20251130, Vilniaus dienoraštis.
Sužinojau, kad jos tėvas vis dar gyvas, kai pati susirgo. Aistė jau kurį laiką jaudinosi, lankė mokyklos slaugytoją, kuri nukreipė ją pas neurologą. Ji paprašė motinos registruoti vizitą, bet motina pamiršo ir ilgai save apkaltino, galvodama, kaip būtų, jei būtų žinoję anksčiau.
Kaip gyvas? paklausė Aistė.
Motina žiūrėjo į savo kojų kojines; didžiajame kojos piršte švytėjo kišulys.
Gyvas, atsakė ji, atsiprašau.
Aistė niekada neklaupė apie tikrąjį tėvą. Jo nepameno, nors žinojo, kad jis egzistuoja. Nuo dviejų metų ją prižiūrėjo įstojęs tėvas, kurį ji vadino tėvu ir kurį net įsvaikino. Trisdešimtmetyje santykiai su įstojusiu tėvu sudužo jai atrodė, kad jis per daug reikalauja, daug scio, neleidžia gyventi savaime. Tokiu metu ji troško pamatyti tikrąjį tėvą. Tris mėnesius šnekodavo su motina, reikalavo vardą, adresą, bet motina liko tarsi skulptūra nieko neišsakė. Aistė girdėjo, kaip mokai šnabžda, galbūt svarstydami, ar tiesa atskleisti.
Jis žuvo, atsakė motina. Nusižilto kalnuose.
Keista, kad Aistė tuo patikėjo be jokios patikros, be giminaičių, kuriuos galėtų rasti.
Skambinau jam. Jis sutiko išleisti kraujo tyrimą. Jei tiks, galėsite gauti kaulų čiulpų transplantaciją. Viskas bus gerai.
Tuo momentu Aistė suprato, kad gerai nebus. Motina melavo, tėvas paliko, įstojęs tėvas pasitraukė, sakydamas, kad mylėti priverstai neįmanoma. Ką dabar ji reikš? Todėl patyrė sveikatos sutrikimą gamta iškeliavo nebereikalingą.
Negaliu! iškviopė ji. Nereikia operacijos, nekenčiu jūsų, nenoriu gyventi!
Motina bandė apkabinti, bet Aistė ištrūko ir nusikraustė į kambarį.
Už langų susijungė dangus su rūku, nebuvo matomas horizonto bruožas. Aistės langai vyniojosi į tuščią laukai, nors motina šnabdėjo, kai jie persikėlė, kad tai nenaudinga likusios langų pusės žiūrėjo į kiemą, kas jos manė nuobodu. Tačiau šiandien nebuvo saulėlydžio, pasaulis nusėtė pilkų miglą, iš kurios neįžengdavo net trumpa dienos ir nakties pertraukos akimirka. Pasaulis tirpė kaip ir Aistės gyvenimas.
Išklaususi žingsnius, ji manė, kad tai motina ir atleiskite, bet tai buvo įstojęs tėvas. Jis stovėjo ant slenksčio, lyg baimindamasis, kad ji ištrauks jį.
Nesikrik savo motinai. Ji norėjo geriausio.
Geriausio, taip? Ar norėtum, kad tave taip pat palaistų?
Ji rašė tau. Sakė, kad nori susitikti. Jis neatsakė. Motina pagalvojo, kad taip bus geriau, pakartojo jis.
Aistė suslėgė lūpą. Jis neatsakė, o dabar, kai sužinojo, jog miršta, pagaliau atsakė.
Įstojęs tėvas sumiesto į duris, nelaukęs Aistės atsakymo, nusikėlė į virtuvę.
Pasitaikė prie motinos po valandos. Iš tikrųjų viską nusprendė iš karto, bet norėjo, kad visi nusiramintų. Motinos kambarys prisotintas vanilės kvapo jos parfume, kuris visada išskyrė kitus aromatus, bet Aistė vis tiek jausdavo miltų pudrą, kurią motina naudojo veidui puošti, braškių kremą rankoms, senų bibliotekos knygų drėgmę. Motina dievino knygų lankymą, laikydama tai elegancija. Lemputė buvo išjungta, jos figūra susiliejo su kėde, ilgas chalatas dengė baltas kojas. Motina nebuvo įpratusi dirbtiniam bronžiniam apšalimui, žiemos metu troško vasaros saulės.
