Dvi sesery… Gyveno dvi sesery. Vyresnioji Valentina – gražuolė, sėkminga, turtinga. Jaunesnioji Zoja – liūdna pijokėlė. Apie grožį jau nebuvo ką sakyti: 32-ejų Zoja atrodė kaip sena, gyvenimo sulaužyta moteris – sulysus, veidas pabrinkęs, mėlynavas, plaukai susivėlę, nepažinoję nei šukos, nei muilo. Valentina daug stengėsi padėti seseriai – vežė ir į brangias gydyklas, ir pas bobutes žolininkes, viskas veltui. Nupirko jai mažą butuką, tačiau užrašė savo vardu, kad Zoja neiškeistų jo buteliui. Po pusmečio bute teliko purvinas čiužinys, ant kurio leisgyvė guli, kai Valentina užsuko atsisveikinti – juk išvyksta ilgam į užsienį. Zoja vos atmerkia sutinusias akis, pro nelabai švarų langą teka niūrus siluetas. Šalia – tuščios buteliai, dovanotos vietinių girtuoklių. Valentina negalėjo palikti sesers, nusprendė dėl sąžinės ją nuvežti į dėdės sodybą kaime. Teta Ona – 68-erių, dar stipri, nors ir viena. Seserys ją menkai pažinojo: tik per mamos laidotuves jos neatvažiuodavo, bet kažkur giliai prisiminė, kad motina turėjo seserį, kuri kartais atveždavo kaimiško džemo, obuolių, džiovintų grybų. Valentina prisiminė kaimo pavadinimą, paprašė bičiulio pagalbos – susuko Zoją į antklodę, išvežė į kaimą Samavoriškės. Nerado nėr ko – keturi trobesiai, visas kaimas. Zoją paguldė ant tetos lovos, ant stalo padėjo pinigus – laidojimo išlaidomis pasirūpinti, o gal grįš, kapelį bent aplankys. Dar ir Zojos buto raktą atidavė – kam dar jį patikėti? Atgerti atsisakė ir išvažiavo… Teta Ona apžiūrėjo Zoją – ji dar alsavo, ėmė kaitinti samovarą. Užpylė džiovintų žolelių, uogų į termosa, užvirė užpiltinę, sandariai uždengė. Tris paras girdė Zoją žolelių nuoviru ir medumi, beveik per prievartą kas pusvalandį lašindama šaukšteliu į burną. Net naktį. Ketvirtą dieną į meniu įvedė ožkos Martos pieną – irgi šaukšteliu. Vėliau – daržovių nuovirai, naminės vištienos sultinys. Vištų teta turėjo nedaug, tik septynias, bet dvi atidavė sultiniui ligonei. Po mėnesio Zoja jau pati galėjo atsisėsti lovoje. Teta Ona ją žiemą vežiojo rogutėmis į pirtelę, apvyniojusi vilnoniais skaromis ir antklode, ten vėl plaudavo su žolelėmis. Po to šukavo šilkinius, žolelių kvapo pilnus Zojos plaukus. Viena teta Ona visa nebetilpusia meilę ir rūpestį atiduoda ligonei dukterėčiai, ją atgaivina. Taip šaukšteliu įlajindama neišdalytos širdies į sielos pakraščius. Brangiausios klinikos ir bobutės negalėjo išgelbėti mirštančios merginos, bet paprasta kaimo teta sugebėjo. Zoja atsigauna. Sustiprėja nuo kvepiančio dobilais Martos pieno, nuo ryto šviežių kiaušinių omletų. Plaukai virsta šilkiniais, blizgančiais. Skruostus nusidažo raudonis. Ir staiga paaiškėja – ji gražuolė su ryškiai mėlynomis akimis. Pamažu pradeda talkinti tetai namuose, net tvartelyje, išmoksta melžti ožką, kas rytą surenka šviežius kiaušinius. Valgius ruošia paprastus, beveik viską iš nuosavo daržo. Zoja, sugrįžusi iš anapus, nebenori prisiminti praeities – ši nauja, švari lyg balta drobė, gyvenimo versija jai patinka labiau. Ji ima džiaugtis: kaip rytuose keliasi saulė, kaip debesys bėga danguje, kaip pavasarį sprogsta žiedai. Upelio krantuos atsiranda antis su mažiukais ančiukais – Zoja juos maitina duona. Dar atranda sau vieną talentą: teta Ona išmoko ją nerti vąšeliu. Iš pradžių Zoja nunėrė servetėles, paskui su teta nuvyko į miestą, nupirko visokiausių kamuolių vilnos ir Zoja ėmė megzti dideles, pūkuotas, stebuklingais raštais skaras. Gavo užsakymų nepaprasto grožio kūriniams. Zoja pradėjo gerai uždirbti. Po trijų metų gražuolė Zoja išvežė mylimą tetą iš užkampio Samavoriškių į jaukų miestelį prie šilto jūros kranto. Sudėjus tetos santaupas ir savo už būtent rankų darbo skaras, nupirko mažą, bet jaukų namelį su sodu. Rytais ožka Marta, kurios gabenimu specialiu sunkvežimiu pasirūpino Valentina, lėtai kramto nuraškytą obuolį, žiūri į jūrą – o jos mylimos šeimininkės plaukioja šiltuose vandenyse netoli kranto. Ir žinote, kas svarbiausia šioje istorijoje? Ji tikra.

