Be Namų ir Alkani: Moteris, Kurią Priėmiau, O Pati Išėjau Tą Pačią Dieną

Namučių netekusi ir alkani“ – lentelę su tokiu užrašu laikė moteris, kurią priglaudžiau, o tą pačią dieną pati buvau išmesta iš savo namų.

Buvau devinto mėnesio nėščia ir vargiau laikydavausi. Kiekvienas žingsnis atrodė sunkesnis nei ankstesnis – ne tik dėl kūdikio, bet ir dėl gyvenimo, kurį gyvenau. Prieš kelis metus maniau, kad ištekėjau už savo gyvenimo meilės. Tadas tada buvo žavesingas – tylus, dėmesingas, pažadėjęs rūpintis manimi, kad galėčiau siekti savo svajonės tapti rašytoja ir sukurti šeimą.

Bet Tadas dingo netrukus po vestuvių.

Vyras, su kuriuu dabar gyvenau, buvo šaltas, kritiškas ir viską valdantis. Nors namas buvo mūsų abiejų, jis nuolat priminė, kad paskaitoje parašytas tik jo vardas. Sakė, kad jis pasirūpins finansais – ką aš sutikau laikais, kai dar tikėjau „lygiaverte partneryste“. Tačiau tas kontroliavimas virto savininkavimu. Visko. Mano pasirinkimų. Mano balsų. Net mano laiko.

„Tu nieko neduodi,“ jis neretai niurzgdavo. „Bent jau namus laikyk tvarkingus. Tai mažiausias dalykas, kurį gali padaryti.“

Jau nebelaikyčiau. Neturėjau jėgų. Kūdikis spardydavosi, primindamas, kad dariau tai ne vien sau. Tiesiog norėjau ramybės.

Tą popietę grįžau namo iš parduotuvės, rankos skaudėjo nuo maisto pakuočių, kurių Tadas reikalavo, bet pats nešti atsisakė. Sustojau prie perėjos ir pamatiau ją.

Ji stovėjo prie autobusto stotelės, apsivilkusi prasidėjusiu paltu, laikydama kartono lentelę su užrašu: „Namučių netekusi ir alkani“.

Atrodė, kad jai šešiasdešimt. Pilkų plaukų kuodelis virpėjo iš alkio, o akys – nors pavargusios, bet kupinos ramios jėgos – sutiko mano žvilgsnį. Žmonės praeidavo pro ją neatsisukdami, bet aš negalėjau. Ne šįkart.

Dvejojau, bet nusišypsojau. „Ar norėtum kažko papjauti?“

Ji nustebusiai mirksėjo, lyg kažkas su ja kalbėtų. „Tik jei ne per didelė našta,“ tyliai atsiliepė. „Nenoriu būti našta.“

„Mano vardas Lina,“ pasakiau, „o man malonumas niekada nėra našta.“

Sėdomės kavinėje už kampo ir užsisakėm sumuštinių bei sriubos. Valgydamos ji papasakojo, kad vardas Ona. Daugumą gyvenimo dirbo siuvėja, turėjo dukterį, su kuria seniai prarado ryšį, o dabar… gyvenimas tiesiog išslydo iš rankų. Nuomos kaina pakilo. Darbo nebebuvo. Vienas dalykas lėmė kitą.

„Nėra gėdos kirsti žemyn,“ tyliai tarė ji. „Gėda yra nepadėti kitam atsistoti, kai gali.“

Jos žodžiai įstrigo giliai širdyje. Nežinau, kas mane apėmė, bet ištariau: „Eikite su manimi. Galite apsiprausti, persirengti švariais drabužiais ir šiek tiek pailsėti. Pažadu, tai ne jokių rūpesčių.“

Ji žiūrėjo į mane tarytum būčiau jai pasiūlius saulę.

Žinojau, kad Tadas įsiutis, bet man tai buvo nerūpi. Galiausiai sekiau širdies balsą.

Atėjus namo daviau Onai rankšluostį, keletą savo nėščiųjų drabužių – pakankamai erdvų, kad jai tiktų – ir paruošiau šiltą pietūs. Taip nebučiau šypsojusis mėnesius. Ji sėdėjo prie stalo, šlapiais nuo dušo plaukais ir šviesesnėm akim, ir tada supratau, kaip ilgai buvau pasiilgusi paprasto žmogiško ryšio šilumos.

Tačiau tą ramybę sutriuškino smarkus durų užtrenkimas.

Tadas įsiveržė į namus, metė raktus ant stalo ir sustingo pamatęs Oną.

Jo veidas paraudo, akys išsiplėtė. „KAS čia ji daro?!“ urenkė jis.

Atsistojau, įsijungė gynybos instinktas. „Ji mano svečia. Jiems reikėjo pagalbos.“

„MAN NERŪPI! Negali tiesiog į namus įsivežinėt svetimų! Ar tau viskas gerai?!“

Ona atsisuko į jį, ir tada įvyko kažkas keisto.

Tadas sustingo.

Burną atvėrė, bet neišgirdau nė žodžio. Rankos drebėjo.

„Tu?!“ pagaliau iškošė jis. „Po visų šių metų?!“

Onos žvilgsnis nesvyravo. „Sveikas, Tadai.“

„K… ką tu čia darai?“ jo balsas drebėjo.

„Tu man pasakyk,“ tyliai atsakė ji. „Tu tas, kuris mus paliko.“

Žvelgiau iš vieno į kitą, sumišusi. „Kas čia vyksta?“

Tado veidas išblyško. „Šita moteris… ji mano motina.“

Tylą galėjo perplėšti.

Žiūrėjau į jį. „Tavo motina? Sakiai, kad ji mirė, kai tau buvo paaugliui.“

„Ji galėjo mirti!“ šūktelėjo jis. „Ji išėjo! Paliko mane vieną!“

Ona susižvižgėjo. „Ne tiesa,“ atsakė. „Tu žinai, koks buvo tavo tėvas. Bandžiau tavęs išsivežti, bet teismas manimi netikėjo. Jis tuo pasirūpino. Rašiau tau laiškus, siunčiau dovanas pro gimtadienius, skambinau metų metus. Tu niekada neatsakei.“

Ašaros jos akyse. „Aš tavęs nepalikau, Tadai. Aš niekada nesustojau bandyti.“

Jis atsisuko, purtydamas galvą, sunkiai kvėpuodamas.

„Man nerūpi,“ pagaliau murmėjo. „Jūs čia nepasiliekate. Abu – LAUK. Penkiolika minučių. Pasigriebkit savo šlamštą ir ŠOKIT.“

Aš stovėjau apsvaigus. „Metei laukan nėščią žmoną? Savo motiną?“

„Ji nėra mano motina,“ piktai šnabžda jis. „O tu… aišku, nemoki būti ištikima.“

Ona lėtai atsistojo, uOna palietė mano petį ir tyliai tarė: “Eime, brangioji, čia mūsų laukia naujas pradžia,” ir kartu, laikydamos viena kitą už rankų, nuėjome į šiltą būstą, kuris greitai tapo mūsų tikruoju namu.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

3 × five =

Be Namų ir Alkani: Moteris, Kurią Priėmiau, O Pati Išėjau Tą Pačią Dieną