Barzda žilstanti, bet širdis graži: „Tu viską man melavai! Nutraukiu mūsų susirašinėjimą. Esu labai nusivylęs moterimis. Kaip galėjai taip ilgai apsimetinėti, meluoti? Norėjau tave vesti, o tu viską sugriovei. Negalima kurti šeimos gyvenimo nuo melo ir nepasitikėjimo. Sudie. Neberašyk man daugiau – neatsakysiu. Tavo buvęs džentelmenas.“ Tokį laišką gavau iš anglo. Su Konoru susirašinėjome beveik metus. Artėjo susitikimas jo mieste – Šefilde. Deja… Nepavyko. …Tuomet man buvo keturiasdešimt devyneri. Su vyru seniai išsiskyrusi. Turėjau vaikų ir anūkų. Norėjosi dar kartą pasijusti moterimi. Metai juk bėga. Vaikai turi savo rūpesčių, interesų. Negalėjau sėdėti keturiose sienose ir dėjuoti dėl praeities. Taip galima ir visai nusiristi, pradėt megzti kojines kilometrais, siuvinėti paklodes kryželiu. Mano draugės – ištekėjusios, prisirišusios prie namų, šeimos. Visus „jaunikaičius“ darbe nuodugniai apžiūrėjau – nė vienas neužkabino. Kolegės patarta, užsiregistravau pažinčių portale. Gal nieko blogo nebus… Užpildžiau ilgą anketą, apibūdinau save iš geriausios pusės, prisegiau gražią nuotrauką. Laukiau stebuklo. Pati nesiūliau save vyrams, laikiausi savo orumo. Po poros savaičių radau elektroninį laišką, vienintelį. Su jauduliu pradėjau skaityti užsienietišką žinutę, sėdėdama Biržuose. Taigi, anglas, 59 metų, verslininkas, išsiskyręs, turi du suaugusius sūnus. Nuotraukoje – elegantiškas, pasitikintis savimi džentelmenas prie prabangaus trijų aukštų namo. Siūlo pažintį. O gal vėliau santuoką? Va tau ir laimė, tik ranką ištiesk, laišką tinkamai parašyk… Iš laimės net dainavau lietuviškas dainas. Norėjosi atsakyti: „Sutinku, bėgu pas jus į Šefildą, eisim prie altoriaus, ar kaip pas jus vadinama…“ Tačiau parašiau, kad reikia gerai pagalvoti, t.y. būti neprieinamai. Atseit, daug pretendentų, visiems nespėju atsakyti. Atsiprašau, Konorai! Konoras pasirodė mandagus, taktiškas. Atsakė, kad suprantama – tokia moteris užkariavo daugelio vyrų širdis, taip pat ir jo. Po tokių komplimentų tiesiog skraidžiau. Su Konoru užsimezgė atviras, pasitikėjimu grįstas susirašinėjimas. Atrodė, jog esame skirti vienas kitam. Kodėl gimėme ir gyvename skirtingose šalyse? Konoras vadino mane „Paslaptinga Rože“, aš jį – „Savo džentelmenu“. Jau įsivaizdavau gyvenimą jo dideliame name, pokalbius rytais su mylimu vyru… Viskas klostėsi puikiai. Kuo labiau pažinome vienas kitą, tuo sielos tapo artimesnės. Savo vaikams pasakiau, jog greitai juos paliksiu, testamentu paliksiu butą, išeisiu iš darbo. Vaikai (sūnus ir duktė) grubiai bandė mane atvesti į realybę: – Mama, tavęs nepažįstam. Juk tuoj pensija, o tu – tekėsi. Joks protingas reikalas. Kam ten tu reikalinga? Tavo džentelmenui greit smėlis iš barzdos byrės, spaudimas šokinės, lakstys į tualetą septynis kartus per naktį… Nori būti anglo tarnaite ir slaugytoja? Po kiek laiko vis tiek zys kaip musė rudeniop. Neskubėk, mama, nederk anglų. Vaikų „patarimai“ man nė motais. Būsiu ponia ir viskas! Pasiruošusi kelionei pakeičiau garderobą, šukuoseną, manieras. Laukiau vizos. Ir štai gaunu iš Konoro nemalonų laišką… „Tu – ne Paslaptinga Rožė, o paprasta melagė. Nerašyk – neatsakysiu.“ Nieko nesuvokiau. Kada ir dėl ko pamelavau? Mintyse sukosi šimtai versijų. Vis dėlto parašiau Konorui. Pusmetį beprasmiškai laukiau atsakymo. Nesulaukiau. Ir kai jau visai netekau vilčių, pergalvojau, ar verta butą užrašyti vaikams, atėjo žinutė nuo „Mano džentelmeno“: – „Paslaptinga Rože“, atleisk! Ilgai gulėjau ligoninėje, atsisveikinau su gyvenimu. Buvo labai blogai ir neaišku, kas nutiks. Nenorėjau tavęs neraminti. Prašiau sūnaus Oliverio toliau susirašinėti su tavimi. Prašiau būti mandagiam. Bet jis teigė, kad tu staiga nutraukei ryšius. Kodėl? Pasveikau ir esu pasiruošęs tave, savo deivę, priimti į namus kaip žmoną.“ Perskaičiusi keletą kartų, pravirkau. Ką atsakyti – nežinojau. Aišku viena: Olyveris nenori, kad tėvas vestų. Tai Konoro sūnus be pagrindo mane apkaltino melu. Pagalvojusi apsisprendžiau – Konorui neatsakysiu. Na, tarkime, nuvažiuosiu į Šefildą. O jo Olyveris, kai kas tiks, įbers man nuodų į košę ar pripasakos tėvui nebūtų pasakų. Konoras, savaime aišku, patikės sūnumi, o ne manimi, išmes „deivę“ iš rūmų. Kam man tokie vargai? Tegul ten jie patys tvarkosi, giminės juk. …O man anūkai rudenį eis į mokyklą. Reikia juos pamokyti matematikos, skaitymo. Į sodą nuvažiuoti, pasodinti pomidorų, nupjauti žolę, palaistyti gėles… Savas kelmelis ir zuikiui mielas. Pailsėsiu nuo naujų pažinčių. Per daug jos atima energijos, o laikas negrįžtamai bėga. – Sveika, kaimyne! Nebuvau tikėjęs tave pamatyti, jau seniai nesirodei. Rūpesčiai užgriuvo ar ištekejai? – kaimynas iš sodo neleido praeiti, žiūrėjo į akis. – Sveikas, Nikolai! Žinai, pasiilgau tavęs. O gal pats nevedęs, a? Padėsi malkų skaldyti? Vakare arbatai kviečiu – tiek visko prisikaupė, patikėk, – taip apsidžiaugiau sutikusi Nikolą, gal net ant kaklo pulčiau. – Ką tu, Angele? Kaip galėčiau vesti, jei nuotaka metus nesirodė? – kaimynas šmaikščiai žvilgtelėjo. – Kaip tai suprasti? – Puikiai supratau, bet leido pasiflieruoti. – Tekėk už manęs, Angele. Kam mums vienas kitą dar apžiūrinėti… Jau šimtą metų pažįstami… Kaip sakoma, senas medis braška, bet gyvena. Štai ir viskas – mano mylimasis turi žilstančią barzdą, bet gražią sielą. …Su Nikolajumi mes jau septinti metai laimingi santuokoje…

