BENAMIS
Saulei besileidžiant, Augustė neturėjo kur eiti. Visiškai niekur Na, kelias naktis galėsiu praleisti geležinkelio stotyje. O kas paskui? niūriai pagalvojo mergina. Staiga pro galvą šmėstelėjo viltį žadanti mintis: Sodyba! Kaip galėjau užmiršti? Nors tie laikai jau praeityje. Namelis apgriuvęs, bet vis geriau nei stotis, svarstė Augustė.
Įsėdusi į traukinį iš Vilniaus į mažą Aukštaitijos miestelį, Augustė atsirėmė į šaltą langą ir užsimerkė. Užplūdo sunkūs prisiminimai. Prieš dvejus metus ji neteko abiejų tėvų, liko viena be jokios paramos. Nebeturėjo pinigų studijoms, teko mesti universitetą ir dirbti turguje.
Po visų vargų Augustę netikėtai aplankė laimė sutiko Mantą, nuoširdų, paprastą vaikiną. Po kelių mėnesių jie kukliai susituokė Vilniaus savivaldybėje.
Atrodė, gyvenimas ima stotis į vėžes, bet likimas vėl kišo koją. Mantas pasiūlė parduoti Augustės tėvų butą Vilniaus centre ir už tuos pinigus atidaryti savo verslą.
Vaikinas taip gražiai viską išdėstė, kad Augustė nė akimirkai nesuabejojo patikėjo, jog greitai jų šeimai nebereikės sukti galvos dėl finansų. Atsistosime ant kojų bus galima ir apie vaiką pagalvoti. Kaip norėčiau tapti mama, svajojo jauna moteris.
Bet verslas žlugo. Prasidėjo barniai dėl prarastų pinigų ir netrukus Mantas į namus atsivedė kitą moterį, o Augustei parodė duris.
Iš pradžių Augustė norėjo kreiptis į policiją, tačiau suprato nėra ko kaltinti. Ji pati pardavė butą ir atidavė visus pinigus vyrui
***
Išlipusi mažo miestelio stotyje, Augustė viena žingsniavo tuščiu peronu. Buvo ankstyvas pavasaris, sodų sezonas dar neprasidėjęs. Sodyba apaugusi, kiemas apverktinos būklės. Niekis, išsikuopsiu, bus kaip anksčiau, bandė save raminti, nors gerai žinojo: kaip anksčiau jau nebebus.
Netrukus surado raktą po laiptu, bet durys, smarkiai susėdusios, nė krust. Augustė mėgino iš visų jėgų, tačiau veltui. Galutinai palūžusi, atsisėdo ant laiptelio ir pravirko.
Staiga iš kaimyninio sklypo pasirodė dūmelis, girdėjosi kažkieno balsas. Augustė nudžiugo gal kas namie! Tuoj pat nuėjo pas kaimynus.
Ponia Regina, namie? garsiai šūktelėjo.
Kieme pastebėjo keistą, apšepusį senuką, kuris virė arbatą ant mažos ugnelės.
Jūs kas? Kur ponia Regina? išsigandusi paklausė Augustė.
Nebijokit manęs. Prašau, nesikvieskit policijos. Nieko blogo nedarau, į namus nelendu gyvenu šitame kieme ramiai tarė jis, solidžiu ir išsilavinusiu balsu.
Jūs benamis? kiek per drąsiai paklausė Augustė.
Taip Jūs iš čia? Nebijokit, netrukdysiu.
O kaip vardu?
Vytautas.
O pagal tėvą?
Stasys, Vytautas Stasys.
Augustė nužvelgė Vytautą Stasį drabužiai dėvėti, bet švarūs, pats padorus, susitvarkęs.
Nežinau, į ką kreiptis sunerimo ji.
Kas atsitiko? sušilo Vytautas Stasys.
Durys neužsideda, negaliu įeiti.
Padėsiu, jei leisite, pasiūlė pašnekovas.
Būsiu labai dėkinga, atsiduso ji.
Kol senolis taisė duris, Augustė mąstė: Kas aš, kad teisčiau ar niekinčiau kitą? Juk ir aš dabar benamė, mūsų likimai panašūs
Augustėle, viskas! Už ką spausk durys atsidarys. Tik ar čia nakvosi? paklausė Vytautas Stasys.
Žinoma, o kur gi daugiau?
Yra krosnis?
Turėtų būti džiaugsmas išgaravo, supratusi, kad nieko apie ją neišmano.
O malkų? pasiteiravo jis.
Nepažįstu.
Nieko tokio. Užeikite vidun, aš ką nors sugalvosiu, tvirtai atsakė senukas ir išėjo.
Maždaug valandą Augustė tvarkė namelius, bandė išnešti šaltį ir drėgmę. Jai buvo liūdna ir tuščia. Netikėtai grįžo Vytautas Stasys su glėbiu malkų. Augustė pajuto, kad džiaugiasi šalia bent viena gyva siela.
Vytautas palaikė krosnį. Greitai namelis sušilo.
Dabar, kai krosnelę kurstysi po truputį, šiluma laikysis visą naktį, išaiškino senolis.
O jūs kur trauksit? paklausė Augustė.
Sugrįšiu į greta esantį kiemelį. Į miestą traukt nesinori Bijau prisiminti praeitį.
Vytautai Stasy, palaukite. Papietaukime, išgersim karštos arbatos, o paskui eikite, tvirtai tarė Augustė.
