– Be manęs tu neišgyvensi! Tu nieko nesugebėsi! – rėkė vyras, kraudamas savo marškinius į didelį krepšį. Bet ji sugebėjo. Neišlūžo. Gal jei būtų pagalvojusi, kaip reikės gyventi vienai su dviem vaikais, būtų prisigalvojusi baisybių ir gal net atleidusi neištikimybę… Bet tam nebuvo laiko: reikėjo vesti dukras į darželį ir bėgti į darbą, o vyras tik prieš pusvalandį grįžo namo, patenkintas nauja meile ir savimi. Todėl, vilkėdama paltą, Tatjana aiškiai dalino nurodymus: – Olya, padėk Anei užsisegti striukę ir darželyje prižiūrėk, kad normaliai pavalgytų, auklėtoja skundėsi, kad nori valgyti tik košės. – Liepa, pasiimk visus savo sunkiu darbu užgyventus daiktus – nesu tampytoja, raktą įmesk į pašto dėžutę. Viskas. Dukros gimė su pusvalandžio skirtumu, abi po ketverių, dvynukės – Olya ir Ana – kiekviena su savo charakteriu. Jei Olya suvalgys nemėgstamą košę „nes taip reikia“, Ana visada kovos už savo nuomonę: – Čia gabaliukai, aš to nevalgysiu! Gerai, kad darželis netoli – dešimt minučių kelio. Dukros klega, atitraukia mintis nuo gyvenimo sunkumų. Darbe taip pat nėra laiko vidiniams apmąstymams – pas šeimos gydytoją viskas sudėliota minutėmis, laukia ir iškvietimai. Tik vakare, pamačiusi tuščius pečius prieškambaryje, kur visada kabojo vyro striukės, Tatjana suprato – nuo šiol ji viena. Tik jos charakteris neleido „pulti į depresiją“: viskas turi būti kaip visada, o gal net ir geriau. Bet kokioje situacijoje galima nuleisti rankas ir dejuoti, o galima ramiai viską apgalvoti, bandyti ieškoti sprendimų ir bent truputį pozityvo. Pradžiai – vakarienė. – Kas mūsų gyvenime su mergaitėmis pasikeitė? – mąstė Tatjana, pjaustydama daržoves salotoms. – Išėjo vyras. Ką jis veikė? Ką dabar reikės daryti man? Nieko, ko negalėčiau. Tik reikia šiek tiek persitvarkyti dieną. Susitvarkysiu. Viskas bus gerai. Net geriau. Nenoriu nuolat galvoti, kur jis ir su kuo, geriau viena – sunkiau, bet ramiau. Perskaičiusi dar vieną „Buratino nuotykių“ puslapį ir pabučiavusi miegančias dukras, Tatjana skubėjo į vonią – skalbyklė baigė, reikia skalbinius džiaustyti. Prieš miegą išsivirė arbatos, susidėliojo mintis, susiplanavo rytojų. Jos mergaitės – kaip dvi vandens lašai, dvynės. Dvi gal ir sunkiau, bet Tatjana taip niekada negalvojo – stebėjosi, kai kiti užjautė. – Viskas pas mus gerai, – sakydavo ji, – niekas čia nesilaužo per galvą. Susitvarkau. Arbata užvirė. Tatjana užsipylė mėgstamos melisos, užsidegė jaukią lemputę. Už lango – šlapdriba, o namuose jauku, šilta, tylu, tik laikrodis muša… Ir staiga – skambutis į duris. Prie durų – kaimynė senolė, kuriai Tatjana visada jautė tam tikrą antipatiją. Vieniša pensininkė, rūksta ilgas skaras, vesdavo rytais kieme „baisią“ šunytę, sveikindavosi gana sausai. Kartą Tatjana ją matė šalia konteinerio, kai šunytė žiūrėjo