– Eik iš čia!!! Sakau tau – eik! Ko vėl čia slampinėji?! – ponia Nijolė, garsiai trinktelėjusi ant stalo po plačia obelimi karštą skardą su pyragėliais, pastūmė kiemo bernioką. – Dink man iš akių! Kada tavo motina jau tave prižiūrės?! Nenaudėlis! Liesas kaip skiedra Domukas, kurio niekas jau seniai nebevadino vardu, nes visi priprato prie pravardės, piktai žvilgtelėjo į baisiąją kaimynę ir nutipeno į savo kiemo pusę. Didelis namas, padalytas į kelis butus, buvo apgyvendintas tik iš dalies. Ten gyveno iš esmės dvi su puse šeimos: Pakutinskai, Vaitiekūnai ir Karveliai – Rita su Domuku. Pastarieji ir buvo ta „pusė“, į kurią niekas rimtai nežiūrėjo ir mieliau ignoruodavo, kol neatsirasdavo kokia didesnė bėda. Rita niekada nelaikyta svarbia asmenybe, tad ir laiko jai niekas nešvaistė. Rita, be sūnaus, daugiau nieko neturėjo. Nei vyro, nei tėvų. Ji sukosi kaip mokėjo. Į ją žiūrėjo kreivai, bet perdėtai nelindo – nebent išvydama Domuką, kurį visi vadindavo Žiogeliu – dėl jo ilgų, plonų rankų ir kojų, didelės galvos, vos laikomos ant plonos kaklo nendrės. Žiogelis buvo labai nelygus, baikštus, tačiau geras – jis negalėdavo praeiti pro verkiantį vaiką, tuojau pulsdamas guosti, už ką neretai gaudavo pylos nuo griežtų motinų, kurioms šis „baidyklė“ atrodė nepageidaujamas šalia vaikų. Kas tas „baidyklė“, pats Domukas ilgai nesuprato – kol mama padovanojo jam knygą apie mergaitę Elę, ir berniukas suprato, kodėl jį taip pravardžiuoja. Tačiau neįsižeidė. Domukas nusprendė, kad tie, kurie jį taip vadina, irgi skaitė tą knygą ir supranta: Tas Baidyklė gi buvo geras ir protingas, visiems padėjo, o vėliau tapo gražaus miesto valdovu. Rita, išgirdusi šiuos sūnaus pamąstymus, netaisė jo įsitikinimų – tegul berniukas geriau mano apie žmones, nei jie yra iš tiesų. Juk pasaulyje ir taip per daug pykčio – o jos sūnus dar prisiragaus jo su kaupu. Tegul bent vaikystėje būna laimingas… Savo sūnų Rita mylėjo be galo. Atleidusi Domuko tėvui jo klaidas ir išdavystę, ji jau ligoninėje priėmė savo lemtį bei užtilo, kai akušerė ką nors murmėdavo apie „ne tokį“ berniuką. – Prasimanote! Mano sūnus – gražiausias pasaulyje! – Kas gi ginčytųsi? Protingu jis tik nebus… – Dar pamatysim! – Rita glostė kūdikio skruostą ir graudžiai verkė… Pirmus dvejus metus ji su Domuku lakstė po gydytojus ir pasiekė, kad juo rimtai pasirūpintų. Kiekvieną kartą vykdama į miestą trapiame autobusiuke, stipriai spaudė vežimėlyje suvyniotą berniuką. Užjaučiančių žvilgsnių nekreipė dėmesio, o jei kas bandydavo ją sudrausti ar patarinėti, tapdavo tarsi tikra vilkė: – Savo į vaikų namus atiduok! Ne? Tai ir man tavo patarimų nereikia – žinau, ką daryti! Domukas iki dvejų metų sustiprėjo, o pagal raidą beveik nesiskyrė nuo kitų vaikų. Bet gražuoliu taip ir netapo – didoka, vos paplokščia galva, plonos rankelės, kojelės, o visąliesumas buvo Rita nuolatinė bėda, su kuria kovojo kaip tik