Senolis nenuginčijo. Nusiėmė striukę, susėdo prie krosnelės.
Atleiskit, kad kišuosi į asmeniškumus Bet jūs visai neatrodote kaip benamis. Kodėl gyvenat lauke? Kur jūsų namai, artimieji?
Vytautas Stasys papasakojo, jog visą gyvenimą dėstė universitete, skyrė save mokslui. Užklupo vienatvė, nebespėjo nieko keisti.
Prieš metus jį pradėjo lankyti dukterėčia. Pažadėjo padėti, jei butą Vilniuje užrašys jai. Žinoma, Vytautas labai apsidžiaugė.
Dukterėčia Monika įsišaukė dėdės pasitikėjimą, pasiūlė parduoti butą Karoliniškėse ir nusipirkti namą Vilniaus pakraštyje su sodu, pavėsine. Kaip paaiškėjo, ji jau buvo numačiusi sandorį neva už gerą kainą.
Vytautas, visą gyvenimą svajojęs apie ramybę gamtoje, sutiko net negalvodamas. Pardavus butą, Monika pasiūlė atsidaryti banko sąskaitą pinigų nesinešioti.
Dėde Vytautai, jūs pasėdėkit ant suoliuko, aš nueisiu į banką. Niekada nežinai, gal kažkas mus seka, tarė ji.
Monika su maišu dingo banko viduje, Vytautas laukė valandą, dvi, tris Niekas nebeišėjo. Viduje pamatė, kad Monikos nebėra, o kitame gale dar vienas išėjimas.
Vytautas Stasys negalėjo patikėti, kad brangiausias žmogus jį apgavo. Kitą dieną nuėjo į jos butą, bet duris atidarė svetima moteris Monika jau seniai čia negyvena, butą pardavė prieš dvejus metus…
Štai tokia liūdna istorija Nuo to laiko gyvenu kaip benamis. Kartais vis dar laukiu Monikos… liūdnai baigė senolis.
Na, ir aš galvojau, kad tik man viena taip atsitiko Ir mano gyvenimas susiklostė panašiai…, prabilo Augustė ir papasakojo jam savo istoriją.
Viskas blogai, bet ne taip blogai, kaip atrodo. Aš bent savo amžių nugyvenau… O tu jauna, dar viskas prieš akis. Nepasiduok kiekviena bėda turi išeitį, ramino Vytautas Stasys.
Užteks liūdėti, vakarieniaukime! galiausiai nusišypsojo Augustė.
Bernina matė, kaip su apetitu senolis valgė makaronus su dešrelėmis. Staiga jai pasidarė be galo gaila. Akivaizdu, kad jo gyvenime mažai kas džiaugiasi.
Kaip baisu likti vienam, niekam nereikalingam galvojo ji.
Augustėle, galiu tau padėti sugrįžti į universitetą. Ten pažįstu daug gerų draugų. Gal pavyktų grįžti į biudžetinę vietą, pasiūlė staiga Vytautas Stasys. Tik pats tokiu pavidalu nenueisiu. Parašysiu rekomendaciją rektoriui Konstantinui jis padės.
Būčiau be galo dėkinga! apsidžiaugė mergina.
Ačiū už vakarienę, už palaikymą. Jau vėlu, eisiu, kilstelėjo senolis.
Palaukit. Kam jums eiti atgal į lauką? Čia trys didelės kambariai, išsirinkite kurį patogu. Tiesą sakant, ir aš bijau čia likti viena Kaipgi aš su ta krosnimi, nieko nesuprantu. Jūs gi mane paliksit bėdoje?
Ne, Augustėle, nepaliksiu, tvirtai atsakė Vytautas Stasys.
***
Praėjo dveji metai Augustė sėkmingai išlaikė sesiją, laukdama vasaros atostogų grįžo atgal į sodybą. Dažniausiai gyveno studentų bendrabutyje, bet vasarai ir savaitgaliais visada skubėdavo čia.
Sveikas! su šypsena apkabino Vytautą Stasį.
Augustėle! Tu mano brangioji! Kodėl neskambinai, būčiau atėjęs tavęs pasitikti. Na, kaip sesija? pravažiu skubėjo pasiteirauti Vytautas Stasys.
Puikiai! Beveik viskas dešimtukai! pasidžiaugė Augustė. Štai, atvežiau torto. Virkime arbatos, švęsime!
Sėdėdami abu gėrė arbatą ir dalijosi naujienomis.
Vynuogyną pasodinau, sumirksėjo senolis. Va ten padarysiu pavėsinę, bus labai jauku.
Puiku! Beje, tu čia šeimininkas daryk kaip patinka. Aš tai tik svečiuosiuos juokėsi Augustė.
Senolis atsigavo, gyvenimas jam stojo į vėžes. Jis ir vėl turėjo namus, turėjo anūkę Augustę. Mergina irgi grįžo į save: Vytautas Stasys tapo jai artimiausiu žmogumi. Augustė dėkinga likimui už tai, kad šis senolis tapo jai tėvais, šeima ir ramstis sunkiausią akimirką.
Gyvenimas dažnai susuka likimus, bet gerumas ir nuoširdus ryšys gali sugrąžinti viltį net tada, kai atrodo, jog viskas prarasta. Svarbiausia nebijoti priimti ir padėti kitam, nes būtent tai ir daro mus žmonėmis.