DVI SESERYS… Gyveno kadaise dvi seserys. Vyresnioji Gražina tikra grožio ir sėkmės įsikūnijimas, turtinga, pasiekusi karjeroje laurus. Jaunesnioji, Birutė visų atstumta alkoholikė, kuriai pasaulis nustojo šviesti. Apie grožį tuo metu, kai įvyko ši istorija, nė kalbos nebuvo sulaukusi trisdešimt dvejų Birutė labiau senutei panėšėjo.

Kūnas išsekęs, veidas patinęs ir pamėlęs taip, kad akių nebematyti, plaukai lyg seniai nepažinę muilo ar šukos, styro į visas puses kaip sudžiūvusi vilna. Nieko Gražinai negalėtum prikišti ne sykį bandė seserį ištraukti iš alkoholizmo liūno: vežė į brangias klinikas Vilniuje, tempė pas žolininkus ar bobutes, bet veltui. Nupirko jai jaukų butelį Kauno centre, tik užrašė jį savo vardu kad Birutė neužstatytų už butelį Stumbro. Praėjus pusmečiui, tame bute teliko tik purvinas čiužinys, ant kurio merdėjo sesuo, kai Gražina atėjo atsisveikinti mat ruošėsi visam laikui išvykti į Vokietiją.

Birutė jau vos atmerkė akis ir pro sutinusių vokų plyšius drumzliname, seniai neplautame lange įžiūrėjo neaiškų sesers šešėlį. Šalia drybsojo tuščios degtinės butelai, kuriomis kaimynystės girtuoklėliai vis dalindavosi su Birute. Negalėjo Gražina palikti sesers suėstų ją sąžinė. Nusprendė, kad bent ant širdies lengviau būtų, jei nuvežtų Birutę pas dėdienę į kaimą.

Apie tetą Oną kone nieko nežinojo, tik tiek, kad motinos sesuo dar gyva mat į laidotuves nekvietė. Atsiminė tik kaimo pavadinimą Pašvenčiai, kažkur Žemaitijoje. Prikalbino kaimyną Povilą padėti. Susuko Birutę į vilnonę antklodę, paguldė ant galinės sėdynės ir patraukė per snieguotas šalikelias į Pašvenčių kaimą. Kaimą surasti nebuvo sunku keturi namukai ir tiek viso kaimo.

Dėdienės Onos namuose Birutę paguldė į lovą, Gražina išskleidė kelis šimtus eurų ant stalo: Ji baigia iškeliauti Anapus, o man išvykti reikia, teta Ona. Čia laidotuvėms. Gal pavyks grįžti, kad bent kapą rasčiau. Ir raktą nuo Birutės buto tau palieku. Kam dar gi? Atsisakė gerti arbatą ir iškeliavo.

68-erių dar energinga, tačiau vieniša Ona, paisiusi tradicijų, Birutę išviniojo ir pažiūrėjo, ar dar kvėpuoja. Likusi viena užkūrė senovinę krosnį, užvirė vandenį senajame arbatiniame, pradėjo ruošti vaistažolių mišinį: truputis džiovintų pievų žolių iš lininio maišelio, žiupsnelis uogų, užplikė, uždengė. Birutę tris paras girdė žolelių antpilu su medumi kas pusvalandį po arbatinį šaukštelį, beveik prievarta varvino į burną net ir naktį.

