– Dabar teta Rūta bus tavo naujoji mama, – tėtis pasakė tai taip iškilmingai, tarsi stovėtų scenoje.
– Ne! Nebus! – staiga sušuko Ugnė, atlaikydama ašaras ir išbėgo iš už stalo.
Naujoji žmona ir šio namo šeimininkė net nespėjo praverti burnos, kai mergaitė sugrįžo su nuotrauka, kurią buvo nuėmusi nuo sienos:
– Čia mano mama! Kitos man nereikia! Valgykite savo tortą patys.
– Grįžk prie stalo, – supyko tėvas. – Tuoj pat!
Bet Rūta staiga garsiai nusijuokė:
– Fantastika! Nereikia šaukti ant vaiko. Šiai užsispyrusiai mergaitei sutikčiau būti teta Rūta. O tau – tik Rūta Gražioji…
– Sutarėm, – nusišypsojo Vytautas. – Ir Ugnė, esu tikras, pagaliau priprasi ir tave pamilks.
– Niekada! – iš koridoriaus pasigirdo balsas. – Niekada nemylėsiu.
Tėvas iškart pakilo ir piktai ėjo paskui dukrą. Ji jau spėjo trenkti vaiko kambario durimis. Kai jis įėjo, Ugnė sėdėjo apsiverkusi, apkabinusi nuotrauką:
– Ar mušite mane, nes myliu mamą?
Vytautas pasimetė. Pyktis išsisklaidė. Vyras prisėdo ant lovos ir pradėjo aiškinti:
– Ugnyte, suprantu, kad labai ilgiesi mamos. Praėjo nedaug laiko. Bet ir mane suprask – man reikia daugiau laiko darbui. Tau reikia šalia moters, kuri išmokys visokių moteriškų gudrybių.
– Kaip Vasilisa pasakose?
– Taip, taip, būtent! Kaip Vasilisa.
– O tu jų nemoki?
– Ne, vyrams reikia visai kitų gudrybių. Prisimeni, juk mamai pažadėjai manęs klausyti?
– Prisimenu, – Ugnė sukūkčiojo.
Tą dieną ji gerai prisiminė. Mama jau buvo ilgai serganti, ir jie su tėčiu nuėjo pas ją į ligoninę. Ugnė vos atpažino mamą. Ji buvo labai numetusi svorio, labai išblyškusi, beveik nieko nekalbėjo, tik žiūrėjo į Ugnutę, glostė jos galvą ir atsisveikindama paprašė visada klausyti tėtės.
Daugiau Ugnė mamos nematė.
Jie liko gyventi dviese su tėvu. Jis vedė ją į darželį, skaitė pasakas prieš miegą, ėjo su ja pasivaikščioti. Kartais atvažiuodavo močiutė, mamos mama. Tada tėtis dirbo iki nakties, bet savaitgalius jie leisdavo kartu.
O paskui viskas pasikeitė.
Atsirado teta Rūta. Ji garsiai kalbėjo, dažnai juokėsi, ryškiai dažė lūpas ir nagus – Ugnė neprisiminė, kad mama turėjo tokias rankas. Močiutė pradėjo lankytis retai, ir dabar tėtis sakydavo, kad ši teta Rūta – jos naujoji mama.
Visa tai praskriejo per mergaitės galvą akimirksniu. Ji pažiūrėjo tėvui į akis, jose pamatė ašarą… Triukšmingai atsiduso, nušluostė ašaras sau ir tėčiui, ir linktelėjo:
– Gerai, tėti, būsiu paklusni.
– Ir tetai Rūtai?
– Stengsiuos: paklusni būti, – paaiškino Ugnė. – O mylės širdy mamą.
– Gerai. Ačiū.
Tėvas apkabino ją ir išėjo į salę – pas Rūtą Gražiąją. Ji žiūrėjo pro langą.
Atsigręžusi pasakė:
– Na va, pasikankinsim mes su ja.
– Nemanau. Tiesiog palauk. Nereikia jai lįsti į sielą. Reikia laiko, ji per anksti neteko mamos, ir, žinai, ji jau išsiskiria brandumu.