BARZDA PILKA, BET SIELA GRAŽI

Tu mane visą laiką apgaudinėjai! Nustoju su tavimi susirašinėti. Labai nusivyliau moterimis. Kaip galėjai tiek laiko vaidinti, meluoti? Norėjau tave vesti, o tu viską užbraukei. Negalima pradėti šeimos gyvenimo nuo melo ir nepasitikėjimo. Sudie. Neberašyk man daugiau. Neatsakysiu. Tavo buvęs džentelmenas.

Tokią žinutę gavau iš brito. Su Edgaru susirašinėjome beveik metus. Planavome susitikti jo žemėse Šefilde. Deja…

Nepavyko.

Tuo metu man buvo keturiasdešimt devyneri. Su vyru jau seniai buvome išsiskyrę, turėjau vaikų ir anūkų. Norėjosi dar sykį gyvenime pasijusti moterimi. Metai bėga. Vaikai turi savo rūpesčių, interesų. Negalėjau užsidaryti tarp keturių sienų ir tik prisiminti geriausias akimirkas taip galima ir visai sumenkėti: megzti kilometrinius kojines, siuvinėti kryželiu paklodes. Mano draugės ištekėjusios, surištos namais ir šeimomis. Apsvarsčiusi visus jaunikaičius darbe, nė vienas nesudomino.

Tad kolegės patarta nusprendžiau peržvelgti pažinčių svetainę. Juk man nieko nepridės, galvoju.

Užpildžiau ilgą anketą. Opisiau save iš geriausios pusės, įkėliau patrauklią nuotrauką. Sėdėjau ir laukiau stebuklo. Pati vyrams nerašiau, laikiau savivertę aukštai.