į šiukšlių maišą – matyt, pasigailėjo senolė ir priglaudė. Ją retai kas lankė, ji ir pati vaikščiojo tik į parduotuvę, o dabar – išveda šunį pasivaikščioti. – Atleiskit už įkyrumą, – pasakė senolė, susisupusi į pūkinę skarą, – mačiau šiandien, kad jūsų vyras krovė daiktus į mašiną… Ar paliko jus? – Ne jūsų reikalas, – aštriai tarė Tatjana. – Vyras tikrai ne jūsų reikalas, tiesiog… jei prireiktų pagalbos, galite kreiptis į mane. Su mergaitėm pasėdėti, ar šiaip ką… – Užeikit, – pasiūlė Tatjana. – Kaip jūsų vardas? – paklausė, pilstydama arbatą į dvi puodelius, padėjo ant stalo sausainių krepšelį. – Pavaišinkitės. – Esu Janina Aleksandrovna. O jūs, žinau, Tatjana. Tad, Tatjanuk, – nuskėlė sausainiuką senolė, – nesiveržiu į jūsų gyvenimą, žinokit – jei ką, mielai padėsiu. Ne už pinigus. Dėl savęs. Man bus džiaugsmas. Janina Aleksandrovna gurkštelėjo arbatos, linktelėjo: – Labai gardu. Čia melisa? Mano sode irgi jos daug, pasisodinu kasmet. Atvažiuokit pas mane vasarą pailsėti, vietos bus. Obelis auga – obuoliai skanūs… O Tatjana žiūrėjo į Janiną Aleksandrovną ir galvojo: kodėl laikė ją nemalonia? Gal todėl, kad ji nesišypso įtartinai ir nelenda su klausimais, ar sunku su dviem vaikais? Nelenda į sielą ir gyvenimą, eina ramiai pro šalį? Tatjanai atrodė – ji išdidumo pilna. O juk nieko apie vyrą neklausė, žaizdos neskaudino – tik pasiūlė pagalbą. Tatjana į kaimynę pažvelgė naujomis akimis: tvarkinga, nauji šlepetės, plaukai tvarkingai surišti, suknelė su mezginiu, kvepia švelniais kvepalais. Klausėsi Tatjana pasakojimų apie kaimą, obuolius, vasarą, ežerą, kuriame visą šiltąjį sezoną plaukioja antys, ir sunkios mintys traukėsi lauk, o širdy darėsi šviesiau… Tatjana viską puikiai prisimena, nors nuo to vakaro praėjo jau penkeri metai. Prisimena, kaip vyras šaukė: – Pražūsi! Nesusitvarkysi! Visa tai jau praeity… Janina Aleksandrovna mikliai pjausto obuolius, gražiai deda ant tešlos, kiša skardą į karštą orkaitę. Salotos paruoštos, troškinys kvepia ant viryklės. Šiandien mylimos kaimynės gimtadienis. Už lango – rugpjūtis. Atviros jaukios sodo trobelės durys ir langai. Virtuvę užlieja obuolių pyrago kvapas. – Kaip ji mane gelbėjo! – žiūrėdama į paraudusią nuo orkaitės senolę, mąsto Tatjana. – Ką aš be jos būčiau darius? Dukros negali atsidžiaugti močiute Jana. O juk galėjo tada užtrenkti duris, neįsileisti… Dabar dukroms – po devynerius, mokinės. Kiekvieną vasarą jos praleidžia čia – prie ežero, su draugais ir mylima močiute. Sava, artima, gera… – Einu dar obuolių priskinsių – kompotui, – sako Tatjana, išeina su pintinėle į kiemą. Po obelim, šešėlyje, guli kalytė Alfa. Kas būtų pagalvojęs, kad šita „baisi“ benamė šunytė virs tikra gražuole labradora? – Meilė. Tik meilė mus išgelbsti, – galvoja Tatjana ir tiesia Alfai sausainį ant delno…