mokėjo. Nuskriausdama save, sūnui ji skyrė viską geriausia – todėl ir sveikata su laiku pagerėjo. Gydytojai Domuko beveik nebesijaudino, tik kraipė galvas, matydami, kaip trapi, tarsi miško elfė, Rita apkabina savo Žiogelį. – Tokių mamų – vienetai! Oi, grėsė vaikui neįgalumas, o dabar… Pažiūrėkit! Didvyris! Protingas! – Taip! Mano berniukas toks ir yra! – Ne, mes apie tave, Ritele! Tu – tikras pavyzdys! Rita trūktelėdavo pečiais, nesuprasdama, už ką ją taip giria. Argi motina neprivalo mylėti ir rūpintis savo vaiku? Čia gi ne nuopelnas – taip ir turi būti! Iki pirmos klasės Žiogelis jau puikiai skaitė, mokėjo rašyti ir skaičiuoti, tačiau šiek tiek mikčiojo – ir tai kartais nubraukdavo visus jo talentus. – Domukai, gana jau, ačiū, – pertraukdavo mokytoja, perduodama skaityti kitam. O vėliau skųsdavosi mokytojų kambaryje: ir geras berniukas, bet skaityti ar atsakinėti prie lentos – neįmanoma klausytis. Laimei, ši mokytoja išėjo po dvejų metų, klasę perėmė kita, jau vyresnė, bet griežta ir mylinti. Ponia Birutė suprato, kas toks tas Žiogelis, greitai – pasikalbėjo su Rita, nukreipė pas logopedę, o Domukui užduotis leido atlikti raštu. – Tu tokį gražų raštą turi! Malonu skaityti! Domukas tiesiog žydėjo nuo pagyrimo, o mokytoja skaitydavo balsu jo atsakymus – kiekvieną kartą pabrėždama, kokį talentingą mokinį turi. Rita braukdavo ašaras iš dėkingumo ir net bandė pabučiuoti mokytojai rankas, bet ponia Birutė tik papurtydavo galvą: – Baikit! Čia mano darbas. Berniukas nuostabus! Viskas bus gerai! Pamatysit! Į mokyklą Žiogelis bėgdavo šokinėdamas, linksminęs visą kiemą. – O, šokinėja mūsų Žiogelis! Vadinas, ir mums metas! Dieve mano, ar galėjo gamta taip vaiką nuskriausti? Kodėl ji jį paliko? Ką kaimynai mano apie ją ir jos sūnų, Rita žinojo. Tačiau pyktis jai nepatiko – jei jau Dievas kam nedavė širdies, priversti elgtis „žmoniškai“ vis tiek nepavyks. Geriau jau laiką praleisti tvarkant namus ar sodinant naują rožę prie laiptų. Kiemas buvo platus, kiekvienas langas – su lysve, už nugaros – sodas. Niekas jo neskirstė – nerašyta taisyklė, kad „plotelis“ prie laiptų – tos buto teritorija. Ritos plotelis buvo gražiausias. Čia žydėjo rožės, augo didžiulis alyvos krūmas, o laiptus Rita išdėjo iš direktoriaus gautų plytelių nuolaužų – jų niekam nereikėjo, bet jai pasirodė it pasakiškas lobis. – Atiduokit man tą plytą! – įpuolė pas direktorių. Direktorius tik nusijuokė, bet leido – ir Rita, pasiskolinusi vežimėlį iš kaimynų, iki vakaro rovėsi per krūvą, rinkdamosi tinkamus gabalus savo sumanymui. Praėjus kelioms savaitėms, visas miestelis ėjo žiūrėti jos sukurtos mozaikos… – Pažiūrėk! Šedevras… Rita dėkingumą kaimynų žodžiams ignoravo. Jai svarbiausia buvo sūnaus žodžiai: – Mama, kaip gražu… Domukas, sėdėdamas ant laiptelio, pirštu sekiojo plytelių raštus ir spindėjo džiaugsmu – o Rita vėl braukė ašarą: sūnelis laimingas… O progų jam džiaugtis buvo