Lengvas lietus plakė į veidą, kirsdamas į akis. Gabija slankiojo, svajodama kuo greičiau patekti namo. Galvoje – migla, mintys lėtai plėtojosi kaip senas, prarūšavęs antklodė. Apeinant kitą balą, vos nepaslydo ant purvinos šlapios žemės prie šaligatvio. „Baik jau madinga būti. Ne mergaitė. Laik jau pereiti į batelius be kulniukų.“
Pagaliau namai. Gabija atrakino kodą turinčias duris. Nosį apipylė sausas, dulkėtas šilumas nuo radiatoriaus, kuris pavasarį kaitino pilnu pajėgumu. Žiemą būtų nieko. Liftas lėtai pakėlė ją į šeštą aukštą. „Ar sergu? Jėgų visiškai nėra“, pagalvojo ji, atsiremusi į kabinos sienelę.
Priešakyje be jėgų krito ant suolo, prisiglaudė nugarą prie sienos ir užmerkė sunkiuokius vokus. „Pagaliau! Namie!“ – iškvėpė ir tuoj pat nuskendo tamsioje tyloje be garso ir kvapų.
– Mama, kodėl sėdi be šviesos? Tau blogai?
Nuo Manto balso ji nustebo, bet akių neatvėrė.
– Ne, sūnau. Tiesiog pavargau, – vos gurdama žodžius, atsakė Gabija.
Jautė, kad sūnus stovi ir žiūri į ją. Gabija sunkiai atplėšė vokus, bet Manto šalia nebuvo, tik virtuvėje dega šviesa. Nusiavėjo batus, pajuto, kaip išsivadavo iš ankščio avalynės kojų pirštai, ir atsistojo. Ją tuoj pat svaigdyta atsilošė į drabužių spintelę.
– Mama! – pribėgęs Mantas sulaikė ją nuo kritimo.
– Kažkaip galva apsvaigo.
Mantas padėjo jai nueiti į kambarį ir atsisėsti ant sofos. Gabija atsilošė atlošė ir ištiesė kojas. „Kaip gerai!“ Akys patys užsimerkė… Kitą akimirką ji sukrėtė, išblyškusi iš užmiršties, atmerkė akis ir sutiko sūnaus nerimastingą žvilgsnį.
– Mama, viskas gerai?
Gabija linktelėjo ir paprašė karšto arbatos. Mantas nenoriai išėjo į virtuvę.
O ji prisiminė, kaip darbe atsigavo ant kabineto grindų. Visiškai neprisiminė, kaip kritė. Tada irgi viską nurašė į nuovargį. „Jaučiuosi kaip senutė, o man tik trisdešimt devyneri. Gal tikrai sergu? Rytoj nueisiu į polikliniką“. Gabija atsiduso ir nuėjo į virtuvę.
– Tu išblyškusi. Galva skauda? – Mantas padėjo prieš ją puodelį su garuojančia arbata.
Gabija susišypsojo per jėgas.
– Tiesiog pavargau, oras toks, lietus. – Padarė mažą gurkšnį. – Tu valgei?
– Taip, mama. Turiu namų darbus užbaigti.
– Eik, viskas gerai. – Gabija mažais gurkšniais išgėrė arbatą.
Vėliau persirengė į minkštą, daug sykį skalbtą chalatą ir užėjo į sūnaus kambarį. Mantas sėdėjo prie stalo, suglėbęs knygą. Širdį užplūdo šilta meilė. Pačiam brangiausiam, mylimam, vieninteliam ir jau suaugusiam.
Gabija prisiveržė duris.
– Daktare, kas su manimi? Gal vitaminais išgerti? – Kitą rytą Gabija sėdėjo gydytojo kabinete.
Ji išsimiegojo, bet vis tiek jautėsi sudužusi ir pavargusi.
– Pažiūrėsime. Štai nurodymai kraujo tyrimams ir MRT. Su rezultatais nedelsiant pas mane. Ir nevilkite. Ar šeimoje buvo onkologinių ligų, insulto?
– Taip. Tėvukas sirgo vėžiu, mama mirė nuo insulto. Tai reiškia, tai gali būti… Mano sūnui – mokyklos mokiniui – nėra nieko, išskyrus mane. Aš negaliu mirti! – Gabijos šauksmas atmušė nuo priešais esančios sienos, grįžo atgal ir įstrigo kaušu ryklėje.
– Neskubėkime su išvadomis. Yra tam tikrų ligų polinkių, bet jūs dar tokia jauna… Laukian su rezultatais. O kol kas išrašysiu nedarbingumo, ramiai atliksite tyrimus, pailsėsite.
– Mama, tu buvai ligoninėje? Ką pasakė daktaras? – Kai Mantas grįžo iš mokyklos, Gabija jau buvo namie ir virė sriubą.
– Nieko nepasakė, nusiųlė atlikti tyrimus. Taigi rytoj manęs nekelk.
Gabija stebėjo, kaip Mantas valgo. „Jau suaugęs. O jei man rastų kažką rimto? Vėžį, pavyzdžiui? Geriau apie tai negalvoTai buvo sunkus kelias, bet dabar ji suprato, kad tikroji šeimos vertė slypi ne kraujyje, o širdyje, ir kad meilė, kurią ji davė savo sūnui, grįžta pas ją šiltu džiaugsmu ir ramybe.