Be pamokymų
Man į Messenger atkeliavo nuotrauka lapas languotame sąsiuvinyje, rašytas mėlynu tušinuku, tvarkingas raštas, apačioje parašas: Tavo senelis Antanas. Greta trumpa žinutė nuo mamos: Dabar jam taip patogiau. Jei nenori, gali neatsakyti.
Padidinu nuotrauką, kad aiškiai įskaityčiau eilutes.
Sveikas, Domantai!
Rašau tau iš virtuvės. Čia pas mane naujas draugas gliukometras. Nuo pat ryto burba, jei duonos per daug. Gydytoja liepė daugiau vaikščioti, o kur tie mano pasivaikščiojimai, jei visi savi jau seniai guli kapinėse, o tu toli savo Vilniuj? Tai ir vaikštau tik prisiminimais.
Šiandien, pavyzdžiui, prisiminiau, kaip 1979-ais su chebra iškraudavom vagonus stoty. Mokėjo kapeikas, bet užtat galėjai nugvelbt porą dėžių obuolių. Dėžės medinės, šonai su kabliais. Obuoliai rūgštūs, žali, bet vis tiek šventė. Suvalgydavom juos ten pat, ant pylimo, tupėdami ant cemento maišų. Rankos pilnos dulkių, nagai purve, o dantys čeža nuo smėlio. Ir vis tiek skanu.
O kam aš visa tai rašau? Tiesiog prisiminimui. Tik nemanyk, kad mokysiu gyventi tu turi savo gyvenimą, aš turiu savo tyrimus.
Jei norėsi, parašyk, kokie pas jus orai ir kaip sekasi su sesijomis.
Tavo senelis Antanas.
Šyptelėjau. Gliukometras, tyrimai. Apatinėje dalyje sistemos pranešimas Išsiųsta prieš valandą. Jau buvau spėjęs paskambinti mamai, ji neatsiliepė. Vadinasi, iš tikro dabar jam taip.
Pavartau ankstesnius pokalbius. Paskutinės žinutės nuo senelio buvo prieš metus trumpi įrašai su sveikinimais ir viena kaip sekasi studijuot. Tada atrašiau šypsenėle, dingau.
Dabar ilgai žiūrėjau į nuotrauką su languotu lapu, tada atsidariau atsakymą.
Sveikas, seneli. Oras plius trys ir lietinga. Sesija greitai. Obuoliai dabar kainuoja penkis eurus už kilogramą, obuoliai pas mus prasti.
Domantas.
Pagalvojau, nutriniau Domantas, parašiau Anūkas Domantas. ir išsiunčiau.
Po kelių dienų mama atsiuntė naują nuotrauką.
Labas, Domantai,
Tavo laišką gavau, net tris kartus perskaičiau. Nusprendžiau atrašyt išsamiau. Oras pas mus toks pat, kaip ir pas tave, tik be madingų balų. Ryte sninga, pietumis balos, vakare ledas. Keletą kartų jau vos nenuslydau, matyt, dar ne laikas.
Kad jau apie obuolius kalbėjom. Papasakosiu tau apie pirmą rimtą savo darbą. Man buvo dvidešimt, įsidarbinau ceche. Gaminom keltuvų detales. Triukšmas, visur kažkas kaukši, ore kabo dulkės. Turėjau pilkus darbo kelnes, iš kurių neišskalbsi jokiom citrinom. Pirštai nuolat su šerpetom, nagai tepale. Bet didžiavausi, kad turiu leidimą ir galiu įeiti pro vartus kaip rimtas vyras.
Didžiausias džiaugsmas buvo ne atlyginimas, o pietūs. Valgykloj barščiai sunkiuose lėkštėse; jei spėdavai anksčiau, gaudavai papildomai duonos. Susėdam su draugais prie vieno stalo ir tyla. Ne todėl, kad nėra apie ką šnekėt, tiesiog jėgų nebūdavo. Šaukštas rankoj sunkesnis už raktą.
Dabar tu tikriausiai sėdi su savo nešiojamu kompiuteriu ir manai, kad visa tai archeologija. O aš galvoju: ar tada buvau laimingas ar tiesiog nespėdavau susimąstyt.
Ką tu veiki, be savo sesijos? Gal kur dirbi? O gal dabar jūsų karta nebedirba, tik startuolius išradinėja?
Senelis Antanas.