Gerai, pasakė Aistė. Tegul išlieka tyrimas.
Sužinojo, kad tėvas priartėjo, kai lankėsi ligoninėje. Būklė blogėjo, nors gydytojas teigė, kad dar laiko yra. Laiko nebuvo. Kaip ir jos pati, beveik išnyko.
Aistė gulėjo su veidu į sieną, piešti nuolatinę dažų dalelę nagais. Ji žiūrėjo į įtrūkimus, jausdama netikrumą. Viską, kas ją supo, jaučiasi netikra. Įdėjo dažų gabalėlį po nagą, iš tekėjo kraujas, lyg tai galėtų priminti gyvybę. Susišlaptos lovos tinklelis, slaugytojų balsai koridoriuje, ligoninės kvapas viskas atrodė lyg sapnas.
Dar nepriversti atverti akis, ji pajuto jo kvapą, pažįstamą. Įkvėpė tabako, sumaišyto su automobilio alyva, iškvėpė, atidarė akis.
Vyras su baltu apatiniu švarku stovėjo prie lovos. Jo veidas saulės prašėtas, raukšlės, storos antakiai, panašus į Aistės paties, akys rudos, plačiai atvertos.
Labas, dukra.
Balsas žemas, taip pat pažįstamas.
Labas, spragėjo Aistė, kosėjo ir pakartojo. Labas.
Tėvas nebuvo toks, kokį ji vaizdavo. Jis turėjo žmoną ir tris sūnus, dirbo vietiniu techniku, remontuodamas Vilniaus troleibusus. Aistė nežinojo, kad tokia profesija egzistuoja. Ji papasakojo, kad nori tapti šunų dresu, bet motina prieš, todėl studijuos veterinariją, o vėliau darbus su šunimis.
Šunys geresni nei žmonės, teigė tėvas.
Operacija pavyko. Aistė tikėjosi, kad tėvas apsilankys arba bent paskambins, bet jo nebuvo. Tėvas ir įstojęs tėvas ateidavo po dieną: motina palikdavo vanilės aromatą ir naujas knygas, nepastebėdama, kad senų Aistė neatrado. Įstojęs tėvas tiesiog sėdėjo šalia ir sakė kvailus dalykus, net jei Aistė sukosi į sieną.
Išrašymo dieną Aistė vėl laukė tėvo. Tikėjosi, kad jis atvyks. Laukdama gydytojo, ji pakėlė galvą, pažvelgė į šiek tiek atvertą langą su vaikų delnais išspausdintais ant stiklo, žengė link jo, įkvėpė šaltą drėgną orą, jausdama, kaip grindys šoktelėjo po kojomis, tarsi stovėtų laive greito srovės. Kambaryje nebuvo nieko, ir ji atidarė langą. Veidai smogė vėjas, prisotintas šlapų šakų, drėgnos žemės, dulkių dangaus. Automobiliai praskriejo pro šalį, išgundyti smulkius gervučių spiečius. Žydros pavasario dangaus spalva akinė akis.
Ji galvojo apie tėvą jo grubius rankų raukus, aliejumi užsikimštas, plaukus, retėjantį, kad paslėptų auksinį galvos odą; apie dieną po dienos tinkamus troleibusų remontus. Dabar, kai ji pamatys šias metalines mašinas su juokdanais kaip vabalų antenomis, prisimins tėvą. Apie jo raukšles, suspaudusias ant nosies, žodžius, kurių niekada nepasakys.
Apatinis įstojęs tėvas ir motina, kaip įprasta, susikibę, lyg audros metu nebegalėjo sutikti pėdos. Jie jau ruošėsi išeiti, kai durys atsidarė, iš gatvės skleidėsi saulės ir vandens kvapas. Tėvas, dėvėjęs darbo striukę, laikė duris. Jo rankose puokštė tulpų. Aistė nuplovė akis delnu, šypsojosi ir žengė į priekį.
Ši diena išmokė man, kad tiesa kartais skausminga, bet slėpimas tik dar labiau iškreipia mūsų gyvenimus. Svarbiausia priimti tai, kas yra, ir nebijoti leisti sau jausti, nes tik taip galime rasti tikrąją ramybę.