reta – arba pagirs mokykloje, arba mama ką skanaus pagamins ir apkabins šnabždėdama, koks protingas ir geras. Ir tiek to džiaugsmo. Draugų Žiogelis beveik neturėjo, berniukų nespėdavo, o skaityti mėgo labiau nei spardytis po kiemą. O mergaičių prie jo kaimynė – ponia Nijolė – net neprileisdavo. Turėjo tris anūkes – penkerių, septynių ir dvylikos metų. – Net nesijaudink prie jų artintis! – grasindavo kumščiu. – Ne tavo uogos! Ką galvojo Prozitos galva, liko paslaptis, bet Rita liepė Domukui laikytis atokiai nuo Nijolės ir jos anūkių. – Kam nervinti? Dar susirgs… Žiogelis su mama sutikdavo ir nė iš tolo nesiartindavo prie kaimynės. Ir tądien, kai Nijolė ruošėsi šventei, jis tik ėjo pro šalį, nė nesiruošdamas ir prisijungti prie linksmųjų. – Oi, nuodėmės mano! – sukluso Nijolė, pridenginėdama skardą tautiniu rankšluosčiu. – Dar pasakys – šykšti! Palauk! Parinko porą pyragėlių ir pasivijo berniuką. – Še! Ir kad man kieme nei nosies! Šventė čia! Sėdėk tyliai, kol mama grįš iš darbo, ar girdi? Domukas linktelėjo, dėkodamas už pyragėlius, bet Nijolei jau buvo ne iki jo – tuoj tuoj sueis anūkės, atvažiuos giminių, o ji dar neparuošė! Jauniausios anūkės, Simonos, gimtadienį norėjo švęsti iškilmingai. O šen netikęs, didžiagalvis Domukas-Žiogelis, jai visai nereikalingas! Kam gąsdinti vaikus tuo baisiuoju! Po to nemiegos! Nijolė atsiduso, prisiminusi, kaip kadaise atkalbinėjo kaimynę: „Kam tau vaikas? Ir pati neišgyvensi, kam jį kankinti?“ – Ar mane matei su taure rankose?! – Rita nekąstelinė. – Tai tau nieko nesako! Nuo tokių vargų – greit nusigersi! Nei tavo tėvai tau nieko nedavė, nei tavo vaikui šviesos! Nežinai, ką reiškia motina būti! Kam tavo vaikui vargas? Atsikratyk, kol laikas! – Ir dar ką sugalvok! Kaip nemalonu, kai pati esi motina! – Tu manęs nesigailėk! Savo vaikus pati užauginau. O tu – ko jam duosi? Nieko! Po šio pokalbio Rita su Nijole sveikintis liovėsi. Prasinešdavo pro šalį, puikiai nešdama savo didžiulį apvalų pilvą, ir nė nemirkteldavo į kaimynės pusę. – Ko pyksti, kvaila? Gi gero tau noriu! – tik papurtydama galvą pamojuodavo Nijolė. – Jūsų tas gėris – šlykštus! O man – toksikozė! – sušnabždėdavo Rita, glostydama savo pilvą, raminanti dar nepažintąjį Žiogelį. – Nebijok, sūneli, nieks tavęs neįskaudins! Kas ir kiek drįso Domuką įskaudinti per aštuonerius jo gyvenimo metus, jis mamai niekada nepasakodavo. Gaila buvo jos. Jei smarkiai užgautas – tyliai pravirkdavo kamputyje, bet tylėdavo. Suprato – mamai bus skaudžiau nei jam pačiam. Ir nuoskauda nuriedėdavo kaip vanduo, nelikdavo nei pykčio, nei kartėlio. Švarios vaikiškos ašaros viską nuplaudavo, o po pusvalandžio jau būdavo užmiršta. Nes be nuoskaudų ir pykčio gyventi daug lengviau… Nijolės Domukas seniai nebebijojo, bet nėra kad labai mylėtų. Kai ji grasindavo pirštu ir tardavo ką aštresnio, Domukas dingdavo – kad nematytų piktų akių ir negirdėtų aštrių žodžių. O