Perskaičiau stovėdamas eilėj prie kebabų. Aplink zvimbė balsai, kažkas ginčijosi, per garsiakalbįreklama. Sugavau save vis skaitantį apie barščius ir sunkią lėkštę.
Atsakymą rašiau atsirėmęs į staliuką:
Labas, seneli.
Dirbu kurjeriu. Nešu maistą, kartais dokumentus. Leidimo neturiu, tik programėlę, kuri nuolat stringa. Bet ir aš kartais valgau darbe. Ne tai kad vogiu, tiesiog nespėju namo. Perku, kas pigiau, valgau laiptinėj arba pažįstamo mašinoj. Irgi tyliai.
Ar laimingas? Nežinau. Irgi nespėju susimąstyt.
Bet barščiai valgykloj skamba gerai.
Anūkas Domantas.
Apie startuolius nenorėjau rašyt tegu senelis pats susikuria vaizdą.
Kitas laiškas buvo netikėtai trumpas.
Sveikas, Domantai.
Kurjeris rimta. Iškart kitaip tave įsivaizduoju ne kaip berniuką prie kompiuterio, o kaip žmogų su sportbačiais, kuris visada lekia.
Kad jau apie darbą prakalbai, prisiminiau, kaip statybose dirbau papildomai. Tarp cecho pamainų, kai pinigų jau labai trūko. Tempiam plytas į penktą aukštą mediniais laiptais. Dulkės lenda į nosį, ausis, akis. Vakare grįžtu, nusiimu batus o ten krūvos smėlio. Senelė tavo bumbėdavo, kad linoleumą visas subraižiau.
Labai aiškiai prisimenu ne nuovargį, o vieną smulkmeną. Statybose dirbo toks vyras visi jį vadino Stasys. Jis visada atvažiuodavo pirmas, sėdėdavo ant apversto kibiro ir skusdavo bulves peiliuku į seną puodą, parsineštą iš namų. Per pietus užkurdavo viryklę ir kvapas virtų bulvių pasklisdavo per visą aukštą. Valgėm rankomis, paberdami druskos iš popierinio maišelio. Ir man tada atrodė, kad nieko skaniau nėra.
Sėdžiu dabar savo virtuvėje, žiūriu į parduotuvės bulvių maišelį jau nebe tos. Gal čia ne bulvės, o amžius.
Tu ką valgai, kai pavargsti? Ne iš pristatymo, o tikro maisto.
Senelis Antanas.
Neskubėjau atsakyti. Galvojau, ką parašyti apie tikrą maistą. Galvoje iškilo prisiminimas kaip žiemą po dvylikos valandų pamainos nusipirkau šaldytus koldūnus visą parą dirbančioje parduotuvėje. Išsiviriau bendrabučio virtuvėje, į seną puodą, kur prieš mane kažkas virė dešras. Koldūnai suiro, vanduo drumstas, bet visus suvalgiau stovėdamas prie lango stalo nebuvo.
Po dviejų dienų visgi parašiau.
Seneli, kai pavargstu, dažniausiai kepu kiaušinienę. Du-trys kiaušiniai, kartais su dešra. Mūsų keptuvė baisi, bet kepa. Bendrabutyje Stasio nėra, bet yra kaimynas, kuris amžinai viską pridegina ir rėkia keiksmais.
Daug rašai apie maistą. Tu tada buvai alkanas ar dabar?
Anūkas Domantas.
Išsiuntęs iškart pasigailėjau dėl paskutinės eilutės pasirodė šiurkštu. Bet jau buvo vėlu trinti.
Atsakymas atėjo neįtikėtinai greitai.
Domantai,
Apie alkaną geras klausimas. Kai buvau jaunas, visada norėjau valgyti. Ir ne tik sriubos ar bulvių. Norėjau motociklo, naujų batų, atskiro kambario, kad nereikėtų klausyt, kaip tėvas naktį kosėja. Norėjau, kad mane gerbtų. Kad nueičiau į parduotuvę ir neskaičiuočiau centų kišenėj. Kad merginos žiūrėtų, o ne praeitų pro šalį.
Dabar valgau normaliai. Gydytoja sako, kad net per daug. Rašau apie maistą matyt, todėl, kad maistą gali pačiupinėti ir prisiminti. Sriubos skonį aprašyti lengviau nei gėdą.
Kadangi klausėi, papasakosiu vieną istoriją. Tik be išvadų, kaip tau patinka.
