20251127, Vilnius
Vėl vėl vėluoju. Šiandien turėjau susitikti su restorano Vakarų Žvaigždė administratoriumi per mėnesį mūsų vestuvės, džiaugsmas visam miestui. Šimto svečių banketas, meniu patvirtinimas, gėlių kompozicijos, svečių išdėstymas visa tai priklausė nuo mano paskutinės kelionės. O aš įstrigiau spūstyje, stovėdamas tarp degančių žibintų ir švilpiančių varinių sirgalių, kur kiekviena minutė plauko galvos skausmą kaip ašarų lašą į ausį.
Aistė Petrauskienė, 37metų įkūrėja Žavesio tinklo, penkių premium grožio salonų savininkė. Verslo širdis, lemianti, bet gyvenimo širdis dar neapsikeitusi. Dešimt metų aukoja karjerai, o meilės, tikrojo vedybų laiko liko lyg peršlapusi knyga. Iki tol, kol į mano gyvenimą įžengė Jonas perfekcionistas, dėmesingas, turintis nepriekaištingą skonį ir tokį pat nepriekaištingą gyvenimo planą. Atrodė, kad likimas pagaliau ištraukė man iš karštų šaldytuvų tikrąjį laimės raktą.
Su šia kieta spūstyje susigėrė, pasukau į atsarginį taką ir per penkiasdešimt minučių sustojau prie Vakarų Žvaigždės durų. Širdis plūdo, o mintyse sukosi klausimai administratoriui. Staiga prie įėjimo atrodė mažas, apavalių priešiškų kojų nepablogintas vaikas vos dešimties metų, basas, su susilaužta, išsitempusi suprasti, rankose laikė neapdorintas rožų puokšlę. Jo kvapas priminė dulkių ir neapibrėžties.
Pirkite, prašau, gėles, tyli, bet ryški balso šukėlis prašė, atiduodamas man vieną šlapią rožę, kurioje puokštelė jau išdžiūvo.
Ne, mažasis, ne dabar, bandžiau mandagiai, bet šalto širdies kalba, skubėdamas į rotacinę durį. Jis staigiai pamesto mano kelią, žiūrėjo į mane su nuolatiniu, desperatišku prašymu.
Prašau, labai labai reikia, spausdino jis, prispaudęs gėles prie krūtinės, beveik užsimiręs išbrynauti.
Dieve, kiek dar galiu išlaikyti? suskambėjo galvoje.
Mažasis, aš neturiu laiko. Mano lūkesčiai kad gėles man dovanoja vyrai, o ne gatvės vaikai išsijaudino, kai balsas subrendo į šaltą šaukimą.
Nekeiskite jo už šią mergą, jam išpūtai šaltą frazę, kai jo balsas išryškėjo, tarsi ledinė juosta drebėjo manęs nugriovusią sielą.
Staiga jis iškilau pasakė:
Nevedinkis su juo.
Aš sustojau, tarsi šokas prabėgo per elektros srovę, ir lėtai suklydau.
Ką? Kas tu sakai? išgirdo aš skausmingą jo akies žvilgsnį, kurio akis išsklaidė ištikimybę.
Jis neatsitraukė, bet tiesiogiai žiūrėjo į mane. Jo rimti, ryškūs akių blyksniai išbalęs mano sielą.
Su Joniu. Nevedinkis su juo. Jis tave apgauna.
Šie žodžiai išgąsdino mano kūną, kaip šaltas šokas per odą.
Kaip tu žinai mano sužadėtinio vardą? drebučiu balsu.
Aš matiau viską. Jis yra su kita. Jie kartu išleidžia pinigus tavo pinigus. Jos automobilyje balta, su ta pačia įbrėžta sparnuote.
Pasijausiau lyg šaldytas, kai prisiminiau, kaip praėjusią mėnesį, aš susidūriau su stovėjimo aikštelės kolonomu ir pametėu savo automobilio sparnuotę. Kaip jis galėjo žinoti šią smulkmeną?
Tu stebėjai mane? iškvėpiau.
Jį stebėjau. Jis nužudė mano mamą. Ne tiesiai, bet jo veiksmais ji mirė. Širdis išsiskyrė nuo skausmo.