Po poros savaičių netikėtai aptikau vienintelį el. laišką. Su nerimu ėmiau skaityti užsienietišką žinutę, sėdėdama Kaune.

Na štai, britas, 59 metų, verslininkas, išsiskyręs, turi du suaugusius sūnus. Nuotraukoje pasitempęs, solidus, tvarkingas džentelmenas priešais prabangų trijų aukštų namą. Siūlo susipažinti. O gal net ir į žmonas pakvies.

Viskas atrodė kaip pasakoje beliko tik parašyti protingą atsakymą… Net pradėjau niūniuoti lietuviškas dainas iš laimės. Norėjosi tuoj pat rašyti, kad sutinku, kad ir dabar atvažiuočiau į Šefildą ir stoiu po jo stogu. Visgi parašiau, kad privalau rimtai pagalvoti, kitaip tariant, pasipūsti.

Tipo, pretendentų daug, visiems nespėju atsakyti. Edgarai, atleiskit.

Edgaras pasirodė esąs taktiškas ir supratingas. Atsakė, kad supranta tokia moteris kaip aš galėjo užkariauti daugelio širdis, įskaitant jį patį. Po tokių komplimentų tiesiog žydėjau.

Prasidėjo atvira, nuoširdi mūsų korespondencija. Atrodė, kad abu gimę vienas kitam. Kodėl tik gimėme ir gyvenome skirtingose šalyse? Edgaras mane vadino Paslaptinga Rūta, o aš jį Savo džentelmenu. Taip pripratau prie jo šiltų laiškų, kad nebeįsivaizdavau dienų be jų. Mintyse jau buvau ištekėjusi už brito, gyvenau jo dideliame name, su mylimu vyru kalbėdavausi apie viską prie kavos rytais. Viskas klostėsi puikiai. Kuo daugiau vienas apie kitą sužinojome tuo artimesnėmis tapo mūsų sielos.

Savo vaikams jau kalbėjau, kad netrukus juos paliksiu, paliksiu jiems butą, išeisiu iš darbo. Vaikai (sūnus ir duktė) graziai pasišaipė iš mano svajonių apie vestuves:

Mama, mes tavęs nebepažįstam. Tuoj pensija ant nosies, o tau vestuvės. Kam tu ten reikalinga? Tavo džentelmenui tuoj smėlis iš barzdos byrės, spaudimas šokinės, į tualetą lakstys kas valandą… Nori būti slauge ir tarnaitė britui? O dar kiek vėliau ims zirzti kaip rudens musė. Neskubėk, mama, džiaugtis britais.

Bet vaikų nuomonė man ne rodiklis. Noriu būti dama ir viskas. Pradėjau ruoštis kelionei, pakeičiau garderobą, šukuoseną, elgesį. Laukiau vizos. Ir netikėtai gaunu iš Edgaro griežtą laišką: Tu ne Paslaptinga Rūta, o paprasta melagė. Nerašyk nebeatsakysiu.

Nieko nesuprantu. Kada ir kuo aš melavau? Galvoje sukasi pulkas minčių. Vis dėlto parašiau jam laišką. Pusę metų veltui laukiau atsakymo. Jo nesulaukiau.

Kai jau visai nebeturėjau vilčių, buvo susitaikiusi, kad buto vaikams nepaliksiu, štai atėjo žinutė iš Mano džentelmeno:

Paslaptinga Rūta, atleisk! Ilgai gulėjau ligoninėje, jau buvau atsisveikinęs su gyvenimu. Viskas buvo labai blogai, nenorėjau tavęs jaudinti. Paprašiau sūnaus Tomo pasirūpinti mūsų susirašinėjimu. Sakiau jam būti mandagiam. Bet jis vėliau pranešė, kad tu netikėtai nutraukei ryšį. Kodėl? Aš gyvas, sveikstu ir pasiruošęs priimti tave į savo namus kaip žmoną.

Keletą kartų perskaičiau laišką ir pravirkau. Ką atsakyti, nežinojau. Viena aišku: Tomas nenorėjo, kad jo tėvas iš naujo vestų. Tai jis, o ne aš, apkaltino mane melavimu.

Pagalvojusi ir nuliūdusi nusprendžiau daugiau neatsakyti Edgarui. Na, tarkim, nuvyksiu aš į Šefildą. O Tomukas, radęs progą, įbertų man nuodų į košę, ar prikalbėtų tėvui melų apie mane. Edgaras, žinoma, labiau tikėtų savam nei man, ir išvarytų deivę iš savo namų. Kam man to reikia? Lai patys šeimoje aiškinasi.