Tu be manęs tuoj žlugsi! Nieko nesugebėsi! rėkė vyras, kai sugrūdo savo marškinius į didžiulį krepšį.

Bet ji nesužlugo. Nesubyrėjo. Gal jei būtų sau leidusi ilgiau pamąstyti, kaip su dviem vaikais dabar verstis, būtų prikūrusi sau baisių scenarijų, ėmus gailėtis ir gal net atleidus vyro neištikimybę. Bet tam nebuvo laiko: metas vesti mergaites į darželį ir bėgti į darbą. O vyras tik prieš pusvalandį namo parėjo laimingas, susiradęs naują meilę, net spindi pasitikėjimu savimi.

Taigi, apsivilkdama paltą, Tautvilė trumpai išdalino nurodymus:

Egle, užsek Mildutei striukę ir pažiūrėk, kad darželyje gerai pavalgytų, auklėtoja skundėsi, kad vėl manų košę atstūmei.

Mindaugai, pasiimk visą savo sunkiais vargais sukauptą turtą iškart, nelaikyk šalutiniame kambaryje mes katino už uodegos netempinėsime. Ir buto raktą palik pašto dėžutėje. Iki.

Eglė pasaulį išvydo lygiai puse valandos anksčiau nei Mildutė, tad buvo didžioji. Abiems dabar po ketverius. Savarankiškos, tik su savitomis charakterio briaunomis: Eglė tyliai prakimš košę nes taip reikia, o Mildutė rimtai stoja į derybas: Ten gumuliukai, tokių nevalgysiu.

Gerai, kad darželis šalia namų dešimt minučių pėstute. Mergaitės paisto, linksmina vienos kitą, net nelieka laiko galvoti apie ateitį ir gyvenimą be vyro. Darbe irgi neatsiginsi minčių apie asmeninį gyvenimą laukia pilnas kabinetas pacientų, o popiet dar keli kvietimai į namus. Tik vakare, kai pamatė tuščius pakabos, kur anksčiau kabėdavo vyro striukės, suprato: nuo šiol ji viena. Bet Tautvilė nesiskundžia ir neverkia: viskas bus bent jau taip pat, o gal ir geriau. Galima rankas sudėti ir dejuoti, bet galima ir ramiai susiimti, pagalvoti, išsikapstyti ir net rasti truputį džiaugsmo.

Pirmiausia reikia vakarienę pagaminti.

Ką pasikeitė pas mus, mergaitės? kalbėjo Tautvilė, pjaustydama salotos ingredientus. Išėjo vyras. Kokias funkcijas jis atliko? Dabar viskas ant mano pečių? Cha, nieko, ko nepajėgčiau. #nuotykiai Pakoreguosiu dienotvarkę ir viskas. Susitvarkysiu. Bus gerai. Gal net geriau. Nematau prasmės nuolat galvoti kur jis, gal vėl pas draugužę? Vienai sunkiau, bet ramiau. Verčiau būti viena. Perskaičiusi dar vieną Barono Miunchauseno nuotykį bei pabučiavusi besnūstančias dukras, Tautvilė nuskubėjo į vonią skalbimo mašina baigė darbą, laikas skalbinius kabinti.

Prieš naktį pasidarė arbatos, kad susidėliotų mintis ir suplanuotų rytojų. Abu vaikai kaip du vandens lašai, dvynukės. Gal ir sudėtingiau nei su vienu, bet Tautvilė to niekada nelaikė tragedija. Sustepta, kai aplinkiniai nuoširdžiai jai užjausdavo:

Pas mus viskas gerai, vis atsakydavo. Nepervargstu. Susitvarkau.

Virdulys užvirė. Arbatai įberia mėgstamos melisos, įjungė minkštą šviestuvą. Už lango purškalioja šlapi sniegai, o viduje šilta ir ramu, tik laikrodis ant sienos tiksena…

Ir kažkas paskambino į duris. Tautvilė net nustebo pamačiusi kaimynę Onutę ta vyresnio amžiaus moteriškė niekad jai nebuvo ypač prie širdies. Vieniša pensininkė kiekvieną rytą vesdavo savo apipešiotą šunytį pasivaikščioti, su Tautvile pasisveikindavo sausai, be šypsenos. Tą šunį Tautvilė keliskart matė prie konteinerio išbadėjęs, šiurkštuolis, tyliai stebėdavo metamus šiukšlių maišus. Matyt, Onutė jo gailėjosi ir priglaudė. Kaimynės niekas nelankė, ji viena į parduotuvę eidavo, dabar su šuneliu vis pasivaikščiodavo.