Aš susiraukiau ant žemesnio lygio, nusileidau šalia jo, matydama visus jo kūno bruožus: jos nešvarios kojos, purvini veidukai, išsižeistus pėdsakai.
Paaiškink man, nuo ko viskas prasidėjo. Kokia tavo mama? paklausiau švelniai.
Jos vardas buvo Irena. Ji turėjo gėlių parduotuvę, didelę, kvapą skleidžiančią. Tada atėjo Jonas, prisistatęs kaip Maksas, dovanojo didžiulę puokštę, lankėsi kasdien, kalbėjo švelniai, o ji įsimylėjo jį kaip jaunuolis.
Maksas? susimąsčiau, nes mano sužadėtinio vardas buvo Jonas. Bet šiek tiek atvėsusio širdies pulsu suteikė įspūdingą jausmą.
Gal suklydau? paklausiau.
Ne, šokirusi mergaitė šokalėjo, rodyti savo riešą su mažą, bet ryškų žymių šypseną. Jis turi randą dešinėje rankoje, čia, išsiribojo savo riešo linija. Jis visada dėvi pilką kostiumą su marškinėliu, kurių spalva prinokęs vyšnios. Tu jam padoveni šį marškinėlį gimtadienio proga, jis didžiuodamasis šnekėjo mamai telefonu, o ji verkė.
Man viskas nusiblaškėjo. Šis marškinėlis, kurį įsigijau Milanui per mėnesį, jo talismanas. Sielos šaltis nusidrėkė.
Tęsk, prašau.
Mama investavo visus savo pinigus į jo verslą, pasakė ji. Jis sakė, kad atvers tinklą restoranų, kaip šis Vakarų Žvaigždė. Ji pardavė savo parduotuvę, gėles, svajonę, ir davė trisdešimt tūkstančių eurų. Jis pažadėjo vedybas, išvyktą į jūrą, bet po to dingo. Jos telefonai lieka neatsakyti, širdis išdžiūva, o per du mėnesius ji mirė.
Aš taip pat investavau, tačiau keturi tūkstančiai eurų į jo verslą, tiksliai tą sumą, kurią jis ieškojo.
Kaip žinai, kad tai tas pats žmogus? šnabždėjau.
Mergaitė iš kišenės ištraukė nusidaužytą nuotrauką vyrų ir moterų glėbys, parkas. Jis buvo šalia jos, o jo plaukai šiek tiek trumpesni.
Iš kur tai? paklausiau.
Mokėjau ją po du savaites po jos laidotuvių, pamačiau gatvėje, norėjau paklausti, kodėl jis taip elgiasi, bet bijojau. Stebėjau, kaip jis atvažiuoja prie jūsų namo, kaip jūs išeinate jam sveikinti, bučiuojate. Tai tiksliai tas pat garsas, kurį jaučiu savo širdyje.
Aš žiūrėjau į šią plėšytą, basą mergytę su purvomis kojomis, laikanti įrodymą apie mano melą. Jausmas, kad ji kalba tiesą, glostė mano širdį kaip šaltas lietus.
Kaip tu vadiniesi? paklausiau.
Ugnė.
Alkanau? paklausiau, matydama jos akį pilną ilgesio.
Ji tik nusilenkė galvą.
Ateikime su manimi. Pirma pavalgyk, tada papasakok viską iš pradžių.
Restorano administratorius, elegantiškas vyras su nepriekaištingu kostiumu, susitiko su manimi šypsena, bet kai pamatė Ugnę, jo veidas iškričio iš nuostabos.
Ponia Aistė, ar su vaiku? jam nusiskambėjo, bet balsas pilnas neigimo.
Taip, patalpinkite mums staliuką ramiame kampe, meniu, atsakiau nepalikusi erdvės ginčui.
Ugnė valgė visą desertų įvairovę ir karštą sultinį, valgydama tvarkingai, lyg mokėsi būti padori, kaip mokė jos mama. Kiekvieną šukį ji kramtydavo lėtai, su pagarbos šypsena. Mano širdis susiraugo nuo savikotės.
Kur dabar gyveni, Ugnė? paklausiau, kai ji sustojo.
Laikinai Saulės spindulys prieglaudoje, kol randama nuolatinė šeima.
Dešimt metų ir vienišumo šaltis, kai visiškai be tėvų.
Papasakok apie savo mamą, apie šį Maksą. Ką prisimeni?