Ketvirtą dieną į meniu įtraukė ir savo ožkos Mildos pieną, irgi šaukštu. Vėliau paruošė daržovių nuovirų, vištienos sultinį vištų balandžių teta visad turėjo septynias, negailėjo dviejų numarinti sergančiai dukterėčiai. Tik po mėnesio Birutė pati atsisėdo lovoje. Tada teta Ona, jau žiema buvus, traukdavo ją mažomis rogutėmis į pirtį ant upės kranto apvyniodavo šaliku ir apklodu ir veždavo. O pirtyje iš naujo perverdavo įvairias žoleles, tomis vantomis ir nuovirais prašluodavo Birutę. Iššluodavo, iššukuodavo. Plaukai tapo švelnūs ir kvėpėjo vasara…

Vieniša teta Ona įbirto į likimą su visu švelnumu ir besąlygine meile. Tik šaukšteliu žolelių čiaupė vargingai merdėjusiai Birutei, atiduodama dalelę savo širdies. Pinigų klinikos ir žiniuoniai padėti nesugebėjo, padėjo tik moteriška meilė. Birutė atsigavo. Pastiprėjo nuo kvapnaus Mildos pieno, nuo šviežių kiaušinių omleto rytais. Plaukai suspindo, skruostai paraudo. Pasirodė ir akys gražios, mėlynos.

Imta talkininkauti tetai namuose, vėliau ir tvartuose išmoko melžti Mildą, kasryt rinkosi šiltus kiaušinius. Valgė paprastą, savo darže augintą maistą. Į ankstesnį gyvenimą Birutė nebegrįžo ir jau neatsigręžė atgal: jai patiko ši švari, nauja pradžia. Džiaugėsi, kaip kildavo Saulė, riedėdavo debesys, kaip išsiskleisdavo pavasario žiedai. Kaimo upelės krantuose atsirado laukinė antelė su ančiukais Birutė eidavo jų maitinti duonos riekelėmis.

Čia ji ir atrado savo talentą teta Ona išmokė ją nerti vąšeliu. Pirmiausia nėrė staltiesėles, vėliau, apsipirkus įvairiausios vilnos Vilniaus turguje, pradėjo megzti didžiules, minkštas skaras su stebuklingais raštais. Užsakymų ėmė daugėti už gražiausias skaras gaudavo sočius užmokestį, įsitaisė gerą pragyvenimą.

Po trejų metų išaugusi gražuolė Birutė išsikraustė su mylima teta iš atokaus Pašvenčių kaimo į jaukų miestelį prie Baltijos jūros kranto. Susidėjus tetos santaupas ir savo pelną už išskirtines skaras, įsigijo mažą, jaukų namuką su sodu. Rytais ožka Milda, kurią atgabeno specialiu mikroautobusiuku (už kurį sumokėjo Gražina), atsargiai rakinėdavo obuolius nuo žemų šakų, juos lėtai kramsnodavo ir žiūrėdavo į bangas. Štai ten, šiltame jūros vandenyje, netoli kranto, pliuškenasi dvi mylimiausios jos moterys…

O žinote, kas nuostabiausia šioje istorijoje? Ji tikra.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

