Užaugusi Dzūkijos kaime, Austėja buvo tiesiog paprasta mergina nei muzikantė, nei matematikos olimpiadų čempionė. Mama nuolat kartodavo: Baigsi mokyklą eisi dirbti į pieninę ar gal vaisių krautuvėlėje. Nėra čia tau kur daugiau nuskristi.
Bet Austėja nusprendė iškrėsti mamai triuką: baigusi devynias klases, ji susilaukė kūdikio su Jonu vaikinu, kuris buvo metais vyresnis, bet tikrai ne subtilesnis. Abu tėvai susėdo prie stalo su storu Užpalių stiliuje išvirtų cepelinų dubeniu ir nusprendė: anūkas keliaus gyvent pas Jono močiutę juk Austėjai su kūdikiais dar ne kelias, o ir mama negalėjo padėti visos pensijos jau suvalgytos.
Gimus vaikui, Austėja žengė drąsų žingsnį paliko kaimą ir nuvyko į Vilnių studijuoti dailės! Pasirodo, ji turėjo ne tik norą, bet ir rankelę prie teptuko. Gyventi sostinėje jai buvo kaip atostogos Nidoje savaitgaliais šokiai, kinas, parduotuvių naujienos vis geriau nei kasryt kasti bulves, tempti vandenį ir kūrenti seną krosnį kaime. Galiausiai Austėja nusprendė iš kaimo į miestą negrįš, juolab kad už savo paveikslus eurų gaudavo ne taip ir mažai.
Paskutiniame akademijos kurse Austėjai ir vėl prisišaukė gandras. Apie abortą pagalvojusi minutę, ji visgi pagimdė antrą sūnų. Sužadėtinis toks pats menininkas pasiūlė kambarėlį šeimos bendrabutyje, bet auginti mažą vaiką ir mokytis pasidarė sunku kaip riesti kugelį be bulvių, tad laikinai sūnų išsiuntė pas mamą į kaimą. Deja, mama netrukus numirė, ir Austėja turėjo imtis motinystės mieste vien savo jėgom.
Metai bėgo, o Austėjos sveikata ėmė smarkiai šlubuoti gal per daug kavos, o gal per mažai vėžių valgė, bet vis dažniau prisimindavo vyriausią sūnų, kuris jau oriai gyveno Marijampolėje. Austėja ėmė jam rašinėti: Gintarai, atsiųsk bent kelis eurus vaistams ir duonai…, pridėdama porciją graudžių atodūsių per telefoną. Gintaras, nenorėdamas klausytis mamos priekaištų, pasiūlė: Ma, kraukis tašes, atvažiuok į Marijampolę, bus lengviau rūpintis.
Austėja jau kraunasi lagaminą, bet tuomet antrojo sūnaus tėvas atsiranda su pasiūlymu neva palik vaiką su juo, esą jis jau pasiruošęs būti tėvu iš didžiosios raidės. Iš pradžių Austėja tik šyptelėjo kas čia toks tas tėvas? Bet galiausiai, truputį pavargus nuo viso to gyvenimo, linktelėjo: Gerai, gal ir tu bent kartą pabandyk pabūti tėvu.