O aš turiu anūkus rudenį į mokyklą eis. Reikia juos su lietuvių kalba ir matematika padėti. O ir sodybai neprošal pomidorus sodinti, žolę pjauti, gėles laistyti Nuosavas kiemas ir kiškiui brangus.

Ilsėsiuosi nuo naujų pažinčių jos per daug energijos atima, o gyvenimas tuo tarpu slysta pro pirštus.

Sveika, kaimyne! Nesitikėjau tavęs čia išvysti seniai nebuvai užsukusi. Darbų ar ištekėjai? kaimynas Juozas prie sodybos vis lįsdavo ir žvalgėsi man į akis.

Sveikas, Juozai! Žinok, jau pasiilgau tavęs. O tu nesiženijai, ar ne? Padėsi malkų įnešti? Vakare į arbatą kviečiu. Tiek darbų susikaupė net nepatikėsi, taip apsidžiaugiau Juozą pamačiusi, kad net norėjosi jį apkabinti.

Nagi, Rūta? Kaip galėjau vesti, jei nuotaka metus neparodėsi? Juozas šmaikščiai pažiūrėjo.

Kaip čia suprasti? puikiai supratau, bet pasikoketuoti norėjosi.

Tekėk už manęs, Rūta. Ko čia dar laukti, pažįstami šimtas metų. Kaip sako, sena obelis o obuoliai saldūs.

Na ką gi mano jaunikiui barzda pilka, bet siela graži.

Su Juozu jau septinti metai laimingai santuokoje Širdyje žinau savas žmogus šalia vertesnis už bet kokį šventišką pažadą.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

