Uncategorized
09
Dona: Lietuviai paslaptingame pasaulyje
Kokia puiki anūkė, Vasilijus Dmitrijaus, juodų akių, baltais dantimis. Koks ji šaknų? Ar ne tavo?
Zibainis
Uncategorized
016
Raudonplaukė
Mamos Rūta šviesi, o tėčio Marius tamsus kaip grikių duona. Jie myli vienas kitą iki galo ir po dviejų
Zibainis
Uncategorized
021
Kostikas sėdėjo invalido vežimėlyje ir žiūrėjo pro dulkėtas stiklines į gatvę
Žinai, sėdėjau šį rytą nejudriame kėde, žiūrėdamas pro dulkinį langą į kiemą. Deja, mano ligoninės kambario
Zibainis
Uncategorized
095
Látk, nesislėpk! Ką tu veidi mūsų laiptinėje?” – Katė kaltai žvilgtelėjo, tyliai kraipydama šalčiu sunkias letenas prie mažos balutės, kuri susidarė nuo jos kailį lydančio ledo.
Matau tave, nesislėpk. Ko tu ieškai mūsų laiptinėje? katė kaltai žvilgtelėjo, tyliai kraipydama stingstančias
Zibainis
Uncategorized
094
Kai durys užsidarė po Sveltos Arkadijevos, kabinetuose liko tik trys — Sofija, jos mažoji dukra ir aukštas vyras brangiame kostiume.
Kai durys užsidarė po Viltės Arkauskaitės, biure liko tik trys Eglė, jos maža dukra Lina, ir aukštas
Zibainis
Uncategorized
0107
Maža pilka katė sėdėjo prie veterinarijos klinikos durų. Verkė, o šalia jos gulėjo mažytis kačiukas…
Tamsia pilka katė sėdėjo prie veterinarijos klinikos durų. Verkė, o prie jos kojų gulėjo mažytė kačiukė
Zibainis
Uncategorized
028
Petras tuomet tai pasakė ramiai, beveik su meilės džiaugsmu:
20250912, penktadienis Vakarai su Ugnė tapo nuobodūs, kaip beprasmis radijas. Ji ramiai, beveik tarsi
Zibainis
Uncategorized
07
Mano laiko” ženklai: kaip rasti vietos sau šiame skubančiame pasaulyje
Šiandien noriu užfiksuoti savo mintis apie tai, kas nutiko vakar. Pas mane užsuko draugas Kazys Petkevičius
Zibainis
Uncategorized
017
Viki ilgai stovėjo su telefonu rankoje. Jos motinos balsas skambėjo jos ausyse — drėgnas, nevilties pilnas, kaip lietus, kuris niekada nesibaigia.
Viktorija stovėjo ilgai, telefonas rankoje. Balsas, kurį išgirdo iš mano ausų drėgnas, išsigandęs, kaip
Zibainis