Ugnė sustabdė šaukštą, sulenktas rankomis, ir tyliai pradėjo pasakojimą, lyg rašydama ataskaitą. Jos mama Irena buvo gerai žinoma gėlių verslininkė, turėjusi gerų korporacinių klientų, vieniša, stipri, bet troško vyrų palaikymo. Ji susitiko su Jonu, kuris pasakė, kad nori atidaryti elitinių restoranų tinklą, bet trūko kapitalo. Jis pasižadėjo sugrąžinti su palūkanomis, susituokti, sukurti bendrą ateitį. Ši istorija buvo panaši į mano: penki salonai, didesnis verslas, bet jis tiksliai tuo pačiu planu.
Ji kreipėsi į policiją? paklausiau.
Taip, bet sakė, kad tai ne apgavystė, o nesėkminga investicija. Jis niekada neatsakė į žinutes.
Ugnė papasakojo, kaip vakar Galerija prekybos centre pamatė, kaip Jonas perkausi naudodamas auksinę kortelę brangų kailinį šaliką kitai moteriai, kai pardavėjas šaukė: Ačiū, Aistė Petrauskiene, sėkmingos pirkimo!
Tai mano kortelė. Aš jam daviau papildomą kortelę nedidelėms išlaidoms, patikėdama.
Ugnė paprašė, ar galėtų parodyti šią moterį, jei vėl ją pamatys. Ji patikimai linktelėjo galva.
Aukšta, kaip jūs, ilgi plaukai, kvapas kaip jūsų mylima kvepalų.
Po pietų grąžinau Ugnę į Saulės spindulį ir grįžau į savo butą, kur Jonas jau lauke prie TV, šypsodamasis, rodančiu šiltą aromatą.
Sveika, mano saulutė. Kaip meniu?, paklausė jis, apkabindamas mane.
Aš stovėjau šalia jo, širdis sutrunkusi. Jo kvapas, kai buvau užsmerkusi, dabar sukėlė nepaprastą pyktį.
Gerai, atsakiau, nesuprasdama, kaip išsiveržti iš šios iliuzijos. Vakar, kai jis miegojo, aš pavogiau jo nešiojamojo kompiuterio, prisiminiau slaptažodį 777777, kurį jis savarankiškai sukūrė. Peržvelgiau jo el. paštą ir radau prieglobstį: penkias moteris, su kuriomis jis šokinėjo, visos turėjo tą patį žodį mano vienintelė, saulutė, svajonės. Kiekviena paprašė pinigų, įskaitant investicijas į startuolius, verslo sunkumus ir pan.
Suradau Sąskaitą, kurioje rodė sumas: Aistė 40000, Giedrė 20000, Rasa 15000, Irena 30000, Otilija 8000. Iš viso 113000.
Tai buvo jo verslo planas išnaudoti patikimų moterų širdis ir pinigus.
Užsidariau nešiojamojo kompiuterio, žiūrėjau į Jo veidą. Jo šypsena išnyko, kai manęs aplenkė policija, stovėjusi šalia mūsų stalo su ginklu.
Jonas Medininkas, esate sulautas dėl apgavystės didelės apimties, sakė pareigūnas.
Aš likau sėdėti, baigiau savo steiką, įgėrėm rožių tortą ir šampano. Tai buvo mano asmeninis šventimas šventimas, išgelbėjimo.
Po pusės metų teismas priėmė sprendimą: septyni metai laisvo darbo stovykloje, gražinimas visų sukauptų sumų aukoms. Ačiū jam, kad grąžinta net pusė milijono eurų, likusį paskirstė kitoms aukoms.
Pamoka: nepasitikėti blizgančiais žodžiais ir nevertinti mylėti, kai jie ateina iš basų kojos su nuvargusiomis rožėmis. Tikra laimė slypi ne iš svetimų rankų dovanojamiems gėlių puokšėms, o iš širdies, kurią saugau ir kuri atsikelia iš pačios tamsiausios akimirkos.
Nuo šiol mokausi, kad tikėtis laimės iš kitų tai tik iliuzija. Tikri džiaugsmai gaunami iš vidinioNuo šiol gyvenimas spinduliuoja šiluma, kurioje aš, Ugnė ir mūsų nauja šeima kartu žengiame į ateitį su viltimi.