11 + seventeen =

Barzda žilstanti, bet širdis graži: „Tu viską man melavai! Nutraukiu mūsų susirašinėjimą. Esu labai nusivylęs moterimis. Kaip galėjai taip ilgai apsimetinėti, meluoti? Norėjau tave vesti, o tu viską sugriovei. Negalima kurti šeimos gyvenimo nuo melo ir nepasitikėjimo. Sudie. Neberašyk man daugiau – neatsakysiu. Tavo buvęs džentelmenas.“ Tokį laišką gavau iš anglo. Su Konoru susirašinėjome beveik metus. Artėjo susitikimas jo mieste – Šefilde. Deja… Nepavyko. …Tuomet man buvo keturiasdešimt devyneri. Su vyru seniai išsiskyrusi. Turėjau vaikų ir anūkų. Norėjosi dar kartą pasijusti moterimi. Metai juk bėga. Vaikai turi savo rūpesčių, interesų. Negalėjau sėdėti keturiose sienose ir dėjuoti dėl praeities. Taip galima ir visai nusiristi, pradėt megzti kojines kilometrais, siuvinėti paklodes kryželiu. Mano draugės – ištekėjusios, prisirišusios prie namų, šeimos. Visus „jaunikaičius“ darbe nuodugniai apžiūrėjau – nė vienas neužkabino. Kolegės patarta, užsiregistravau pažinčių portale. Gal nieko blogo nebus… Užpildžiau ilgą anketą, apibūdinau save iš geriausios pusės, prisegiau gražią nuotrauką. Laukiau stebuklo. Pati nesiūliau save vyrams, laikiausi savo orumo. Po poros savaičių radau elektroninį laišką, vienintelį. Su jauduliu pradėjau skaityti užsienietišką žinutę, sėdėdama Biržuose. Taigi, anglas, 59 metų, verslininkas, išsiskyręs, turi du suaugusius sūnus. Nuotraukoje – elegantiškas, pasitikintis savimi džentelmenas prie prabangaus trijų aukštų namo. Siūlo pažintį. O gal vėliau santuoką? Va tau ir laimė, tik ranką ištiesk, laišką tinkamai parašyk… Iš laimės net dainavau lietuviškas dainas. Norėjosi atsakyti: „Sutinku, bėgu pas jus į Šefildą, eisim prie altoriaus, ar kaip pas jus vadinama…“ Tačiau parašiau, kad reikia gerai pagalvoti, t.y. būti neprieinamai. Atseit, daug pretendentų, visiems nespėju atsakyti. Atsiprašau, Konorai! Konoras pasirodė mandagus, taktiškas. Atsakė, kad suprantama – tokia moteris užkariavo daugelio vyrų širdis, taip pat ir jo. Po tokių komplimentų tiesiog skraidžiau. Su Konoru užsimezgė atviras, pasitikėjimu grįstas susirašinėjimas. Atrodė, jog esame skirti vienas kitam. Kodėl gimėme ir gyvename skirtingose šalyse? Konoras vadino mane „Paslaptinga Rože“, aš jį – „Savo džentelmenu“. Jau įsivaizdavau gyvenimą jo dideliame name, pokalbius rytais su mylimu vyru… Viskas klostėsi puikiai. Kuo labiau pažinome vienas kitą, tuo sielos tapo artimesnės. Savo vaikams pasakiau, jog greitai juos paliksiu, testamentu paliksiu butą, išeisiu iš darbo. Vaikai (sūnus ir duktė) grubiai bandė mane atvesti į realybę: – Mama, tavęs nepažįstam. Juk tuoj pensija, o tu – tekėsi. Joks protingas reikalas. Kam ten tu reikalinga? Tavo džentelmenui greit smėlis iš barzdos byrės, spaudimas šokinės, lakstys į tualetą septynis kartus per naktį… Nori būti anglo tarnaite ir slaugytoja? Po kiek laiko vis tiek zys kaip musė rudeniop. Neskubėk, mama, nederk anglų. Vaikų „patarimai“ man nė motais. Būsiu ponia ir viskas! Pasiruošusi kelionei pakeičiau garderobą, šukuoseną, manieras. Laukiau vizos. Ir štai gaunu iš Konoro nemalonų laišką… „Tu – ne Paslaptinga Rožė, o paprasta melagė. Nerašyk – neatsakysiu.“ Nieko nesuvokiau. Kada ir dėl ko pamelavau? Mintyse sukosi šimtai versijų. Vis dėlto parašiau Konorui. Pusmetį beprasmiškai laukiau atsakymo. Nesulaukiau. Ir kai jau visai netekau vilčių, pergalvojau, ar verta butą užrašyti vaikams, atėjo žinutė nuo „Mano džentelmeno“: – „Paslaptinga Rože“, atleisk! Ilgai gulėjau ligoninėje, atsisveikinau su gyvenimu. Buvo labai blogai ir neaišku, kas nutiks. Nenorėjau tavęs neraminti. Prašiau sūnaus Oliverio toliau susirašinėti su tavimi. Prašiau būti mandagiam. Bet jis teigė, kad tu staiga nutraukei ryšius. Kodėl? Pasveikau ir esu pasiruošęs tave, savo deivę, priimti į namus kaip žmoną.“ Perskaičiusi keletą kartų, pravirkau. Ką atsakyti – nežinojau. Aišku viena: Olyveris nenori, kad tėvas vestų. Tai Konoro sūnus be pagrindo mane apkaltino melu. Pagalvojusi apsisprendžiau – Konorui neatsakysiu. Na, tarkime, nuvažiuosiu į Šefildą. O jo Olyveris, kai kas tiks, įbers man nuodų į košę ar pripasakos tėvui nebūtų pasakų. Konoras, savaime aišku, patikės sūnumi, o ne manimi, išmes „deivę“ iš rūmų. Kam man tokie vargai? Tegul ten jie patys tvarkosi, giminės juk. …O man anūkai rudenį eis į mokyklą. Reikia juos pamokyti matematikos, skaitymo. Į sodą nuvažiuoti, pasodinti pomidorų, nupjauti žolę, palaistyti gėles… Savas kelmelis ir zuikiui mielas. Pailsėsiu nuo naujų pažinčių. Per daug jos atima energijos, o laikas negrįžtamai bėga. – Sveika, kaimyne! Nebuvau tikėjęs tave pamatyti, jau seniai nesirodei. Rūpesčiai užgriuvo ar ištekejai? – kaimynas iš sodo neleido praeiti, žiūrėjo į akis. – Sveikas, Nikolai! Žinai, pasiilgau tavęs. O gal pats nevedęs, a? Padėsi malkų skaldyti? Vakare arbatai kviečiu – tiek visko prisikaupė, patikėk, – taip apsidžiaugiau sutikusi Nikolą, gal net ant kaklo pulčiau. – Ką tu, Angele? Kaip galėčiau vesti, jei nuotaka metus nesirodė? – kaimynas šmaikščiai žvilgtelėjo. – Kaip tai suprasti? – Puikiai supratau, bet leido pasiflieruoti. – Tekėk už manęs, Angele. Kam mums vienas kitą dar apžiūrinėti… Jau šimtą metų pažįstami… Kaip sakoma, senas medis braška, bet gyvena. Štai ir viskas – mano mylimasis turi žilstančią barzdą, bet gražią sielą. …Su Nikolajumi mes jau septinti metai laimingi santuokoje…