Uncategorized

20240415, dienoraštis Praėjusią rytą aš, Urtė, įjungiau telefoną į maksimalų garsumą tiesiog užsigriebau

20251112 Vėl po savaitės mūsų kaimynai su laivu grįžo iš paplūdimio prie Neries. Šį kartą jie nešiojo

Ramus vakaras, lauke jau šalta, ir už lango užšąla spalvingas spalio lapų gaublys. Aistė Petrauskienė

Nusprendėme, kad… geriau būtų, jei gyvensime atskirai pagaliau tyliai tarė Dainius, lyg bijodamas

Aistė stovėjo prieš veidrodį, gryzdė apatinį lūpą. Pirštai neramiai tvarkė plaukus, nuolat formuodami

Nakties vidurdį 2 valandą ligoninės tylėjimą šlupo tiesi šaltas šviesos blyksniai per daug tylu.

Visame Šeškinės kvartale, penktaugiučių namuose, visų gyventojų gerai žinojo senelę Aleksandrą Petravičiūtę.

**Užsispyręs noras** Vakare jie išsinuomojo butą beveik pačiame miesto centre. Patinka? paklausė jis

Ramus vakaras. Tuščia Naugarduko gatvė, tik retas nešiojamas stulbinis šviesos spindulys iš senų žibintų