Atradimas: Antras telefonas pas vyrą

Rūta valė dulkes vyro kabinete, kai šluostė užkabino popierius ant stalo krašto. Lapai nubiro ant grindų, ir ji, pabambėjusi, ėmė juos sugrąžinti. Po kėde kažkas blizgtelejo – mažas juodas daiktas. Ji nusilenkė ir ištraukė sumuštą išvaizdą turintį išmestą telefoną.

„Keista“, murmino ji, sukdama jį rankose.

Daugiavaikščiojantis naujausias Roko telefonas visada gulėjo arba pike, arba prie lovos. Šis buvo paprastesnis, senesnis… ir visiškai nepažįstamas. Ji nuspaudė mygtuką – ekrane užsidegė laikas ir data. Be slaptažodžio. Rūtos širdis suspaudė, o gerklę suspaudė nemalonus gniužulas.

Ji lėtai atsisėdo į kėdę, neatsitraukdama nuo prietaiso. Per dvidešimt trejus santuokos metus jų gyvenime buvo visko: ir pykčių, ir įžeidimų, ir abejonių. Bet antras telefonas… Rūta niekada nemanė esanti pavydi žmona. Ji pasitikėjo Roku, džiaugėsi jų santuoka. Dabar išgąsčiojo vien mintis, ką gali išvysti šiame juodame dėžutėje.

„Dvidešimt treji metai kartu, dvi dukros… Ar tikrai viskas veltui?“ Mintys triūsė galvoje, kol pirštai mašinaliai naršė meniu. Jokių nuotraukų. Tik keli kontraktai – vardų neturintys numeriai, pažymėti tik raidėmis. Ir žinutės… Rūta sustingo, pamatęs pokalbį su kontaktu „A.Ž.“

„Šiandien 19 val., kaip įprasta?“ – parašęs Rokas prieš tris dienas.
„Taip, lauksiu“ – trumpas atsakymas.

Po dviejų dienų:
„Ačiū už vakar. Viskas kaip visada puiku“ – vyro žinutė.
„Džiaugiuosi, kad patiko. Rytoj galėsi?“ – atsakymas.
„Stengsiuosi, bet nepažadu. Rūta kai ką įtaria“ – Rokas parašęs.

Rūtai pasidarė tamsu akyse. Ji? Įtaria? Iki šios akimirkos ji net neįsileido tokių mintų! Krūtinę užliejo įžeidimo, pykčio ir nusivylimo ugnis. Dvidešimt treji metai pasitikėjimo – ir viskas taip lengvai?

Apačia trankiai užsidarė durys. Rokas grįžo iš darbo anksčiau nei įprasta. Rūta išgąsčius kišenėje paslėpė telefoną, paėmė šluostę ir apsimetė, kad toliau valo.

„Rūta, kur tu?“ – vyro balsas pasigirdo iš prieškambario.

„Kabinetė, tvarkausi“, atsakė ji, stengdamasi kalbėti ramiai.

Rokas pasirodė durų kelyje – aukštas, užsispyręs, strogom kostiumu. Sulaukęs penkiasdešimt, jis atrodė jaunesnis už bendraamžius ir vis tiek sudomindavo moteris. Anksčiau Rūta tuo didžiavosi, dabar pajuto šiurpą.

„Kaip diena?“ paklausė ji, sąmoningai valydama knygų lentyną.

„Viskas gerai“, jis atlaisvino kaklaraištį ir atsitiesė. „Tik pavargau. Klientas buvo išrankus, praleidau trijas valandas.“

„Koks klientas? A.Ž.?“ norėjo paklausti Rūta, bet susilaikė.

„O kodėl taip anksti?“ ji atsisuko į jį, stengdamasi išvysti melo žymes pažįstamame veide.

„Pasinorėjau tavęs“, jis priėjo ir apkabino iš nugaros, įsmeigdamas nosį į jos kaklą. Iš jo kvepėjo įprastas kvepalas ir šiek tiek cigarečių, nors jis metė rūkyti prieš penkerius metus. Šis kvapas erzino.

„Einu į dušą“, Rokas pabučiavo ją į skruostą ir išėjo.

Viena likusi, Rūta atsisėdo ant sofos. Ką daryti? Sureikšti skandalą dabar? Sekti jį? Ar tiesiogiai paklausti? Kišenėje svėrė svetimas telefonas. Ji ištraukė jį ir dar kartą atsidarė žinutes. Nieko aiškaus, jokių meilės prisipažinimų ar intymių nuotraukų. Tačiau pats slaptas telefonas kalbėjo daug.

Vakaras praslinko įtampos šešėlyje. Jie vakarieniavo, žiūrėjo serialą, kalbėjo apie dukteris. Vyresnė, Aušra, gyveno kitame mieste su vyru ir dvejų metų sūnumi. Jaunesnė, Ieva, baigė universitetą. Rokas elgėsi kaip įprasta – pasakojo apie darbą, juokėsi, klausinėjo apie jos reikalus. Jokių įtariamų dalykų, nebent žinotum apie slaptąjį telefoną.

Dešimtą valandą jis nuėjo į dušą, o Rūta apsisprendė. Ji ištraukė jo prabangų paltą iš spintos ir ištyrinėjo kišenes. Nieko. Tada pešėsi į portfelį – taip pat tuščia. Jau norėjo atsitraukti, kai pastebėjo šoniniame paltų kišenėje mažą kortelę. Vizitinė, su vardu „Asta Žukauskė“ ir telefono numeriu. A.Ž. iš slaptų žinučių?

Vandens trenksmas vonioje nutilo. Rūta skubiai sudėjo viską atgal ir nuslinko į lovą, apsimetusi miegušia. Širdis plakė taip garsiai, kad atrodė – Rokas tikrai išgirs.

Ryte ji pabudo anksčiau už vyrą ir ilgai žiūrėjo į jo užmerktą veidą. Artimą, mylimą – ir staiga tRūta prisilietė prie jo peties ir suvokė, kad kai kurios paslaptys gali būti geriausios, kai jos galiausiai išaiškėja.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

5 × three =

Atradimas: Antras telefonas pas vyrą