Turiu savą mažą butą – jaukų, su gėlėmis ant palangės ir senu krėslu, kurį tiesiog myliu. Po vestuvių su Dovilu nusprendėme čia gyventi, ir aš galvojau, kad čia bus mūsų mažasis rojus. Tačiau nepraėjo ir poros mėnesių, kai mano vyras pradėjo niurzgėti, kad jam toli važiuoti į darbą. Iš pradžių maniau, kad jis tiesiog pavargęs, bet dabar šie skundai skamba kiekvieną dieną, ir aš jau nebesuprantu, kaip reaguoti. Gal man pasiduoti ir persikelti, gal stovėti ant savo, nes čia mano namai, mano tvirtovė. Bet viena žinau tikrai – jo niurzgėjimas pradeda mane erzinti, ir bijau, kad tai tik pradžia mūsų problemų.
Su Dovilu susituokėme prieš šešis mėnesius. Prieš vestuves jis gyveno su tėvais kitoje miesto dalyje, o aš – savo bute, kurį nusipirkau su tėvų pagalba ir paskola. Butas nedidelis, vieno kambario, bet dviem visai jaukus. Aš įdėjau į jį savo širdį – nudažiau sienas šiltu smėlio spalvos atspalviu, pakabinai užuolaidas, kurias pati išsirinkau, sudėjau lentynas su knygomis. Kai nusprendėme, kur gyvensime po vestuvių, aš pasiūliau savo butą. Dovilas sutiko: “Greta, tavo namai arčiau centro, be to, nuosavas būstas – tai nuostabu”. Būčiau laiminga, įsivaizdavau, kaip kartu gaminsime vakarienę, žiūrėsime filmus, darysime planus. Bet, matyt, mano svajonės buvo per daug rožinės.
Pirmos savaitės viskas buvo gerai. Dovilas padėjo remontuoti, kartu nusipirkome naują sofą, net juokavomės, kad mūsų butas – kaip lizdelis dviem. Bet vėliau jis pradėjo grįžti iš darbo niūresnis už debesį. “Greta, – sako, – šiandien pusantros valandos važiavau, kamščiai siaubingi”. Jo ofisas yra miesto pakraštyje, ir iš mūsų buto ten tikrai važiuoti apie valandą, o kartais ir daugiau, jei kamščiai. Aš užjaučiau, siūliau išvykti anksčiau ar ieškoti trumpesnio maršruto. Bet jam to neužteko. “Tu nesupranti, – niurzgėjo jis, – kiekvieną dieną praleidžiu tris valandas kelyje. Tai ne gyvenimas”.
Bandžiau būti supratinga. Sakydavau: “Dovilai, pagalvokime, kaip palengvinti tau kelią. Gal auto pakeisime ar pasinaudosime karteringu?” Bet jis tik mostė ranka: “Mašina nepadės, Greta. Reikia gyventi arčiau mano darbo”. Arčiau? Ar jis siūlo persikelti? Aš tiesiogiai paklausiau, ir jis linktelėjo: “Na taip, būtų paprasčiau, jei išsinuomotume ką nors šalia ofiso”. Aš vos neapsikvėpiau nuo kavos. Nuomotis? O kaip mano butas? Mano namai, už kuriuos penkerius metus mokėjau paskolą, kuriuos sutvarkiau su tokia meile? Tiesiog juos palikti ir išsikelti į kitą miesto galą, nes jam nepatogu?
Bandžiau paaiškinti, kad man šis butas – ne tik sienos. Tai mano pirmas rimtas žingsnis, mano nepriklausomybė. Aš juo didžiuojuosi, net jei jis mažas ir ne pačiame prestižiniame rajone. Bet Dovilas žiūrėjo į mane kaip į vaiką ir sakė: “Greta, tai tik butas. Galime jį išnuomoti ir gyventi ten, kur man bus patogiau”. Patogiau jam! O kaip aš? Beje, man iki darbo iš čia dvidešimt minučių pėsčiomis. O aš myliu šį rajoną – čia yra parkas, kuriame vaikštineju, kavinė, kurioje su draugėmis geriu kavą, kaimynė, kuri atneša pyragėlių. Kodėl turėčiau visa tai palikti?
Situacija įkaistina kiekvieną dieną. Dabar Dovilas niurzga ne tik dėl kelio, bet ir dėl visko kito. Tai jam ankšta mūsų vieno kambario bute, tai triukšmas nuo viršuj gyvenančių kaimynų, tai “čia kvepia senu namu”. Senu? Tai panelekas, kuriam trisdešimt metų, o aš ką tik padariau remontą! Pradėjau įtarti, kad problema ne tik kelyje. Gal jis tiesiog nenori gyventi mano namuose, nes jie “mano”? Kartą paklausiau: “Dovilai, jei gyventume pas tavo tėvus, tu taip pat niurzgėtum?” Jis susimąstė, o paskui niurnėjo: “Ten irgi toli, bet bent jau erdvesni**Greta suplojo delnąs ir pasakė: “Tai galiausiai, Dovilai, turime nuspręsti, ar mes kuriame bendrą namus, ar tik bandome priversti vienas kitą prisitaikyti prie savo”.**
