20251130, sekmadienio vakaras
Aš, Marija, darau raštą sau, nes širdis šioje senoje Ūkšiai kaime nuolat skausi. Šiandien vėl girdėjau, ką šnabžda mano motinųduktė, kuri jau nebevaikų, bet vos pusė šiltų kojų. Neva vaikų nekelia, jau tik pusė moters, taip ji man ragina, bet aš nusiklydau šypsodamasi ir verkdama, kai jos žodis susitinka su mano liūdesiu.
Nesiklausyk, Marija, staiga įkišo šnibždėjimas iš pusiau kutimo Šarūnės, vidutinės kaimo merginos, kuriai girdėti ir kalbėti vis dar sunku. Dievas žino, ką daro. Tu dar per jauna, kad gimintum; Jis viską mato iš anksto.
Žvelgiu į šį veidrodį ir matau, kaip mano akys išlieja ašarų. Penkerius metus gyvenu be vaikų, o širdyje džiūgauja skausmas, kurį dar tiek niekas negali išgirsti. Šiandien atvykau į seną savo gimtąją vietą, dešimtą kilometrų nuo čia, aplankyti motinos kapą, ir susitikau su Šarūne, seną, pusiau kurtišką kaimynę. Žinau, tai sunku, ji sako, Bet ne mes ieškome vaikų, o jie mus randa.
Kaimo giesmės, šunių iršimas, varnos čirpkimas viskas skamba kaip senas dainų fragmentas, bet mūsų kaimas Žaimeliai jau beveik išnyko. Dauguma namų nugriuvo, likusios tvoros šlapiam upės pakrantėje lūžtelėjo kaip paskutinis labas išgirstas. Marija grįžo į didelį kaimą Ilgaičiai, kur ji turėjo susitikti su savo vyru, bet privalėjo išeiti iš Žaimių šviesaus rytų šviesos. Visą gyvenimą bijojau naktinio miško ir laukai vaikų baimė, kurią niekas nepaaiškino.
Aš gimiau šioje vietoje. Prieš šešius metus likau viena. Tėvas žuvo po karo, o mama netrukus išėjo iš šio pasaulio. Dirbau pienininkės vietoje vietiniame kooperatyve. Susipažinus su būsima vyru, buvo liepos mėnuo mano septynioliktasis vasaros metai, pirmas sezonas dirbti kooperatyve. Už darbą keliavau toli, bet džiaugiausi, nors rankos pradžioje skaudėjo nuo ilgų melžimo valandų.
Vieną rytą lietus patekė mano kelią. Debesys susibūrė, išgirdo griaustiniai ir pasaulis pasuko į šoną. Aš įlindavau po stogeliu prie miško, sėdėjau ant lentų, susuktas plaukus kaip juodu upeliu, spaudžiau į juos lietaus vandenį. Tada, iš šlapių krypčių, pamačiau bėgantį į mane juodaplaukį berniuką, vilkinį marškinate ir kelnes, išklydęs iki kelių. Jis nusikratė po stogeliu, pamatęs mane, šypsodamasis sakė:
Ką gražų dovanojau! Aš Nikodemas, o kaip tu vadinsiesi?
Aš susigriovau, širdis sustūpo, tamsa visur aplink. Niekas nesakė tik aš nusiklausiau.
Tave peržengė griaustinis? Ar tylus nuo gimimo? jis pajuokavo.
Ne tylus, mano vardas Marija.
Šalta? Šaunu? jis šiek tiek toliau šaukė, bet ne priartėjo. Vėliau jis truputį prajuokino, bet pradėjo elgtis taip, kad aš pasijaučiau labai išgąsdinta. Kelkės glostė mano kūną, o šauktis jam patiko, galbūt jis buvo labai meilingas. Aš bėgau iš liūčių, šokinėjau, žiūrėdamas atgal.
Vėliau šis Nikodemas, šiuo metu pakaitinis gyvulininkas, pasirodė manęs sekti rimtai. Manau, mūsų susitikimas paliko žymą. Šeimos gyvenimą pradėjome su džiaugsmu, nors nesupratau, ką laukia mano įžurnas ir nežinoma kaimo ateitis. Močiutė buvo griežta, sveikatos nepakankama. Ji visada perkelia man naštą, bet stebėjo, ar darbai atlikti tinkamai. Nepaisant sunkių dienų, nepasidaviau. Buvo darbų gausa, bet močiutės kritikos kartais išgąsdindavo. Bet aš buvau ištikima ir nepasiduodama, nors kartais jaučiau, kad esu be dovanos, be švaraus įkandimo.
Po metų, po antro, nė vienas nėštumas nepasirodė.
Tu, mergaitė, nešiojanti blogą likimą. Ne gimdanti dar jau nebe moteris, tik pusė moters. Kaip dar galėsime turėti vaikų? šūkė močiutė, širdyje skausdama.
Aš glostėm Nikodemo petį, jis bandė nuraminti močiutę, o ji dar labiau susigriovė. Aš tylėjau, kvėpuodavau. Močiutė žiūrėjo į mane tik tada, kai aš atnešdavau maistą.