20 − 17 =

Dvi sesery… Gyveno dvi sesery. Vyresnioji Valentina – gražuolė, sėkminga, turtinga. Jaunesnioji Zoja – liūdna pijokėlė. Apie grožį jau nebuvo ką sakyti: 32-ejų Zoja atrodė kaip sena, gyvenimo sulaužyta moteris – sulysus, veidas pabrinkęs, mėlynavas, plaukai susivėlę, nepažinoję nei šukos, nei muilo. Valentina daug stengėsi padėti seseriai – vežė ir į brangias gydyklas, ir pas bobutes žolininkes, viskas veltui. Nupirko jai mažą butuką, tačiau užrašė savo vardu, kad Zoja neiškeistų jo buteliui. Po pusmečio bute teliko purvinas čiužinys, ant kurio leisgyvė guli, kai Valentina užsuko atsisveikinti – juk išvyksta ilgam į užsienį. Zoja vos atmerkia sutinusias akis, pro nelabai švarų langą teka niūrus siluetas. Šalia – tuščios buteliai, dovanotos vietinių girtuoklių. Valentina negalėjo palikti sesers, nusprendė dėl sąžinės ją nuvežti į dėdės sodybą kaime. Teta Ona – 68-erių, dar stipri, nors ir viena. Seserys ją menkai pažinojo: tik per mamos laidotuves jos neatvažiuodavo, bet kažkur giliai prisiminė, kad motina turėjo seserį, kuri kartais atveždavo kaimiško džemo, obuolių, džiovintų grybų. Valentina prisiminė kaimo pavadinimą, paprašė bičiulio pagalbos – susuko Zoją į antklodę, išvežė į kaimą Samavoriškės. Nerado nėr ko – keturi trobesiai, visas kaimas. Zoją paguldė ant tetos lovos, ant stalo padėjo pinigus – laidojimo išlaidomis pasirūpinti, o gal grįš, kapelį bent aplankys. Dar ir Zojos buto raktą atidavė – kam dar jį patikėti? Atgerti atsisakė ir išvažiavo… Teta Ona apžiūrėjo Zoją – ji dar alsavo, ėmė kaitinti samovarą. Užpylė džiovintų žolelių, uogų į termosa, užvirė užpiltinę, sandariai uždengė. Tris paras girdė Zoją žolelių nuoviru ir medumi, beveik per prievartą kas pusvalandį lašindama šaukšteliu į burną. Net naktį. Ketvirtą dieną į meniu įvedė ožkos Martos pieną – irgi šaukšteliu. Vėliau – daržovių nuovirai, naminės vištienos sultinys. Vištų teta turėjo nedaug, tik septynias, bet dvi atidavė sultiniui ligonei. Po mėnesio Zoja jau pati galėjo atsisėsti lovoje. Teta Ona ją žiemą vežiojo rogutėmis į pirtelę, apvyniojusi vilnoniais skaromis ir antklode, ten vėl plaudavo su žolelėmis. Po to šukavo šilkinius, žolelių kvapo pilnus Zojos plaukus. Viena teta Ona visa nebetilpusia meilę ir rūpestį atiduoda ligonei dukterėčiai, ją atgaivina. Taip šaukšteliu įlajindama neišdalytos širdies į sielos pakraščius. Brangiausios klinikos ir bobutės negalėjo išgelbėti mirštančios merginos, bet paprasta kaimo teta sugebėjo. Zoja atsigauna. Sustiprėja nuo kvepiančio dobilais Martos pieno, nuo ryto šviežių kiaušinių omletų. Plaukai virsta šilkiniais, blizgančiais. Skruostus nusidažo raudonis. Ir staiga paaiškėja – ji gražuolė su ryškiai mėlynomis akimis. Pamažu pradeda talkinti tetai namuose, net tvartelyje, išmoksta melžti ožką, kas rytą surenka šviežius kiaušinius. Valgius ruošia paprastus, beveik viską iš nuosavo daržo. Zoja, sugrįžusi iš anapus, nebenori prisiminti praeities – ši nauja, švari lyg balta drobė, gyvenimo versija jai patinka labiau. Ji ima džiaugtis: kaip rytuose keliasi saulė, kaip debesys bėga danguje, kaip pavasarį sprogsta žiedai. Upelio krantuos atsiranda antis su mažiukais ančiukais – Zoja juos maitina duona. Dar atranda sau vieną talentą: teta Ona išmoko ją nerti vąšeliu. Iš pradžių Zoja nunėrė servetėles, paskui su teta nuvyko į miestą, nupirko visokiausių kamuolių vilnos ir Zoja ėmė megzti dideles, pūkuotas, stebuklingais raštais skaras. Gavo užsakymų nepaprasto grožio kūriniams. Zoja pradėjo gerai uždirbti. Po trijų metų gražuolė Zoja išvežė mylimą tetą iš užkampio Samavoriškių į jaukų miestelį prie šilto jūros kranto. Sudėjus tetos santaupas ir savo už būtent rankų darbo skaras, nupirko mažą, bet jaukų namelį su sodu. Rytais ožka Marta, kurios gabenimu specialiu sunkvežimiu pasirūpino Valentina, lėtai kramto nuraškytą obuolį, žiūri į jūrą – o jos mylimos šeimininkės plaukioja šiltuose vandenyse netoli kranto. Ir žinote, kas svarbiausia šioje istorijoje? Ji tikra.