Atleisk, kad trukdau, sako Onutė, apsigobusi šiltu šaliku, bet mačiau, kad tavo vyras šiandien kraustėsi. Išėjo?

Ne jūsų reikalas, burbtelėjo Tautvilė.

Vyras tikrai ne mano reikalas. Tiesiog… jei kada prireiktų pagalbos, kreipkis. Su mergaitėmis pabūsiu arba dėl ko nors kito.

Užeikite, pasiūlė Tautvilė. Kaip Jus vadina? klausdama, pripylė arbatos į dvi puodelius ir atnešė dubenėlį su sausainiais: Svečiuokitės.

Onutė Kazimierienė. O tu Tautvilė, žinau. Tai štai, Tautvilyte, vos paragavusi sausainio, pratarė Onutė, nespausiu tau pagalbos, bet žinok, jei prireiks man bus tik malonu padėti. Kalbu ne dėl pinigų paprasčiausiai šiaip. Man smagu, jei galėsiu naudingai laiką praleisti. Onutė nusišypsojo, gurkštelėjo arbatos ir pritarė:

Skani! Čia ta melisa? Man ant sodo irgi auga daug visko, ir melisos pilna. Atvažiuok vasarą pailsėsi, vietos užteks. Obelis pas mane žydi, obuoliai saldūs kaip medus

Tautvilė stebėjo Onutę ir savęs klausė, kodėl gi manė, kad ta jai nemaloni? O gal tik todėl, kad nemėtydavo tuščių šypsenų, nesiklausinėdavo, ar sunki našta auginti dvynes, nesikišdavo į asmeninį gyvenimą kaip kitos? Ėjo pro šalį, nei šilta, nei šalta, nešmaikštaudavo, nesidomėdavo o pasirodo, visai nepasikėlusi ir maloni. Net apie vyrą neklausinėja, žaizdų nekasa, o paprasčiausiai pasiūlo pagalbą.

Dabar Tautvilė Onutę matė jau kitomis akimis: tvarkinga, su švariais, dar neišmindžiotais tapkutėmis, plaukai susukti dailiai, suknelė su nėriniuotu apykakleliu. Ir kvepia subtiliai kažkuo lengvu.

Tautvilė klausėsi apie Onutės sodą, obuolius, apie miniatiūrinę karštą pirtelę, apie ežerą su visa vasarą čiauškančiomis antimis, ir sunkios mintys vis tolsta, o širdyje šilta ir gera…

Taip viską puikiai atsimeni, net jei nuo to vakaro jau penkeri metai prabėgo. Atsimenama, kaip vyras tada rėkė: Žlugsi! Nieko nesugebėsi! Bet viskas tik praeitis.

Onutė meistriškai pjausto obuolius, išdėlioja juos gražiai ant tešlos, sukiša skardą į įkaitusią orkaitę. Salotos jau paruoštos, troškinys kvepia ant viryklės. Šiandien mylimos kaimynės gimtadienis. Rugpjūtis. Durys ir langai kaimiško namelyje plačiai atlapoti, vidų užlieja obuolių pyrago kvapas.

Kaip ji mane gelbėjo! žiūrėdama į pravėrusią nuo orkaitės karščio Onutę, galvoja Tautvilė. Ką, jei jos nebūtų buvę? Dukros negali atsidžiaugti Močiute Ona, o ji galėjo tada duris užkirsti ir nebeatidaryti. Mergaitėms jau po devynerius mokinės. Kiekvieną vasarą tik čia ežeryno pakrantė, draugai ir mylima močiutė. Tikra, artima, gera…

Eisiu dar obuolių priskinti kompotą virsim, sako Tautvilė ir išeina su pintinėle laukan.