Man buvo dvidešimt trys. Jau buvau susipažinęs su tavo būsima močiute, bet santykiai buvo slidūs. Ceche paskelbė, kad reikia vyrų į brigadą, siunčiama į Šiaurę. Ten gerai mokėjo, per kelis metus galėjai sukaupti automobiliui. Užsidegiau. Jau mačiau, kaip grįšiu, nusipirksiu Žiguliuką, vežiosiu ją po miestą.
Bet vienas momentas. Močiutė sakė, kad nevažiuos. Motina ligota, darbas čia, draugės. Sakė, neištvers ten tamsos ir šalčio. O aš atsakiau, kad ji mane stabdo. Jei myli turi palaikyti. Pasakiau šiurkščiau, necituosiu.
Išvažiavau vienas. Po pusmečio nustojo rašyt. Grįžau po dvejų metų su pinigais ir automobiliu. O ji jau buvo ištekėjusi už kito. Ilgai visiems pasakojau, kad ji mane išdavė. Kad aš dėl jos, o ji
O iš tikro, pasirinkau pinigus ir geležį ne žmogų. Ir dar ilgai vaidinau, kad tai vienintelis teisingas sprendimas.
Va toks mano apetitas buvo.
Klausi, ką jaučiau? Tuomet atrodė, kad esu svarbus ir teisus. O paskui daug metų vaidinau, kad nieko nejaučiu.
Jei nenori neatsakinėk. Suprantu, kad tau dabar ne iki senų istorijų.
Senelis Antanas.
Perskaičiau kelis kartus. Žodis gėda prikibo, kaip kabliukas. Gaudžiau tarp eilučių pateisinimą, bet senelis jo nesiūlė.
Atidariau naują žinutę surinkau Ar gailiesi, ištryniau. Parašiau O jei būtum pasilikęs, vėl ištryniau. Galiausiai išsiunčiau visai ką kitą.
Seneli, sveikas.
Ačiū, kad tai parašei. Nežinau, ką čia reikėtų sakyti. Mūsų šeimoje apie močiutę visada kalba taip, lyg ji visad buvo tik močiutė, be variantų.
Aš tavęs neteisiu. Pats visai neseniai išsirinkau darbą, o ne žmogų. Turėjau merginą. Tuo metu kaip tik įsidarbinau kurjeriu, pradėjo duoti geras pamainas. Visą laiką darbe. Ji sakė, kad nesusitinkam, visą laiką telefone, pavargęs, susierzinu. Aš atsakiau, kad reikia pakentėt, paskui bus lengviau.
Vėliau ji pasakė, kad pavargo laukti. Aš atšoviau, kad jos problemos. Irgi pasakiau aštriau, bet necituosiu.
Dabar, kai grįžtu į bendrabutį vienuoliktą ir šildausi kiaušinienę, vis pagalvoju, kad pasirinkau pinigus ir pristatymą vietoj žmogaus. Irgi vaizduoju, kad taip ir turėjo būti.
Gal čia paveldėta.
Domantas.
Šįsyk senelio laiškas buvo ne languotame, o linijuotame lape. Mama atsiuntė garso žinutę: Sąsiuvinis baigėsi.
Domantai,
Apie paveldėta parašei taikliai. Pas mus, kai reikia, viską nurašom protėviams. Geria nes senelis gėrė. Rėkia nes močiutė buvo griežta. Bet iš tikro, kas kart vis tiek renkies pats. Tik dažnai bijai prisipažinti, tai lengviau kaltint paveldimumą.
Kai grįžau iš Šiaurės, maniau bus naujas gyvenimas. Mašina, kambarys bendrabutyje, pinigų kas norėk. O vakare sėdu ant lovos ir nebežinau, kur dėtis. Draugai išsivažinėję, ceche pasikeitęs meistras, namie laukia dulkės ir senas radijo imtuvas.
Kartą atvažiavau prie namo, kur tavo neįvykusi močiutė gyveno. Stoviu už kelio, į langus žiūriu. Viename šviesa, kitame tamsa. Stovėjau, kol nesušalau. Vienu metu matau ji išeina su vežimėliu, šalia vyras, už parankės. Ką ten jie juokiasi, šneka. Aš už medžio pasislepiau, kaip koks vaikėzas. Žiūrėjau, kol jie už kampo nepradingo.
Tada pirmą kartą supratau, kad niekas manęs neišdavė. Aš pasirinkau savo kelią, ji savo. Tik sau tai prisipažinau po dešimties metų.
