Savo tėvus pažinojau tik iš nuotraukų šeimos albume. Mama mirė gimdydama mane, o tėtis, praradęs savo mylimąją, nenorėjo net į mane pažiūrėti ir atsisakė manęs. Senelis paėmė mane iš ligoninės ir tapo mano globėju.
Kadangi senelis negalėjo atsisakyti darbo, jis pasamdė man auklę, kuri rūpinosi manimi iki jo grįžimo iš darbo. Vėliau tapo lengviau, kai pradėjau lankyti darželį. Laikas greitai bėgo, mudu su seneliu puikiai sutarėme, niekad nesipykom, visada ieškojome kompromisų, net kai buvau maištinga paauglė. Visada jaučiau dėkingumą už tai, kad jis buvo šalia. Mane gąsdino mintis, kas būtų buvę su manimi, jei ne jis.
Daugiausiai savo dėkingumą rodžiau padėdama jam namuose ir stengdamasi gerai mokytis. Jis didžiavosi, jog jo anūkė buvo siunčiama į visas olimpiadas ir sporto renginius.
Jis taip pat padėjo man pasirinkti profesinį kelią. Nuo seniai domėjausi biologija, bet nebuvau tikra, ką rinktis, tad senelis supažindino mane su savo bičiuliu, garsiu Vilniaus gydytoju. Pasikalbėję supratau, jog štai ko trokšta mano širdis.
Visus studijų metus praleidau mokydamasi. Stažavausi vienoje iš geriausių Kauno ligoninių. Kartais būdavo labai sunku, bet pavyko, ir įgijau neurochirurgės specializaciją!
Iškart po studijų man paskambino privačios klinikos Vilniuje direktorius ir pasiūlė darbą. Žinoma, būtų buvę beprotybė atsisakyti tokios galimybės. Prasidėjo įtemptos darbo dienos ir daugybė operacijų, tarp jų galiu didžiuotis, nebuvo nė vienos nesėkmingos. Po metų darbo pradėjau organizuoti daugybę paskaitų, nes net patyrę gydytojai norėjo manęs klausytis. Dar po trejų metų mano pavardė tapo žinoma tarptautiniu mastu, tad mudu su seneliu nesistebėjome, kai sulaukiau pasiūlymo dirbti prestižinėje klinikoje JAV. Gerai viską pasvėrę, nusprendėme pamėginti.
Persikraustėme į kitą šalį. Tačiau senelis ilgai neužsibuvo labai ilgėjosi namų, tad sugrįžo į Lietuvą. Būčiau grįžusi kartu, jei čia nebūčiau sutikusi savo meilės. Susipažinau su Teodoru mano paskaitos metu jis chirurgas iš kitos ligoninės. Iš pradžių draugavome, vėliau pradėjome susitikinėti, vėliau apsigyvenome kartu. Nusprendėme tuoktis Lietuvoje, nes norėjau, kad senelis vestų mane prie altoriaus. Kai stengiausi įkalbėti senelį grįžti pas mane, jis griežtai atsisakė: Metai suskaičiuoti, noriu ilsėtis savo žemėj.
Tą dieną, kai aš su Teodoru ir seneliu visą popietę žaidėme stalo žaidimus, sulaukiau skambučio iš tėčio. Jis pradėjo sveikindamas su vestuvėmis, bet nenorėjau klausytis melų, tad paklausiau tiesiai ko jis nori. Jis atsakė:
Noriu pinigų, dukryte! Gyveni kaip karalienė susiradai turtingą užsienietį ir dabar maudaisi piniguose! Tai kas tau, galėtum ir savo tėvui atseikėti!..
Nenorėjau to klausytis, tad nutraukiau skambutį ir užblokavau jo numerį.
Negaliu suprasti, iš kur jis rado drąsos paskambinti ir vadinti save šeima, kai tada mane atstūmė.
Aš turiu tik du artimuosius, dėl kurių padaryčiau viską. O tėvo seniai nebelaikau niekuo.
Dabar gyveni kaip tikra karalienė! Radai turtingą vyrą kažkur užsienyje ir dabar mėgaujiesi prabanga bei pinigais!