— Aš išvykstu, tėti, — Onutės balsas virpėjo, bet akys dego užsispyrimu. Ji stovėjo jų ankštos virtuvės durų kiekelyje, suspausdama telefoną kaip gelbėjimosi ratą. Ant jos džinsinės striukės blizgėjo segtukas su užrašu „Svajonė“. — Pas tetą Eugeniją. Į Klaipėdą. Ten bent gyvenimas yra.
Jonas sustingo, laikydamas rankose puodelį su atvėsusiu arbatu. Jo dukra, jo Onutė, žiūrėjo į jį tarsi jis būtų svetimas. Už lango ūžė vakarinis miestas — automobilių signalai, kaimyninių vaikų juokas, — bet Jono krūtinėje buvo tylu, kaip prieš audrą.
— Išvyksti? — pakartojo jis, stengdamasis išlaikyti balso ramumą. Jo pirštai suspaudė puodelį taip, kad kaulai paputė. — Ir ką, manai, ten bus geriau? Be manęs?
— O kas čia? — Onutė nosimi trumpai pūstelėjo, nusimušdama tamsius plaukus nuo veido. — Tu pats įstrigęs praeityje. Su mama. Su tuo savo autobusu. Aš nebegaliu taip, tėti! Man penkiolika, o jaučiuosi kaip narve!
Ji apsisuko ir išėjo į savo kambarį, spardydama duris. Garsas atsitrenkė į buto sienas. Jonas pastatė puodelį ant stalo, pajusdamas, kaip širdį spaudžia. Jis žinojo, kad Onutė teisi — jis kabinosi prie praeities kaip prie gelbėjimosi rato. Bet ją paleisti? Jam tai buvo per sunku.
***
Ryto jų panelinėje bute miesto pakraštyje kvėpavo kava, šiek tiek sudegintais sumuštiniais ir mašinų tepalu, kurį Jonas nešėsi ant drabužių. Jis pabudo šeštą, kaip visada, kad spėtų į pirmą reisą. Jo senas, išblukusiai mėlynas autobusas laukė autobusų parko aikštelėje. Vairuotojo darbas buvo nuobodus, bet patikimas — kaip širdies ritmas. Jis laikė jį ant paviršiaus po Elenos, jo žmonos, mirties prieš penkerius metus.
— Onut, kelkis, į mokyklą pavėluosi! — sušuko jis, virtuvėje apverčiadamas kiaušinienę. Keptuvė čirškėjo, o radijas tyliai grojo kokią popmuziką. Atsakymo nebuvo. Onutė pastaruoju metu beveik nebekalbėjo su juo, slapstydamasi už ausinių ar telefono ekrano.
— Tėti, aš pati susitvarkysiu, — nurunkštelė ji, galiausiai pasirodydama virtuvėje. Jos mokyklinė uniforma buvo šiek tiek susikimšusi, juodos kedės atrišamos, o kuprinė kabojo ant vieno peties. — Tu vėl visą naktį garaže sėdėjai?
— Reikėjo variklį patikrinti, — Jonas pečiais papurtė, paduodamas jai lėkštę su kiaušiniene ir sumuštiniu. — Valgyk, kitaip iki pietų neištversi.
— Aš nealkana, — Onutė užvertė akis, bet sumuštinį paėmė ir įkando. Ji buvo tokia panaši į Eleną — tie patys tamsūs akys, tas pats užsispyręs smakras, tas pats įprotis raukytis, kai pyksta. Kartais Jonas žiūrėdavo į dukrą ir matydavo žmoną, besijuokiančią jų sename bute, kai jie tik pradėjo kurti šeimą. Bet Elena išėjo — vėžys jos atėmė greitai, palikdamas jį su dešimtmete Onute ir tuštuma, kurios taip ir nepavyko užpildyti.
— Tėti, šiandien grįšiu vėlai, — mėtė Onutė, jau žengdama link durų. — Turime mokyklinį projektą, po to su Deimante pasivaikščiosime.
— Gerai, tik paskambink, — tarė jis, nusivalydamas rankas į rankšluostį. — Ir nevaikščiok iki pat vakaro, Onut. Aš nerimauju.
— Žinau, žinau, — ji trumpai pūstelėjo ir išėjo, palikdama paskui save vaisinio šampūno kvapą.
Jonas atsiduso, išgėrė kavą ir išėjo į autobusų parką. Jo autobusas, kolegų vadinamas „Senuku“, buvo daugiau nei tik mašina. Tai buvo jo pasaulis — benzino kvapas, vinilinių sėdynių girgždėjimas, pažįstami keleivių veidai, sveikinę jį kiekvieną rytą. Bet Onutė neapkentė šito autobuso. „Tėti, jis kaip tu — senas ir nuobodus“, — vieną kartą pasakė ji, ir tai sukrėtė stipriau, nei jis tikėjosi.
***
Jonas ne iš karto suprato, kaip viskas prasidėjo. Jam buvo dvidešimt, kai pirmą kartą pamatė Eleną — ji stovėjo stotelėje, šviesiai mėlyno suknele, su išsiriJonas sučiuopė jos ranką, prisiminęs, kaip Elena prieš paskutines akimirkas šnibždėjo: „Laikykis, Onutės, ir nepamiršk gyventi, kai aš jau nebūsiu“, o dabar, žvelgdamas į savo dukrą, jis suprato, kad laikas atsisveikinti su praeitimi ir padėti naujai meilei užaugti.