Rašai, kad pasirinkai darbą, o ne merginą. Gal rinkaisi ne darbą, o save. Tau dabar gal svarbiau išsikapstyti iš skolų, negu eiti į kiną. Tai nei gerai, nei blogai. Tiesiog faktas.
Žinai, kas liūdniausia? Kad dažnai neprisiruošiam vienas kitam pasakyti: man dabar svarbiau šitas dalykas. Pradedam gražiai išsisukinėt, o paskui visi lieka įsižeidę.
Rašau tau ne tam, kad bėgtum ją susigrąžinti. Net nežinau, ar reikia. Gal kada ir tu stovėsi po kieno nors langu ir suprasi, kad būtų užtekę pasakyti atviriau.
Senas tavo senelis Antanas.
Sėdėjau ant palangės bendrabučio koridoriuj, mobilus ramiai šildė delną. Lauke balos, mašinos, kažkas rūkė ant laiptų. Kažkur gretimam kambary garsi muzika mušė į sieną.
Ilgai galvojau, ką parašyt. Prisiminiu, kaip ir pats stovėjau po buvusios langais kai ji neatsiliepinėjo. Žiūrėjau į užuolaidas, kambario šviesą, tikėjausi, kad prieis, atitrauks, pamatys mane. Nepriėjo.
Parašiau.
Seneli, sveikas.
Ir aš stovėjau po langais. Irgi pasislėpiau, kai pamačiau ją su kitu. Jis su kuprine, ji su pirkinių maišu. Juokėsi. Tada pagalvojau mane ištrynė iš gyvenimo. Dabar, kai skaitau tave gal pats išėjau.
Rašai, supratai po 10 metų. Aš tikėčiausi, kad man praeis greičiau.
Neeisiu jos susigrąžint. Tiesiog nustosių vaizduot, kad man vis tiek.
Anūkas Domantas.
Kitas laiškas jau buvo apie kitką.
Domantai,
Kadaise klausei apie pinigus. Neatsakiau, nes nežinojau, kaip išsivartyti. Pamėginsiu dabar.
Mūsų šeimoje apie pinigus šnekama kaip apie orą tik kai labai blogai, arba netikėtai gerai. Tavo tėvas mažas kartą paklausė, kiek gaunu. Kaip tik papildomai uždirbau, daugiau nei įprasta. Didžiuodamasis pasakiau sumą jis nustebo: Vau, tai tu turtingas. Aš nusijuokiau: menka čia.
Praėjus porai metų mane atleido, lieka pusė algos. Tėvas vėl klausia, kiek gaunu. Pasakau, o jis: Kodėl tiek mažai? Gal blogai dirbi? Tada ant jo aprėkiau. Sakiau, nieko nesupranta ir yra nedėkingas. O jis tiesiog norėjo suprast.
Paskui daug metų grįždavau prie to pokalbio gal tąsyk išmokiau jo nebeužduot klausimų apie pinigus. Užaugo, tikrai nebeklausė. Ramiai dirbo papildomai, nešiojo dėžes, remontavo ką įmanydamas. O aš laukiau, kad pats suprastų, kaip man sunku.
Su tavimi nenoriu kartoti tos pačios klaidos. Pensija nedidelė, bet užtenka vaistams ir maistui. Mašinos jau nebeprireiks, net nesvajonė. Dabar taupau tik naujiems dantims seni jau sunkiai tarnauja.
O tu pats kaip laikaisi? Ne apie pinigus ar kojines kalbu, tiesiog nevaikštai alkanas, nemiegi ant grindų?
Jei nesinori rašyti brūkštelk gera, suprasiu.
Senelis Antanas.
Pajutau, kaip viduj kažkas susitraukė. Prisiminiau, kaip vaikystėj patį nervindavo tėvo replikos sužinosi vėliau paklausus apie pinigus. Išaugau su nuojauta, kad apie pinigus klausti gėda.
Ilgai žiūrėjau į tekstą, tada parašiau:
Seneli, sveikas.
Neinu alkanas ir ant grindų nemiegu. Turiu lovą, net čiužinį, ne patį geriausią, bet užtenka. Už bendrabutį moku pats, pasitaręs su tėvu. Kartais uždelšiu, bet dar neišvarė.
Maisto užtenka, jei neperku, ko nereikia. Kartais, kai striuka, imu daugiau pamainų, tada tampu kaip į zombį panašus. Bet tai mano pasirinkimas.
