Ji jau buvo nusiavusi batus ir užkaitusi virdulį, kai Messenger iššoko pranešimas nuo viršininkės: Ar galėtum rytoj pavaduoti Ingridą? Jai temperatūra, nėra kam uždaryti pamainą. Nuo šlapių rankų ekranas pasidengė dėmėmis, ji greitai nusišluostė delnus į rankšluostį ir pažvelgė į kalendorių telefone. Rytojus buvo vienintelis vakaras, kurį buvo pasiryžusi pagaliau pagulėti anksčiau ir niekam neatsakinėti ryte reikėjo priduoti ataskaitą, o galva tiesiog zvimbė.
Ji surinko: Negaliu, man…, bet sustojo. Širdyje sujudėjo pažįstamas jausmas tarsi silpnumas: jei atsisakysi, vadinasi, pavedė. Vadinasi, tu ne tokia. Ji viską ištrynė ir parašė trumpai: Gerai, pavadavsiu. Išsiuntė.
Virdulys užvirė. Ji užsipylė arbatos į puodelį, atsisėdo ant taburetės prie lango ir atsidarė pastabas telefone, kurios vadinosi tiesiog Gera. Jau buvo pažymėta ši diena ir punktas: Už Ingridą uždariau pamainą. Ji padėjo tašką ir gale nupiešė mažą pliusą lyg tai kažką atlygintų.
Ši pastaba ją lydėjo beveik metus. Pradėjo ją rašyti sausį, kai po švenčių buvo ypač tuščia ir reikėjo įrodymo, kad dienos visiškai neišnyksta be pėdsako. Tą sykį parašė: Nuvežiau Oną Stanevičienę iki poliklinikos. Ona Stanevičienė iš penkto aukšto lėtai slinko su analizių maišeliu, o į maršrutinį vykti bijojo. Ji paskambino į domofoną: Juk tu su mašina, pavežk, nes nespėsiu. Pavežė, palaukė mašinoje, kol ši atiduos kraują, ir parvežė namo.
Grįždama pajuto susierzinimą vėl vėluoja į darbą, galvoje sukasi svetimos bėdos apie eiles ir gydytojus. Susierzinimas sukėlė gėdą, ji jį prarijo ir užsigėrė kava degalinėje. “Geroje” vėliau užrašė viską ramiai, lyg viskas būtų švaru, be priemaišų.
Vasario mėnesį sūnui buvo komandiruotė, ir jis paliko jai anūką kelioms dienoms: Juk tu namie, tau nesunku, pasakė, net neklausdamas. Anūkas buvo geras, judrus, amžinai su žiūrėk, bėgam, pažaiskim. Ji jį labai mylėjo, bet vakare rankos drebėjo nuo nuovargio, o viduje skambėjo kaip po koncerto.
Užmigdžiusi anūką, ji išplovė indus, surinko žaislus į dėžę, kuri ryte vėl buvo apversta. Sekmadienį, kai sūnus atvyko pasiimti vaiko, ji tyliai atsiduso: Pavargau. Sūnus šyptelėjo, lyg ji pajuokavo: Bet juk tu močiutė. Ir pabučiavo į žandą. “Geroje” atsirado naujas įrašas: Dvi dienas žiūrėjau anūką. Greta nupiešė širdelę, kad jaustų ne tik privalėjau.
Kovas paskambino pusseserė, paprašė iki atlyginimo pasiskolinti pinigų: Vaistams, juk supranti. Ji suprato. Pervedė, neklausė, kada grąžins. Tuomet vakare virtuvėje svarstė, kaip pratempti iki avanso, atsisakydama seniai norėto naujo paltuko. Senasis jau blizgėjo ant alkūnių. Geroje užrašė: Padėjau pusseserei. O šalia neparašė: Pati atidėjau savo norą. Atrodė, kad tai smulkmena, neverta atskiro įrašo.
Balandį darbe viena iš merginų, jaunutė, užsirakino tualete ir negalėjo išeiti. Tyliomis ašaromis kartojo, kad ją paliko, kad niekam nereikalinga. Ji pasibeldė: Atsirakink, aš čia. Vėliau sėdėjo laiptinėje ant dar dažais kvepiančios pakopos, klausėsi, kaip mergina kartoja tą patį. Klausė iki sutemų, praleido gydytojo paskirtą nugaros mankštą.
Grįžus namo, skaudėjo juosmenį, norėjosi pykti ant mergaitės, bet pyktis buvo ant savęs: kodėl negali pasakyti man reikia namo? “Geroje” įrašė: Išklausiau Indrę, palaikiau. Užrašė vardą, kad būtų šilčiau. Bet vėl neparašė: Atšaukiau savo planus.
Birželį, kai kolegei Daivai sugedo automobilis, ji parvežė ją su visais daiktais į sodą. Kelią kolegė visą laiką kalbėjo garsiakalbiu su vyru, pykosi, net nepaklausė, ar jai patogu. Ji tylėjo ir žiūrėjo į kelią. Kaime Daiva greitai iškrovė maišus ir sumurmėjo: Ačiū, vis tiek tau pakeliui. Nors visai ne pakeliui teko suktis per kamščius, namo grįžo vėlai, nesuspėjo užsukti pas mamą, o ši vėliau supyko.