– Na, nežinau, nežinau. Pamatysime.
Gyvenimas sugrįžo į savo vėžes.
Rūta tikrai puikiai sutarė su vyru, o su podukra nesistengė per daug draugauti: na, nemyli, ką padarysi? Svarbu, kad daugiau nekurstytų isterijos.
Šešerių metų Ugnė, stebinant pamotę, besąlygiškai vykdė visus jos prašymus, nesiginčijo ir nebuvo kaprizinga. Tačiau šilumos tarp jų neatsirado ir po poros metų, nors Rūta rūpinosi mergaite, puošė ją kaip lėlytę, pirkdavo žaislų ir knygų. Ugnė sausaip sakydavo „ačiū“, tačiau laikėsi atstumo – stengėsi nesiliesti, klausimus užduodavo tik prireikus, visas naujienas pasakodavo tėčiui.
Mokykloje nebuvo problemų.
Mergaitė nuo pirmos klasės tapo mokytojos numylėtine – stropi, rami, išradinga. Patiko ir bendraklasiams. Namuose su ja taip pat nebūdavo problemų. Nieko nereikalavo, be ginčų padėdavo Rūtai namų ruošoje, pradžioje smulkmenomis, vėliau daugiau. Ir vis daugiau patiko savo pamotei, kuri jau ir džiaugėsi turėdama ją šalia, tačiau negalėjo perlipti šaltos sienos, kurią pastatė tarp savęs.
Penktos klasės mergaitė pradėjo vadinti pamotę Rūta Petravičiene, tai dar labiau jas atitolino. Tuo metu, tiesa, Ugnė jau nustojo jaustis pavydi pamotei dėl mamos. Jai patiko, kad Rūta Gražioji – tėtis taip ir vadino ją – visada linksma, žvalus. Patiko, kad ji skaniai gamina, nesipyksta su Vytautu, kad tėtis yra laimingas. Ugnė ypač vertino, kad ji neauklėja jos gniuždančiai.
O Rūta svajojo apie sūnų. Gydėsi, jaudinosi. Kai pagaliau pasisekė, daug mėnesių gulėjo ligoninėje. Nerimavo, kaip pusiaukos dukra priims broliuką. Net pasiūlė jai išrinkti vardą mažyliui. Ugnė pasiūlė pavadinti berniuką Vytautu – kaip tėtį.
Kai Vytautukas su mama atsidūrė namuose, mergaitė tapo Rūtai pirmąja pagalbininke. Ji taip mikliai ir su tokia meile rūpinosi broliu, kad pumotei trūkčiodavo širdis: „Dieve, kokia šalta buvau su maža mergaite, kuri prarado mamą, – mintyse priekaištavo sau. – Pykau ant jos, netgi ignoravau, tarsi pati būčiau vaikas. Nepabandžiau rasti raktelio į jos sužeistą širdutę. O dabar turėčiau nuostabią dukrą…“
Maždaug po metų Vytautukas sunkiai susirgo. Prasidėjo nemigos naktys, Ugnė padėjo pamotei kaip galėjo. Kartą įėjusi į kambarį pamatė, kad Rūta Petravičienė sėdėdama krėsle prie sūnaus lovelės užmigo.
Mažylis miegojo. Mergaitė palietė jo kaktą ir suprato, kad temperatura nukrito. Tyliai palietė Rūtą už alkūnės:
– Vytautukui geriau.
Rūta Petravičienė pabudo, pakilo, lūpomis patikrino mažylio kaktą, o tada netikėtai prispaudė Ugnę prie savęs ir pradėjo verkti:
– Dukrele, atleisk man! Man taip gaila, mano mergaite, taip gaila. Atleisk man, prašau.
Mergaitė ją apkabino atsakydama:
– Na, liaukis verkti, mama. Vytautukas pasveiko, dabar viskas bus gerai.
– Dabar teta bus tavo nauja mama, – tarė tėvas taip iškilmingai, lyg stovėtų scenoje.