Labai keistai jaučiuosi, kai tu klausi, o aš tau negaliu užduoti to paties. Tipo: seneli, ar tau užtenka. Bet pats parašei.
Tiesą sakant, man būtų lengviau, jei parašytum viskas ok ir neaiškintum. Bet suprantu man taip įprasta, kad suaugę nieko nesako.
Ačiū, kad parašei apie pinigus.
Domantas.
Ilgai vartaliojau telefoną, po to prirašiau dar vieną žinutę:
Jei kada pritrūksi kažko, o pensijos nepakaks, tiesiog sakyk. Negaliu pažadėt, kad pakeisiu, bet bent jau žinosiu.
Išsiunčiau, kol nepersigalvojau.
Senelio atsakymas buvo netvarkingiausias. Raidės šokinėjo, eilutės kreivai.
Domantai,
Skaičiau tavo žinutę apie jei pritrūks. Iš pradžių norėjau rašyt, kad nieko man nereikia. Turiu viską, man tereikia tablečių. Paskui norėjau pajuokaut, kad jei jau labai prireiks paprašysiu naujo motociklo.
Tada pagalvojau, kad visą gyvenimą vaizdavau stiprų vyrą, kuris viską sugebėjo pats. Galų gale likau seniu, kuris bijo anūkui dėl smulkmenos pasakyti.
Tai sakau atvirai. Jeigu man kada nors nuoširdžiai prireiktų ko nors, ko negaliu pats nusipirkti, pasistengsiu vaizduot nedaryti. Bet kol kas turiu arbatą, duonos, tablečių ir tavo laiškus. Čia ne poezija, tiesiog išvardinu.
Žinai, kažkada galvojau, kad mes visai kitokie. Tu su savo tais kaip jie programėlėm, aš su radijaus imtuvu. O dabar mataruoju, kad mes panašesni nei galvojau. Abu nemėgstam prašyt. Abu vaizduojam, kad viskas dzin, nors iš tiesų ne.
Kadangi jau pasirinkom atvirumą, pasidalinsiu dar viena šeimoje netardama tema. Nežinau, kaip tu reaguosi.
Kai tavo tėvas gimė, nebuvau tam pasiruošęs. Tik priėmė į naują darbą, davė kambariuką bendrabutyje, atrodė dabar prasimušiau. Ir staiga vaikas. Verkia, vystyklai, bemiegės naktys. Grįžtu po naktinės, jis klykia. Pyktis ima. Kartą, kai nesustojo rėkt, taip trenkiau buteliuką į sieną, kad suskilo. Pienas išsiliejo ant grindų. Močiutė verkė, vaikas spiegė, o aš stovėjau ir norėjau traukt iš ten ir nebegrįžt.
Tada neišėjau. Bet metų metus vaizdavau, kad čia šiaip nervai. O tikrai tai buvo akimirka, kai beveik pabėgau. Jei būčiau išėjęs, dabar neskaitai šitų laiškų.
Nežinau, ar tau reikia tai žinoti. Gal norėt, kad suprastum tavo senelis ne herojus, nei pavyzdys. Tiesiog žmogus, kuris kartais norėjo viską mesti ir dingti.
Jei po šito nebenorėsi man rašyti, suprasiu.
Senelis Antanas.
Skaičiau, ir viduje kaitaliavosi šalta su karštu. Senelio, kuris vaikystėje visada atrodė kaip šiltas pledas ar mandarinų kvapas per Kalėdas, paveikslas prisipildė kitų spalvų. Vargstantis vyras, bendrabučio kambarėlis, vaikas, verksmas, pienas.
Prisiminiu, kaip dirbdamas vaikų stovykloj per vasarą surikau ant verkiančio berniuko, pagriebiau už rankos stipriau nei reikėjo, vaikas pravirko. Vakarą naktį galvojau, kad būsiu baisus tėvas.
Ilgai sėdėjau virš tuščios žinutės. Pirštai parašė: Tu ne pabaisa. Ištryniau. Aš tave vis tiek myliu. ištryniau, išsigandęs žodžio.
Galiausiai parašiau:
Seneli, sveikas.
Nesustosiu rašyt. Nežinau, kaip reaguoti į tokius dalykus. Mūsų šeimoje apie tokias temas tylima, ar šaržuojama.
