti tavęs, kad esi nieko verta.

Per ateinančius mėnesius tyrimas tęsėsi.

Pareigūnai nagrinėjo Manto žinutes pilotui.

Taip pat tikrino saloje pasirašytus dokumentus.

Notaras turėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis Birutė pasirašė sutartis ir kokia informacija jai buvo pateikta.

Tyrėjai rado Manto susirašinėjimą su vienu pažįstamu.

Vienoje žinutėje buvo parašyta:

„Kai ji pasirašys, viskas bus mūsų.“

Kitoje:

„Jei jos neliks, problemų nebeliks.“

Šie įrodymai tapo svarbia tyrimo dalimi.

Mantas ir toliau neigė ketinęs nužudyti Birutę.

Tačiau surinkti duomenys rodė, kad jo planas buvo kur kas pavojingesnis nei paprasta finansinė apgaulė.

Birutė pradėjo skyrybų procesą ir teisiškai ginčijo pasirašytus dokumentus.

Po kelių savaičių Vytautas paskambino.

— Birute, turiu gerų naujienų.

— Kokių?

— Pavyko sustabdyti planuotus turto perleidimus. Tavo viešbučiai ir nekilnojamasis turtas liko tavo įmonių kontrolėje.

Birutė giliai atsiduso.

— Ačiū Dievui.

— Dar laukia teisiniai procesai, bet didžiausią tiesioginę grėsmę kol kas pašalinome.

Ji tylėjo.

Tada paklausė:

— Vytautai, ar galiu tavęs kai ko paklausti?

— Žinoma.

— Jei būčiau praradusi visus pinigus, ar vis tiek būtum mano draugas?

Kitame laido gale stojo tyla.

Tada Vytautas švelniai nusijuokė.

— Birute, kai susipažinome, turėjai vieną mažą viešbutį, seną automobilį ir daugiau skolų nei santaupų.

Ji nusišypsojo.

— Tiesa.

— Buvau tavo draugas tada. Kodėl turėčiau nustoti būti dabar?

Birutė pravirko.

Tačiau šį kartą iš palengvėjimo.

Praėjo keli mėnesiai.

Birutė pamažu grįžo į įprastą gyvenimą.

Ji lankė savo viešbučius.

Bendravo su darbuotojais.

Dalyvavo renginiuose.

Tačiau kažkas joje pasikeitė.

Anksčiau ji bandė užpildyti vienatvę darbu.

Dabar pradėjo daugiau laiko skirti žmonėms.

Ji dažniau kviesdavosi drauges.

Važiuodavo prie jūros.

Skaitydavo knygas.

Ir iš naujo mokėsi džiaugtis mažais dalykais.

Vieną dieną gavo laišką.

Jį parašė septyniasdešimt dvejų metų moteris vardu Regina.

Gerbiama ponia Birute,

perskaičiau jūsų istoriją ir noriu padėkoti.

Prieš ketverius metus mane apgavo vyras, kuris žadėjo meilę. Praradau santaupas ir ilgai gėdijausi apie tai kalbėti.

Jūsų istorija padėjo suprasti, kad ne aš turėčiau gėdytis.

Ačiū, kad netylėjote.

Birutė perskaitė laišką kelis kartus.

Tada priėmė sprendimą.

Ji įkūrė fondą, skirtą padėti vyresnio amžiaus žmonėms apsisaugoti nuo romantinių ir finansinių sukčių.

Fondas organizavo nemokamus susitikimus, teikė pirmines teisines konsultacijas ir psichologinę pagalbą.

Per pirmą renginį viena moteris pakėlė ranką.

— Ponia Birute, kaip po tokios patirties vėl kuo nors pasitikėti?

Birutė susimąstė.

Tada atsakė:

— Nereikia aklai pasitikėti kiekvienu žmogumi. Bet taip pat nereikia leisti vienam sukčiui atimti iš mūsų tikėjimo kitais.

Ji nusišypsojo.

— Ir svarbiausia — niekada negalvokite, kad noras būti mylimam senatvėje yra gėdingas.

Praėjus metams po vestuvių, Birutė vėl išvyko prie Viduržemio jūros.

Šį kartą su Danute ir dar dviem draugėmis.

Jos apsistojo nedideliame viešbutyje prie pat vandens.

Vieną vakarą sėdėjo terasoje ir stebėjo saulėlydį.

Danutė pažvelgė į Birutę.

— Ar esi laiminga?

Birutė nusišypsojo.

— Taip.

— Net ir be vyro?

Birutė nusijuokė.

— Ypač be netinkamo.

Tada susimąstė.

— Žinai, Danute, ilgai maniau, kad Mantas atėmė iš manęs paskutinę galimybę patirti meilę.

— O dabar?

Birutė pažvelgė į jūrą.

— Dabar suprantu, kad jis atėmė tik iliuziją.

Danutė linktelėjo.

Birutė tęsė:

— Nežinau, ar dar kada nors ką nors sutiksiu. Galbūt taip, galbūt ne. Bet daugiau niekada neleisiu sau manyti, kad esu mažiau verta vien todėl, kad esu viena.

Per savo aštuoniasdešimtąjį gimtadienį Birutė surengė nedidelę šventę viename iš savo viešbučių.

Susirinko artimiausi draugai, ilgamečiai darbuotojai ir žmonės, kuriems jos fondas buvo padėjęs.

Ant stalo stovėjo paprastas tortas.

Danutė pakėlė taurę.

— Už Birutę. Moterį, kuri niekada nepasiduoda.

Visi pradėjo ploti.

Birutė atsistojo.

Kurį laiką žvelgė į žmones aplink save.

Tada tarė:

— Prieš metus maniau, kad mano gyvenimas baigėsi.

Salėje stojo tyla.

— Bijojau, kad praradau orumą, pasitikėjimą ir gebėjimą džiaugtis.