Mano buvęs vaikinas slėpė mane nuo savo draugų, nes, jo nuomone, aš nebuvau jo lygio. Tai jaučiau nuo pat pradžių, bet vis tiek likau šalia jo. Jis buvo iš turtingos šeimos, gyvenančios mažame miestelyje netoli Kauno tėvas didelis verslininkas, mama dirbti nereikėjo, jų namas didelis, kiemą puošė nauja Audi. Aš gyvenau paprastame daugiabutyje Vilniaus šiaurėje, dirbau kasininke prekybos centre ir stengiausi padėti mamai su buitinėmis išlaidomis. Mūsų pažintis užsimezgė kavinėje, kur prieš darbo pradžią pasiėmiau kavos. Tada jis pradėjo man skambinti, rašyti žinutes, kvietė susitikti.
Iš pradžių viskas atrodė gražu, bet kažkaip keista. Niekada nekvietė manęs į vietas, kur lankydavosi su savo draugais. Visada rinkdavosi tolimesnes, taip sakant, ramias vietas, kur niekas mūsų nepažįsta. Jei vaikščiodavom Vilniaus centre ir sutikdavau pažįstamą, jis iškart paleisdavo ranką ir sakydavo: Einam čia. Paklausiau, kodėl taip elgiasi, jis atsakė: Mano draugai labai kritiški, nenoriu apkalbų. Nuryjau tą paaiškinimą.
Pirmą kartą tikrai supratau, kai pakvietė mane į vakarėlį. Apsirengiau paprastai, bet dailiai nusipirkau kuklią, tačiau gražią suknelę. Vos įėjus į vidų, jis tyliai pasakė: Pasėdėk čia prie baro, pasisveikinsiu su pora draugų. Praėjo dvidešimt minučių. Po to keturiasdešimt. Matydavau jį toli, besijuokiantį, besifotografuojantį, apsikabinantį žmones. Manęs nepažindino su niekuo. Kai priėjau arčiau, jis sustabdė ranka: Palauk lauke šiek tiek. Lauke paaiškino: Čia yra svarbių žmonių, nenoriu nesusipratimų.
Ilgainiui pradėjo laidyti komentarus, kurie skaudino vis labiau. Sakydavo, kad kalbu per daug paprastai, siūlė man pakeisti rengimosi stilių, nesutiko kelti mūsų nuotraukų į socialinius tinklus, nes šeima labai uždara. Niekada nekvietė į savo namus. Niekada nesutikau jo tėvų. Kai pakviečiau į mamos gimtadienį, sugalvojo pasiteisinimų darbas, automobilis, nuovargis. O kai patys turėjo renginių savo rate savaitgalį dingdavo.
Vieną vakarą paklausiau tiesiai: Ar tau gėda būti su manimi? Jis nutilo keletui sekundžių, po to pasakė: Ne gėda… tiesiog mes iš skirtingų pasaulių. Tu gera mergina, bet mano draugai kitoje lygoje. Nenoriu, kad mane vertintų. Ta frazė kažką manyje sulaužė. Paklausiau: O tu gali mane vertinti? jis tik gūžtelėjo pečiais.
Skaudžiausia buvo, kai pamačiau jo Facebook profilyje nuotraukas su kolege ji advokato dukra iš Kauno. Restoranai, prabangūs renginiai, šypsenos, nuotraukų žymėjimai. Su ja pozavo, didžiavosi. Apie mane negirdėjau nė žodžio. Paklausiau, sakė, kad ji tiesiog draugė. Susipykom rimtai. Pasakiau, kad nenoriu būti jo slapta. Jis atsakė: Jei tau netinka dabartinė situacija, reiškia baigiame.
Taip ir nutiko. Išsiskyrėme ten pat. Ėjau viena kelias gatves ir verkiau. Po savaitės jis jau oficialiai draugavo su ta moterimi. Aš toliau dirbau, vis matydavau jo nuotraukas su brangiais rūbais, kelionėm ir vakarienėmis. Niekada neatsiprašė. Niekada nepripažino, kad mane skaudino.
Šiandien žinau, kad metus buvau ta mergina, kurios niekas neturi matyti. Ta, kuri gyveno už uždarų durų. Ta, kuri nebuvo pakankama, kad būti bendroje nuotraukoje. Ir tai taip lengvai neišsitrynė…
Buvęs vaikinas slėpė mane nuo savo draugų, nes, pasak jo, „aš buvau ne jo lygio“.