Tik… Mama sakė, kad tapai keista, nusijuokė Rūta, šnabždama, kai jos močiutė, Ona Vytautė, išgriuvo su savo amžinu skundymu apie praeitį. Į mintį šėlėjo neseniai iškilusi kova: kaip motina galėjo kalbėti apie savo nusiminusią jaunystę, kai Rūta tik norėjo pabėgti nuo dar didesnės ašarų srovės, kurios jos darbus perkelė į tūkstantį kartų?
Ona Vytautė, gal galėtume pakeisti temą, prašė Rūta, švelniai, bet ryžtingai.
Močiutė, kuri tik ką pradėjo savo ilgą monologą apie nepilnas nėštimo patirtis, sustojo, kvėpavimas sustipo, ir žvilgsnis krito į jaunąją.
Rūta, aš tik noriu tave palaikyti.
Ačiū, bet man nebereikia paramos nuo žmogaus, kurio empatija lyg kepimo šablonas.
Ar aš tikrai tavęs, kvailos, vadinau? Ona Vytautės akys pradėjo pursėti.
Bet kitoje dienoje Rūta tikrai nebūtų bandžiusi sušvelninti konfliktą. Ji būtų ištraukusi raktą į namų duris, pasakusi, kad turi skubų darbo skambutį ar pamirštą susitikimą, ir išvengusi močiutės nuolatinių skundų apie praeities liūdesį. Tačiau liūdesys įkyrus ir nenuspėjamas kaip šaltas žiemos vėjas vis tiek plėšė jos vidų, ypač kai jis susijęs su nėštumo bėgimais.
Iki penkto mėnesio Rūta, anksčiau švelni ir kantri, virto griežta moterimi, kuri, susisukusi rankas, paklausdavo, kur, kaip pagal senąją tradiciją, yra arklys ir šeima, ir iškart išspręsdavo savo problemas savarankiškai.
Ką turėčiau jus vadinti, kai jau šimtą kartų sakiau, kad nenoriu aptarti jūsų nesėkmingos motinystės patirčių?
Žinojau, kad mano draugas, aukštos funkcijos autistinis genijus, galėtų netikėtai šokti viešoje vietoje arba nesuprasti juokų, bet net jis supranta, kad kalbėtis apie tokias temas su nėščia moterimi tai aukščiausias kvailystės lygis.
Tu manęs vadini ne tik kvailu, bet ir kvailėliu! Tokiai mano geranoriškumui tu niekada neatsako iškvietė Rūta, užmerkusi įėjimo durų spynelę. Ji įkvėpė giliai, iškvėpė, šypsodamasi, išsiskyrė patenkinta.
Tikėjosi, kad ji pasitrauks kelias savaites, galbūt visam laikui. Bet likimas nešiojo kitą sceną šį kartą susitikimą su jos vyru, Domu, kuris vakarienei sėdėjo tylus ir užmiršęs.
Rūta bandė kalbėtis, tačiau Domas tik vienodžiai atsakydavo, lyg mintys būtų išskyrę ją iš realybės. Jo neatsakymas apie jų ryšį nesudomino Rūta ji galvojo, kad darbas ją įsivaizdino, arba kad kažkas neleidžia jam atskleisti tiesos, kad neįsvaigtų dar labiau.
Kelios dienos po to jie vėl kalbėjo, bet dabar Domas perėjo prie kitos temos. Jis paklausė:
Rūta, ar tau kada girdėjo apie po gimdymo depresiją? Tai gali pasireikšti net nėščiai, ar ne?
Galbūt, bet aš nepajaukiu, kad esu depresijoje, ar ne? atsakė ji, šypsodamasi.
Galiu eiti pas psichiatrijos gydytoją, jei tik su tavim eisi ir jai paaiškinsi, kodėl mano elgesys verčia tave galvoti apie depresiją.
Domui teko priminti, kaip prieš porą savaičių jo mama nusipirko veido kaukę, kurią Rūta rekomendavo. Motina kaltino Rūta, jog ji tyčia jam pasiūlė blogą kaukę, o gerą sau saugojo.
Kas tai? Rūta susijaudino, nes nesuprato, ką Domas turėjo omenyje.
Domas paaiškino, kad jo mama panaudojo Rūta pasiūlytą kaukę, bet įžvelgė, jog Rūta šyptelėjo apie jos nepuoselėtą plaukų spalvą, kuri išskyrėsi natūralia, sveika struktūra, o ne amoniako dažais džiovintą bei nuolat cheminiu biotempimo stilių.
Rūta greitai parodė Domui išsaugotą pokalbį su motina, kuri rodė, kad ji išsiuntė teisingą adresą siuntiniui per jo draugo draugą. Domas galiausiai pripažino, kad galbūt pervertino motinos patarimus.
Ji man buvo normalus žmogus, kol pradėjo pasakoti apie savo praeitį. Bet negalima nuolat priminti apie tai, kai aš stengiuosi susikaupti…
Domas iškrito iš savo buvimo: Ją… nužudysiu, iškėlė jis, vedė paskutinį pabudimą, kad motina dings iš jų gyvenimo. Rūta džiaugėsi šiuo sprendimu močiutės elgesys jam per daug nepaklusnus, ir ji nenorėjo, kad jo nuogąstavimai sukelia dar didesnį skausmą.
Giminės kritiškai kalbėjo motinos pasirinkimą: Ji turėjo leisti vaiką pamatyti, o ne jam net neigti laimės senatvės metų. Domas atsakė, kad jo motina ne svetimė, o atsakinga už savo klaidas, ir kad negalima spręsti, remiantis tik kraujo ryšiu.
Visi susirinkę kėlė klausimus, kodėl motina norėjo, kad jos sūnus keldėtų konfliktą su nėščia žmona. Jos atsakymo nebuvo; tai buvo tipinė tėvų istorija, kai motina nenori prarasti sūnaus, bet galiausiai praranda viską.
Bent jau leiskite vaikui pamatyti savo močiutę, šaukė šeima. Vienintelė džiaugsmo šaltinis vaikystės sūnaus buvimas senamete. Domas atsakė:
Jei tokia senelė norės savo anūkinį rodyti, tai nebus stiprių santuokų, o tik pabogęs dramatiškumas.
Ši konfliktų šablonas tapo jų kasdienybe, kol Domas suvokė, kad jo motina jam nepatinka, ir pasiryžo paversti ją iš gyvenimo scenos į apleistą šventąją vietą. Jo pastangos išvyko be rezultatų: kelis kartus primindamas, kad jie neturėtų kištis į kitų reikalus, jis galiausiai nutraukė ryšius su šeima, ir tai atvedė prie visiškos pagalbos nutraukimo.
Tačiau tai suteikė galimybę, kad jų mažasis sūnus augtų ramiai, be šauksmų ir triukšmo. Domas ir Rūta darydavo viską, kad šis ramybės periodas truktų visą jo ankstyvojo vaikystės laiką, o vėliau, artėjant mokyklai, jie mokys jį bendrauti ir teisingai atsakyti į įkyrius klausimus.
Naujai išaugę Rūtos po nėštumo dantys nepasikeitė, o Domas liko kuklus, nes savo charakterio netuštėjimas nebuvo užstrigęs į senus įpročius. Jie abu žinojo, kad šios patirtys padėjo pašalinti nuo savo pečių visus parazitinius įsiskverbimus ir išsaugoti tai, kas svarbiausia jų šeimos šviesą.
