„Nieko nėra per vėlu“
– Motin, ar tu visiškai išprotėjai?
Dukters žodžiai smogė Lidai skausmingai ir aštriai, lyg kas trenkęs po šonkauliais. Skausmas. Ji tyliai toliau valė bulves.
– Visi jau pirštais mus rodo, motina susižavėjusi! Na, jei tėtukas – dar nieko, jis gi vyras, bet čia motina! Moteris! Namų šventovės sergėtoja! Ar tau nėra gėda?
Ašara išlietė Lidos akį, užgriuvo lūpose ir nukrito ant rankos. Po to – antra… greit ašaros tekėjo nelydimos, o dukra vis rėkavo.
Konstantinas, Lidos vyras, niūriai sėdėjo kėdėje, nuleidęs pečius ir iškišęs apatinę lūpą.
– Mūsų tėtis serga, tu ką? Ką tu darai? Jam reikia priežiūros, – Kostas sušnopavo. – Ar taip elgiamasi? Mama? Jis tau visą jaunystę atidavė, su juo vaiką susilaukėt, užauginot, o dabar ką? Kai susirgo – nusprendi uodegą pakratyti? Na ne, mano brangioji, taip nedaroma.
– O kaip daroma? – paklausė Lida.
– Ką? Ar tu juokauji? Pažiūrėk į tėtį… ji juokauja!
– Tania, tu mane lyg ne motina, o kažkoks žiaurus priešas… Aha, už tėtį taip susirūpinai…
– Mama! Ką tu išgalvoji? Kam save apsimeti našle? Bet aš… aš nebegaliu… dabar paskambinsiu močiutei, tegul ji su tavimi kalbasi! Koks gėdas!
– Įsivaizduok, – atsisuko į tėvą Tatjana, – aš einu iš universiteto, o jie… eina takeliu, susikibusios už rankų… jai eilius skaito, turbūt pačio sudarytus, taip, mama? Apie meilę, gal? – Lida tyliai atsitiesė, išlygino suknelės raukšles, nubraukė nematomus dulkius. Atsistojo.
– Gerai, mano brangieji, aš einu.
– Kur, Lide?
– Aš iš tave išeinu, Kostai…
– Kaip tai išeini? Kur… O aš? O aš kaip?
Dukra tuo metu pykčio žvilgsniu žiūrėjo į motiną ir kažką aistringai kalbėjo telefonu.
– Taania, Tania! – Kostas ėmė dejuoti lyg už mirusįjį. – Tatjana…
– Ką? Ką, tėti? Nugarą skauda? Kur skauda?
– Oj, oj… Tan… ji… motina… išeina, sakė.
– Kaip išeina? Kur? Mamyte… ką tu sumanei? Tokiam amžiuje?
Lida šyptelėjo. Ji tvarkingai dėjo daiktus į lagaminą. Jau buvo norėjusi išeiti, bet tada Kostas susirgo, pasunkėjo osteochondrozė… Oi, kaip jis kentėjo, kaip verkė…
– Lida… ten turbūt išvarža…
– Rodymų nebuvo, MRT daryta.
– Oi, ką ten tie gydytojai žino! Jie gi, Lide… jie tyčia iš pradžių nepasako.
– Taip? O kodėl?
– Na… kad vėliau, žinai… daugiau pinigų ištrauktų. Pas mūsų darbe Petro – tas pats… osteochondrozė – osteochondrozė, tepalai, piliulės, o paskui – išvarža, ir dar kokBet Lida jau žinojo – lyg ir sunkiai, bet laisvė atpirks visas ašaras, ir niekada nebuvo per vėlu pradėti iš naujo.