Vis dėlto, aš nepasidaviau. Aš lankydavausi pas vietinę šeimininkę, slaptai bėgo į kaimą pas kunigą, gamindavau ir gėriau nuskausminančius gėrimus, kuriuos man patarė seneliai kovoti su nevaisvumu. Gyvenimas tęsėsi. Nors mūsų namas nebuvo turtingas, po karo laikų nebuvo lengva. Vieną rytą Nikodemas atnešė pusę maišo drėgnų grūdų.
Oi, kolėjau, nepavargink… šaukė močiutė, bandydama apsaugoti jį nuo vilčių.
Aš bandžiau įtikinti Nikodemą nesiduoti ir neįkelti likimo į darbus, bet jis vėl grąžino kažkokį neapdorotą grūdą iš kooperatyvo. Naktimis aš sunkiai miegu, sėdėdama ant lovos, kojų laikydama šalia, laukau jo grįžimo.
Vieną dieną, kai laukiau jo, susirinkau jo drabužius sijoną, palaidinę, šilkinę švarką, aukštus guminius batais ir drąsų drabužį, išėjau į duris. Lapkričio vėjas šaukė pro plačiai atvertas duris, lietaus lašai degė veidą. Kelkės nešė mane iki kaimo krašto, kur nebijo šunys, o vienintelis kompanionas šuniukas Fėnka, kurią taip mylėjau. Aš vaikščiojau, ieškodama vyro, bet sustojau senos tvore prie krašto. Toliau – tik laukai ir miškas, kurio bijojau nuo vaikystės. Nedelsdama nusprendžiau laukti ir sugrįžti.
Krikšto drėgnomis liūdesiu žingsniais, išgirdau švelnų mergų juoką. Tai buvo Katė, kaimo mergina, su kuria dirbau kooperatyve. Anksčiau ji džiaugdavo, svajojo pabėgti į miestą, rasti turtingą vyrą, bet dabar jos šypsena nuslopėjo. Ji kalbėjo apie savo svajones, apie artėjančius planus, bet jos balsas šlovė tarsi pasikeitęs.
Patikėtina, kad kiti žmonės kalbėjo apie nusikaltimus, apie teismą, kuriame 10 metų nuteiso mūsų kolegą Kolę. Katė teigė, kad visi buvo nuteisti valstybės nusikaltėliai. Aš negalėjau patikėti akimis.
Močiutė, prislėgusi akis ranka, sakė: Mūsų namas, mūsų sprendimas. Neturėsime vaikų, bet nebus ir skausmo. Ir tikrai, kai Katė nusprendė išlikti galvų prie mūsų, kad galėtų prižiūrėti kolieno sūnų Eglų, mes susidėjome į vieną šeimą. Aš su džiaugsmu sukaučiau šiaudą ant žemės, suformavau patalynę iš senų audinių. Tai tapo mano lova, panašiau į šuniuko Fėnkos guolį.
Žiemos atėjo ir močiutės sveikata blogėjo. Katė ir močiutė tapo neišskiriamai draugėmis, kartais net gynė viena kitą. Aš stovėjau prie lango, žiūrėdama į baltą mišką, prisiminiau savo praeitį, gimtąjį kaimą, kur vėjo švilpimas dainavo senas dainas. Nors norėjau mokytis laboratorijos technikos centre, likau čia, su Eglumi, kuris nešiojo mano šypseną.
Vasara praeidėjo. Žemėje statėme naujus namus, atvyko pakaitinės pienininkės kalbos šnekėtojos, kurios dirbo ir džiaugėsi. Vieną dieną, kai kepiau pyragus, Katė atėjo apsivilkę baltais karoliukais, su šypsena. Močiutė sako: Miegu, bet norėčiau, kad Katė išvyktų į miestą. Ji nori studijuoti, dirbti, o mes turime Eglų. Aš glostau pyragus, klausyau jų žodžių, bet viduje likau ramus.
Vėl ateina liūtas, liūdna diena. Pakviesdama Vėlą, sutikau jos žodžius apie teismo sprendimus. Jų pasakojimas apie 10 metų bausmę skambėjo kaip šaltas vėjas. Močiutė, su ašaromis iškrėstančiomis, sakė, kad galbūt ateis dienų, kai vaikų bus.
Aš žiūrėjau į savo sielą, kaip į veidrodį. Dabar man lieka tik viena mintis: išsiversti iš šio lauko, kur baimė nuo miško visada buvo, į miestą, kur galėčiau išmokti tapti audimės meistru, kad galėčiau uždirbti ir ištrūkti iš šios įkaitos. Visi mano taupyti eurai tik kelių eurių, bet su džiaugsmu tikiu, kad galėsiu susirinkti pakankamai, kad kelionė būtų įmanoma.
Vėjas švilpė per šlapią kelą, o aš, nuvilkusi dirbtų pirštų pirštus, išeinu link stoties. Galiu pakartoti sau: Tu verta laimės, net jei dar nevaikai. Tą patikrinimą išreiškia šios dienos įrašas.
Iki ryto.
Marija.
