„Ačiū tau, Valdžiuk! Nežinau, ką be tavęs daryčiau“, – užsidegė pranešimas jos vyro telefone.
Telefon tiesiog virpėjo jos rankoje. Gabija netyčia pažvelgė į ekraną. Siuntėja – kažkokia Marietė. Pranešimo gale šypsosi širdelė.
Gabija išplėtė akis. Marietė? Valdžiuk? Galėtų manyti, kad tai tolima giminaitė ar kolegė, jei ne vienas „bet“: jos vyras niekada neminėjo jokios Marietės. O gal ir yra?
Ji staiga pakėlė akis. Pirma reikia išsiaiškinti, o tik tada daryti išvadas. Tačiau širdis smarkiai suspaudė iš pavydo.
– Kas ta Marietė? – Gabija stengėsi, kad balsas netvirtėtų.
Valdas, ramiai gerkdamas kavą, net nesuprato, apie ką kalba.
– Ką?
– Marietė, – suvarstė Gabija, rodydama jam telefoną. – Kas ji?
Vyras žvilgtelėjo į ekraną, akyse prabėgo įtampa. Jis greitai nusisuko ir patraukė pečiais.
– Na… Tai Marina.
Gabija sustingo.
– Kokia dar Marina?
– Na… Mano buvusi. Tarp mūsų jau nebėra nieko tokio.
Ji lėtai padėjo jo telefoną ant stalo ir sukryžiavo rankas ant krūtinės.
– Buvusi tavo žmona tave vadina „Valdžiuku“ ir dėkoja su širdute? Tu rimtai?
Valdas vėl patraukė pečiais, tarsi tai nebuvo nei kvertai diskusijų.
– Na taip. Truputį jai padėjau. Paprašė paskolint, tai paskolinau.
Gabiją apėmė pykčio banga.
– Tu davė pinigų savo buvusiai?!
– Na taip, o kas čia blogo?
– Kas čia blogo?! – ji pašiepė. – Rimtai? Tau tai atrodo normalu? Paimti iš mūsų bendros biudžeto dalies ir pervesti kažkokiai Marinei?
Jis pagaliau pažvelgė jai į akis.
– Gabija, tu iš mušės dramblį darai. Mes su ja nesivaržom, pažįstu ją tūkstantį metų. Kodėl negaliu padėti?
Ji nusijuokė, bet juoke nebuvo jokio džiaugsmo.
– Tu vedęs, Valdai. Vedęs! Ant manęs. O padedai tai, su kuria buvai prieš mane.
Jis susierzino, lyg kalbėtų su vaiku ir bandytų paaiškinti elementarius dalykus.
– Na mes gi neišsiskyrėm blogai. Ji man ne svetimas žmogus.
– O aš tau svetima?
Valdas tylėjo. Gabija vValdas tik sugriuvęs ant sofos žiūrėjo į tuščią sieną, kol pamažu suprato, kad jo pasirinkimai prarado ne tik žmoną, bet ir save patį.