Geroje užrašė: Nuvežiau Daivą į sodą. Pakeliui žodis įkyriai suskambėjo ir ji ilgai žiūrėjo į ekraną, kol šis išsijungė.
Rugpjūtį, naktį paskambino mama balsas gležnas, nerimastingas: Man bloga, spaudimas, bijau. Ji strimgalviais apsirengė, išsikvietė Boltą, lėkė per tuščią miestą. Mama gulėjo kambaryje, ant stalo tonometras, piliulės išbarstytos po lėkštutę. Ji išmatavo spaudimą, sugirdė vaistus, sėdėjo šalia, kol mama užmigo.
Ryte, nė nespėjusi grįžti namo, važiavo tiesiai į darbą. Metro užmerkė akis, bijojo pramiegoti stotelę. Geroje užrašė: Naktį buvau pas mamą. Greta padėjo šauktuką, bet iškart ištrynė lyg tai būtų per garsiai.
Rugsėjui atėjus sąrašas labai pailgėjo jis buvo kaip ilga juostelė, kurią galima sukti nesibaigiant. Ir kuo sąrašas darėsi ilgesnis, tuo dažniau pagaudavo slogi mintis tarsi ji ne gyvena, o ataskaitas teikia. Lyg meilė jai būtų dalijama pagal kvitus, o ji juos kaupia telefone, kad reikalui esant parodytų: Ar aš tikrai kažką darau?
Ji stengėsi prisiminti, ar yra tame sąraše kas nors apie ją pačią. Ne už ją, o dėl jos. Buvo tik punktai apie kitus jų skausmus, prašymus, planus. O jos paties norai atrodė kaip išlepimas, kurį reikia slėpti.
Spalį buvo viena scena, ne garsiai, bet paliko gilią žymę. Atėjo pas sūnų atnešti dokumentų, kurių šis prašė atspausdintų. Stovėjo prieškambaryje su segtuvu rankoje, kai sūnus ieškojo raktų ir šnekėjo telefonu. Anūkas rėkavo, norėjo filmukų. Sūnus uždengė mikrofoną delnu ir numetė: Mama, kad esi čia būtų gerai, užsuktum į parduotuvę. Reikėtų pieno ir duonos, nes nespėsiu pats.
Ji pratarė: Aš šiaip irgi pavargusi. Sūnus nė nepažiūrėjęs tik gūžtelėjo: Bet juk tu gali. Tu visada gali. Ir vėl grįžo prie pokalbio.
Tie žodžiai buvo kaip antspaudas. Ne prašymas, o konstacija. Ji pajuto, kaip viduje kyla karštis ir kartu gėda kad nori pasakyti ne. Kad staiga nebenori būti patogi.
Vis tiek nuėjo į parduotuvę. Nupirko pieno, duonos ir dar obuolių anūkas juos mėgsta. Parnešė, padėjo maišelius ant stalo, išgirdo: Ačiū, mama. Tas ačiū buvo lyg žurnalo įrašas. Ji nusišypsojo, kaip sugeba, ir parei namo.
Namie atsivertusi Gera, užrašė: Nupirkau produktų sūnui. Ilgai žiūrėjo į tą eilutę pirštai drebėjo šįkart ne iš nuovargio, o iš pykčio. Suprato, kad sąrašas tapo nebe ramstybe, o grandine.
Lapkričio pabaigoje užregistravo vizitą pas gydytoją nugara skaudėjo tiek, kad nebegalėjo ilgai stovėti virtuvėje. Registravosi per e.sveikata, pasirinko rytinį laiką šeštadienį, kad nereikėtų atsiprašinėti darbe. Penktadienį paskambino mama: Rytoj ateisi? Man reikia į vaistinę, ir šiaip aš viena.
Ji tarė: Man paskirta pas gydytoją. Mama sekundę tylėjo, tada atsiduso: Na, jei tau svarbiau vadinasi, nereikalinga.
Ši frazė visada veikdavo. Užtekdavo, kad ji skubėt ėmė aiškintis, žadėti, perdeda savo darbus. Užgniaužė norą pasakyti: Atvažiuosiu po gydytojo sustojo. Jautė ne užsispyrimą, o nuovargį, tarsi pagaliau pamatytų, jog ir jos gyvenimas turi svorio.
Tyliu balsu ištarė: Mama, atvažiuosiu po pietų. Man svarbu pas gydytoją.
Mama atsiduso taip, lyg ją būtų palikę šaltyje, visgi tarė: Gerai. Ir tame gerai buvo viskas: nuoskauda, spaudimas, įpratimas.
Tą naktį miegojo blogai sapnavo, kad bėga koridoriumi su segtuvais, o durys viena po kitos užsidaro. Ryte atsikėlė, išsivirė košės, išgėrė tabletes, kurios jau seniai laukė pieštinėje, ir išėjo iš namų. Poliklinikoje laukė eilėje, klausė kitų pasakojimų apie tyrimus ir pensijas, ir mąstė ne apie diagnozę, o apie tai, kad pagaliau daro kažką dėl savęs ir nuo to baisu.