Po obuoliu, paunksnėje, guli šuo Sniegė. Kas būtų pagalvojęs, kad ta kadaise apšepusi, keistoka padarėlė nuo konteinerio virs visa gražuole labradore?

Viskas tik dėl meilės. Tik meilė mus gelbėja, galvoja Tautvilė ir ištiesia Sniegei sausainį ant delno…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

nineteen − six =

– Be manęs tu neišgyvensi! Tu nieko nesugebėsi! – rėkė vyras, kraudamas savo marškinius į didelį krepšį. Bet ji sugebėjo. Neišlūžo. Gal jei būtų pagalvojusi, kaip reikės gyventi vienai su dviem vaikais, būtų prisigalvojusi baisybių ir gal net atleidusi neištikimybę… Bet tam nebuvo laiko: reikėjo vesti dukras į darželį ir bėgti į darbą, o vyras tik prieš pusvalandį grįžo namo, patenkintas nauja meile ir savimi. Todėl, vilkėdama paltą, Tatjana aiškiai dalino nurodymus: – Olya, padėk Anei užsisegti striukę ir darželyje prižiūrėk, kad normaliai pavalgytų, auklėtoja skundėsi, kad nori valgyti tik košės. – Liepa, pasiimk visus savo sunkiu darbu užgyventus daiktus – nesu tampytoja, raktą įmesk į pašto dėžutę. Viskas. Dukros gimė su pusvalandžio skirtumu, abi po ketverių, dvynukės – Olya ir Ana – kiekviena su savo charakteriu. Jei Olya suvalgys nemėgstamą košę „nes taip reikia“, Ana visada kovos už savo nuomonę: – Čia gabaliukai, aš to nevalgysiu! Gerai, kad darželis netoli – dešimt minučių kelio. Dukros klega, atitraukia mintis nuo gyvenimo sunkumų. Darbe taip pat nėra laiko vidiniams apmąstymams – pas šeimos gydytoją viskas sudėliota minutėmis, laukia ir iškvietimai. Tik vakare, pamačiusi tuščius pečius prieškambaryje, kur visada kabojo vyro striukės, Tatjana suprato – nuo šiol ji viena. Tik jos charakteris neleido „pulti į depresiją“: viskas turi būti kaip visada, o gal net ir geriau. Bet kokioje situacijoje galima nuleisti rankas ir dejuoti, o galima ramiai viską apgalvoti, bandyti ieškoti sprendimų ir bent truputį pozityvo. Pradžiai – vakarienė. – Kas mūsų gyvenime su mergaitėmis pasikeitė? – mąstė Tatjana, pjaustydama daržoves salotoms. – Išėjo vyras. Ką jis veikė? Ką dabar reikės daryti man? Nieko, ko negalėčiau. Tik reikia šiek tiek persitvarkyti dieną. Susitvarkysiu. Viskas bus gerai. Net geriau. Nenoriu nuolat galvoti, kur jis ir su kuo, geriau viena – sunkiau, bet ramiau. Perskaičiusi dar vieną „Buratino nuotykių“ puslapį ir pabučiavusi miegančias dukras, Tatjana skubėjo į vonią – skalbyklė baigė, reikia skalbinius džiaustyti. Prieš miegą išsivirė arbatos, susidėliojo mintis, susiplanavo rytojų. Jos mergaitės – kaip dvi vandens lašai, dvynės. Dvi gal ir sunkiau, bet Tatjana taip niekada negalvojo – stebėjosi, kai kiti užjautė. – Viskas pas mus gerai, – sakydavo ji, – niekas čia nesilaužo per galvą. Susitvarkau. Arbata užvirė. Tatjana užsipylė mėgstamos melisos, užsidegė jaukią lemputę. Už lango – šlapdriba, o namuose jauku, šilta, tylu, tik laikrodis muša… Ir staiga – skambutis į duris. Prie durų – kaimynė senolė, kuriai Tatjana visada jautė tam tikrą antipatiją. Vieniša