Vasarą dirbau stovykloj. Buvo vienas berniukas visą laiką verkė, prašėsi namo. Kartą neišlaikiau, aprėkiau taip, kad pats savęs išsigandau. Naktį galvojau, kad blogas žmogus, kad negalima man turėti vaikų.
Tai, ką parašei, nepadaro tavęs prastesniu. Daro tikru žmogumi.
Nežinau, ar kada sugebėsiu tiek pat atvirai kalbėt su savo vaiku, jei turėsiu. Bet bent jau pamėginsiu nesivaizduot, kad visad teisus.
Ačiū, kad tada neišėjai.
Domantas.
Išsiunčiau ir pirmą kartą pagavau save laukiant atsakymo ne iš mandagumo, o kaip savo.
Po poros dienų atėjo atsakymas šįsyk ne nuotrauka, o mamos žinutė: Išmoko balsu įrašyti, bet nepanikuok. Perrašiau.
Ekrane pasirodė nauja nuotrauka linijuotas lapas.
Domantai,
Skaičiau tavo laišką ir galvojau tu jau dabar drąsesnis nei aš tavo amžiuje. Tu bent jau pripažįsti, kad bijai. Aš tada tik vaizdavau, kad viskas nieko, o baldus laužydavau.
Nežinau, ar būsi geras tėvas. Ir tu nežinai. Sužinai tik procese. Bet vien tai, kad klausi pats savęs, daug reiškia.
Tu parašei esi gyvas. Tai, matyt, geriausias komplimentas per paskutinius dešimtmečius. Paprastai apie mane sako užsispyręs, sunkus, savas galvos. Niekas seniai nevadino gyvu.
Jeigu nusibosiu savo istorijom parašyk. Galiu rašyti rečiau ar tik švenčių proga. Man svarbu nenuslopinti tavęs savo praeitimi.
Ir dar. Jeigu kada panorėsi tiesiog užsukti, be progos laukiu. Turiu laisvą taburetę ir švarią puodelį. Čia tikrai patikrinau.
Tavo senelis Antanas.
Nusišypsojau dėl puodelio. Išsyk įsivaizdavau tą virtuvę, taburetę, gliukometrą ant stalo, bulvių maišelį prie radiatoriaus.
Atidariau kamerą, nufotografavau mūsų bendrabučio virtuvę pilna indų kriauklė, ta baisi keptuvė, kiaušinių pakelis, virdulys, dvi puodeliai (vienas su nuskeltu kraštu), ant palangės stiklainis su šakutėmis.
Išsiunčiau nuotrauką seneliui ir pridėjau tekstą:
Seneli, sveikas.
Štai mano virtuvė. Taburečių dvi, puodelių pakanka. Jei kada norėsi užsukt ir aš būsiu namie. Na, beveik namie.
Nenusibodai man. Kartais tiesiog nežinau ką rašyti, bet tai nereiškia, kad neskaitau.
Jeigu nori parašyk ne apie darbą ar maistą, bet ką nors, ko niekad niekam nepasakojai. Ne todėl, kad gėda, tiesiog nebuvo su kuo.
D.
Išsiunčiau ir pirmą kartą suvokiau, kad uždaviau klausimą, kokio iki šiol nesu uždavęs nė vienam suaugusiam šeimoje.
Telefonas atgulė ant stalo, ekranas užgeso, keptuvėj ramiai čirškėjo kiaušiniai. Už sienos kažkas juokėsi. Apverčiau kiaušinius, išjungiau dujas, atsisėdau ant taburetės ir įsivaizdavau, kaip kada nors prieš mane ant tokios pat taburetės sėdi senelis, laiko puodelį ir pasakoja istoriją jau ne ant popieriaus, o gyvai.
Ar jis išties kada nors atvažiuos, nežinojau. Ir kas bus irgi nežinojau. Bet mintis, kad turi žmogų, kuriam gali nusiųsti savo netvarkingos virtuvės nuotrauką ir paklausti o tau kaip, viduj atnešė ramybės ir šiek tiek spaudė krūtinę.
Paėmiau telefoną, dar pasižiūrėjau į pokalbį. Į ląsteles, į linijas, į savo trumpą D.. Padėjau ekraną žemyn, kad nepražiopsočiau, jei atšoks nauja žinutė.
Kiaušinienė atšalo, bet suvalgiau visą, neskubėdamas, tarytum ne vienas.
Tiesioginių myliu laiškuose taip ir neatsirado. Bet tarp eilučių kažkas jau buvo ir abiem užteko.