Po vizito važiavo pas mamą, kaip ir žadėjo. Nupirko vaistus, užlipo į trečią aukštą. Mama nebyliai pasitiko, vėliau visgi paklausė: Na, apsilankei?
Atsakė: Taip, apsilankiau, ir pridūrė, be teisininimosi: Man reikėjo.
Mama įdėmiai nužvelgė, lyg pirmąkart regėtų žmogų, o ne tik funkciją. Tyliai nuėjo į virtuvę. Vakare, grįžtant namo, krūtinėj buvo keistas palengvėjimas. Ne džiaugsmas, o erdvė.
Gruodžio pabaigoje save sučiupo besitikint savaitgalių ne kaip poilsio, o kaip galimybės. Šeštadienio rytą sūnus vėl parašė: Gali paimti anūką kelioms valandoms? Turim reikalų. Perskaitė žinutę pirštai jau norėjo rinkti taip.
Sėdėjo ant lovos krašto, telefonas buvo šiltas delne, kambaryje tylu, tik radiatorius spragsi. Pagalvojo, kaip planavo šią dieną norėjo nuvažiuoti į centrą, į muziejų, į parodą, kurią vis atidėliojo. Norėjo tiesiog vaikščioti tarp paveikslų, tyliai, niekam neaiškinant, kur kojinės ar ką pirkti vakarienei.
Parašė: Šiandien negalėsiu. Turiu savų planų. Išsiuntė ir iškart padėjo telefoną ekranėliu žemyn, lyg taip būtų lengviau atlaikyti atsakymą.
Atsakymas atėjo po minutės: Nu gerai. Paskui dar: Gal tau kas negerai?
Atsivertė telefoną, perskaitė ir pajuto pažįstamą norą aiškintis, teisintis, sušvelninti. Galėjo rašyti ilgai: jog pavargo, jog ir jai reikia gyventi. Bet žinojo, kad ilgi paaiškinimai virsta derybomis, o ji nebenorėjo derėtis dėl savęs.
Parašė: Ne. Man tai svarbu. Ir nieko daugiau.
Ruošėsi ramiai, kaip į darbą. Patikrino, ar išjungtas lygintuvas, ar uždaryti langai, pasiėmė piniginę, kortelę, įkroviklį. Stotelėje stovėjo tarp žmonių su maišais, ir pajuto, kaip šią akimirką nereikia nieko gelbėti. Tai buvo keista, bet ne baugu.
Muziejuje ėjo lėtai. Žiūrėjo į veidus drobėse, į rankas, į šviesą languose paveiksluose. Atrodė, kad mokosi iš naujo būti dėmesinga ne kitiems, o sau. Išgėrė kavos mažame bufete, nusipirko atviruką su reprodukcija, įsidėjo į rankinę. Popierius šiurkštus, miela liesti pirštais.
Grįžusi namo, telefoną paliko rankinėje, neskubėjo jo išsiimti. Pirmiausia nusivilko paltą, pakabino ant kablio, nusiplovė rankas, užkaitė arbatinuką. Tik tada atsisėdo prie stalo ir atsivertė Gerą. Permetė žemyn iki šiandienos datos.
Ilgai žiūrėjo į tuščią eilutę. Paspaudė pliusą ir parašė: Nuvažiavau į muziejų viena. Rūpinausi savimi.
Tada padarė tai, kas dar niekada nešovė į galvą viršuje atskyrė sąrašą į dvi skiltis. Kairėje parašė: Kitiems, dešinėje Sau.
Sau kol kas buvo tik vienas įrašas. Žiūrėjo į jį ir jautė, kaip viduje tiesinasi kažkas itin svarbaus kaip stuburas po sėkmingos mankštos. Jai nereikėjo niekam įrodinėti, kad yra gera. Svarbiausia prisiminti, kad ji yra.
Telefonas dar kartą suvirpėjo. Ji neskubėjo. Įsipylė arbatos, gurkštelėjo, tik tada pažiūrėjo. Mama parašė trumpai: Kaip jautiesi?
Ji atsakė: Gerai. Rytoj atvažiuosiu, atvešiu duonos. Ir pridėjo, kol nepergalvojo: Šiandien buvau užsiėmusi.
Išsiuntė ir padėjo telefoną šalia, ekranėliu aukštyn. Kambaryje buvo tylu, ir ta tyla spaudimo nekėlė. Ji buvo kaip vieta, kuri pagaliau liko jai pačiai.
Gyvenimas Lietuvoje dažnai verčia būti artimu ir rūpintis kitais, bet, kol tu pats apie save negalvoji, nuskęsti kasdienybėje labai paprasta. Todėl svarbu kasdien priminti sau: rūpintis kitais verta, bet nepamiršk savęs. Lerkiant padalyti šilumą, reikia jos palikti ir sau.
