Kai man buvo dešimt metų, o mano brolis Domantas buvo dvylikos ir dažniausiai leido laiką kieme, daug nedrįsdavome kalbėtis vienas su kitu. Aš padėdavau mamai Onai su buities darbais, o tėtis Rimantas, kuris dirbo gamykloje, grįždavo namo vėlai vakare. Vakarais visi susėsdavome prie valgomojo stalo, po to tėtis apsiaudavo blizgančius odinius batus, ilgai stovėdavo prie veidrodžio ir išeidavo, nieko nepasakęs. Mama vis žiūrėdavo į duris jam išėjus, palikdama mane spėlioti, dėl ko ji taip reaguoja ir kur tėtis keliauja kiekvieną vakarą.
Vieną vakarą, vedamas smalsumo, nusprendžiau slapta sekti tėtį. Jis nuėjo į Vilniaus Kultūros Rūmus ir įėjo į pastatą. Kurį laiką dvejojau, bet galiausiai nutariau įžengti. Ten, prie įėjimo, sutikau moterį, kuri iš karto atpažinau tai buvo garsioji operos dainininkė iš Lietuvos Nacionalinio Operos ir Baleto Teatro, vardu Živilė. Ji pakvietė mane prisijungti ir kartu įėjome į žmonių pilną salę.
Nustebęs pamačiau, kad mano tėtis stovi scenoje ir dainuoja operą su neįtikėtina aistra. Iki tol niekas šeimoje neįtarė apie jo šį talentą. Jis dainavo iš širdies, visiškai nesuvokdamas, kad aš jam žiūriu. Buvau užplūstas džiaugsmo net ašaros riedėjo per skruostus. Žmonės ilgai plodavo, kai pasibaigė pasirodymas, tėtis buvo apipiltas gėlių puokštėmis. Po koncerto mudu su tėčiu kurį laiką vaikščiojome po Bernardinų parką, abu pakilios nuotaikos.
Kai grįžome namo, tyliai pasakiau mamai, kad tėtis neturi jokios draugės o ji man nuoširdžiai atsakė: Žinau. Tapau aišku, kad ji jau žinojo apie jo slaptą talentą ir kodėl vakarus jis praleisdavo ne namuose.
Nuo tos dienos didžiavausi tėčio nepaprastais gebėjimais. Laikiau mūsų mažą paslaptį brangia ir buvau labai dėkingas už džiaugsmą, kurį jo nuostabi dovana atnešė į mūsų gyvenimą.
