Dirbau savo drabužių parduotuvėje, ir vieną vakarą prieš uždarymą įėjo nėščia moteris. Jau buvau ruošiamasis uždaryti, o ji vaikščiojo ir žiūrėjo sukneles. Pradėjome kalbėtis ji papasakojo, kad vyras ją paliko su dviem vaikais. Jai buvo sunku, teko iš nuomojamo buto kraustytis pas tėvus. Su tėvais bent kažkiek palaikymo, o vėliau paaiškėjo, kad ji ir nėščia. Abortui jau per vėlu. Turės gimdyti. Neturi ką apsivilkti, išaugo. Skausminga istorija, bet ne mano. Suprantu, kad ji ieško pigiausio, bet net ir už tai pinigų neturi. Nuo nuovargio pagalvojau man nieko nebus, jei padėsiu ir dovanosiu vieną suknelę. Moteris apsidžiaugė, buvo labai laiminga ir dėkinga. Ji išėjo. Laikas praėjo. Aš tą istoriją pamiršau. Buvo paprasta diena, įeina moteris, šypsosi, bandau prisiminti, kas ji. Ji iš kuklios rankinės ištraukia pakutį ir pradeda kalbėti: Ar atsimenate, kai buvau nėščia ir atėjau pas Jus, bet neturėjau pinigų nusipirkti tos suknelės? O Jūs ją man padovanojote. Kalbėjomės, Jūs man sakėte, kad viskas bus gerai, kad gyvenime nėra tokių sunkumų, kurių negalėtume ištverti. Aš jaučiau Jūsų palaikymą, ir iš tiesų išgyvenau tuos sunkus laikus. Pagimdžiau. Esu viena, turiu tris vaikus. Bet man viskas gerai. Ir tikiu, kad bus dar geriau. Ačiū, kad tada mane palaikėte. Tai man buvo labai svarbu. Apsikabinome, linkėjome viena kitai visko geriausio. Ji išėjo. Atsidariau pakutį viduje buvo sparnai, paprasti angelų sparnai. Man pasidarė gėda. Prisiminiau, kad tą suknelę padovanojau labiau norėdama atsikratyti matomos problemos. Bet tą akimirką taip ištiko, kad tapau tos moters palaikymu ir angelu, kuris išklausė, užuojautą jautė, o dar nuoširdžiais žodžiais paguodė ir padovanojo kuklią suknelę. Taip nedaug reikia, kad iš tamsos išeitum. Kartais tik keli palaikymo žodžiai ir nusišypsojimas į nugarą.
Dirbau savo drabužių parduotuvėje, o vieną vakarą prieš uždarant įėjo nėščia moteris. Jau buvau ruošdamasi uždaryti, bet ji vis vaikščiojo ir žiūrėjo sukneles.