pensininkė, rūksta ilgas skaras, vesdavo rytais kieme „baisią“ šunytę, sveikindavosi gana sausai. Kartą Tatjana ją matė šalia konteinerio, kai šunytė žiūrėjo į šiukšlių maišą – matyt, pasigailėjo senolė ir priglaudė. Ją retai kas lankė, ji ir pati vaikščiojo tik į parduotuvę, o dabar – išveda šunį pasivaikščioti. – Atleiskit už įkyrumą, – pasakė senolė, susisupusi į pūkinę skarą, – mačiau šiandien, kad jūsų vyras krovė daiktus į mašiną… Ar paliko jus? – Ne jūsų reikalas, – aštriai tarė Tatjana. – Vyras tikrai ne jūsų reikalas, tiesiog… jei prireiktų pagalbos, galite kreiptis į mane. Su mergaitėm pasėdėti, ar šiaip ką… – Užeikit, – pasiūlė Tatjana. – Kaip jūsų vardas? – paklausė, pilstydama arbatą į dvi puodelius, padėjo ant stalo sausainių krepšelį. – Pavaišinkitės. – Esu Janina Aleksandrovna. O jūs, žinau, Tatjana. Tad, Tatjanuk, – nuskėlė sausainiuką senolė, – nesiveržiu į jūsų gyvenimą, žinokit – jei ką, mielai padėsiu. Ne už pinigus. Dėl savęs. Man bus džiaugsmas. Janina Aleksandrovna gurkštelėjo arbatos, linktelėjo: – Labai gardu. Čia melisa? Mano sode irgi jos daug, pasisodinu kasmet. Atvažiuokit pas mane vasarą pailsėti, vietos bus. Obelis auga – obuoliai skanūs… O Tatjana žiūrėjo į Janiną Aleksandrovną ir galvojo: kodėl laikė ją nemalonia? Gal todėl, kad ji nesišypso įtartinai ir nelenda su klausimais, ar sunku su dviem vaikais? Nelenda į sielą ir gyvenimą, eina ramiai pro šalį? Tatjanai atrodė – ji išdidumo pilna. O juk nieko apie vyrą neklausė, žaizdos neskaudino – tik pasiūlė pagalbą. Tatjana į kaimynę pažvelgė naujomis akimis: tvarkinga, nauji šlepetės, plaukai tvarkingai surišti, suknelė su mezginiu, kvepia švelniais kvepalais. Klausėsi Tatjana pasakojimų apie kaimą, obuolius, vasarą, ežerą, kuriame visą šiltąjį sezoną plaukioja antys, ir sunkios mintys traukėsi lauk, o širdy darėsi šviesiau… Tatjana viską puikiai prisimena, nors nuo to vakaro praėjo jau penkeri metai. Prisimena, kaip vyras šaukė: – Pražūsi! Nesusitvarkysi! Visa tai jau praeity… Janina Aleksandrovna mikliai pjausto obuolius, gražiai deda ant tešlos, kiša skardą į karštą orkaitę. Salotos paruoštos, troškinys kvepia ant viryklės. Šiandien mylimos kaimynės gimtadienis. Už lango – rugpjūtis. Atviros jaukios sodo trobelės durys ir langai. Virtuvę užlieja obuolių pyrago kvapas. – Kaip ji mane gelbėjo! – žiūrėdama į paraudusią nuo orkaitės senolę, mąsto Tatjana. – Ką aš be jos būčiau darius? Dukros negali atsidžiaugti močiute Jana. O juk galėjo tada užtrenkti duris, neįsileisti… Dabar dukroms – po devynerius, mokinės. Kiekvieną vasarą jos praleidžia čia – prie ežero, su draugais ir mylima močiute. Sava, artima, gera… – Einu dar obuolių priskinsių – kompotui, – sako Tatjana, išeina su pintinėle į kiemą. Po obelim, šešėlyje, guli kalytė Alfa. Kas būtų pagalvojęs, kad šita „baisi“ benamė šunytė virs tikra gražuole labradora? – Meilė. Tik meilė mus išgelbsti, – galvoja Tatjana ir tiesia Alfai sausainį ant delno…