paklaustas, ką apie viską galvoja, Nijolė labai nustebtų – Domukui jos buvo gaila. Nuoširdžiai. Jam buvo gaila tos moters, kuri savo minutes eikvodavo pykčiui. Minutes Domukas brangino labiausiai. Seniai suprato – nieko nėr brangesnio. Viską galima atkurti, atpirkti, tik ne laiką. – Tik-tak! – sako laikrodis. Ir… Nebėr minutės! Nepagausi! Dingo – nebegrąžinsi! Nepirksi už jokius pinigus. Bet suaugę, matyt, to nesupranta… Užšokęs ant palangės savo kambaryje, Domukas kramsnojo pyragėlį ir stebėjo, kaip kieme lakstė Nijolės anūkės su kitais vaikais, atėjusiais švęsti Simonos gimtadienio. Simona sukosi tarsi ryški peteliškė rožine suknele, ir Domukas žavėjosi – ar ji princesė, ar pasakų fėja. Suaugę šventė, sėdėdami už ilgo stalo prie Nijolės laiptų, o vaikai, pažaide, nuskubėjo su kamuoliu prie seno šulinio, kur buvo didesnė aikštelė. Vos tik vaikai susibūrė, Domukas leidosi į mamos kambarį – būtent pro tą langą matėsi visa aikštelė. Bet netikėtai neberado Simonos… Domukas išskrido į kiemelį. Jam užteko akimirkos suprasti – Simonos tarp žmonių, švenčiančių prie stalo, taip pat nėra… Kodėl neiškvietė pagalbos – Domukas vėliau ir pats nežinojo. Jis iš visų jėgų išlėkė už kiemo, net negirdėdamas, kaip Nijolė piktai šūktelėjo: – Kam sakiau namie sėdėt?! Vaikams, kurie lakstė po aikštelę, buvo dzin – jie nė nepastebėjo, kad nebėr Simonos ar, kad Domukas, pribėgęs prie šulinio krašto ir pamatęs kažką šviesaus gilumoje, sušuko: – Prisispausk prie sienos! Bijodamas užgauti mergaitę, atsigulė ant krašto, įkišo kojas, įsitvėrė supuvusių rąstų ir nėrė į tamsą. Domukas šoko į šulinį suprasdamas, kad Simona ten kiekviena minutė svarbi. Juk ji nemokėjo plaukti… Tai Domukas puikiai žinojo, nes ne kartą matė prie Nemuno pliažo, kaip Nijolė mokė anūkę plaukti – nesėkmingai. Simona, išsigandusi, įsikibo į plonas Domuko pečius net tada, kai jau buvo apsipylusi šulinio vandeniu. – Viskas! Nebijok – aš su tavimi, – stipriai apglėbė Simoną per kaklą, kaip mama mokė. – Laikykis! O aš rėksiu! Rangydamasis po slidžiomis rastomis, vos kvėpuodamas, Domukas dar spėjo suklykti: – Padėkit! Jis nė nenumanė, ar kas nors išgirs, ar užteks jėgų… Žinojo tik viena – mažoji mergaitė rožine suknele privalo gyventi! Nes grožio šiame pasaulyje, kaip ir minučių, labai mažai. Pagalbos šauksmas išgirstas ne tuojau pat. Nijolė, išnešdama keptą žąsį, dairėsi anūkės ir sušuko: – O kur Simona?! Sugėrovai iš pradžių nesuprato, ko iš jų nori įniršusi šeimininkė, bet netrukus susivokė. Dar sykį silpstančiu balsu Domukas sušuko: – Mama… Tuo pat metu Rita, skubėjusi iš darbo, pajuto nerimą, pamiršo net užsukti į parduotuvę ir lėkė namo. Namo ji įsiveržė tuo pat metu, kai Nijolė susmuko ant jos laiptų, griebdama už širdies. Ryžtingai puolusi į užpakalinį kiemą, kur paprastai žaisdavo Žiogelis, Rita išgirdo sūnelio balsą. – Aš čia, sūnau! Nereikėjo ilgai ieškoti – ji bijojo seno šulinio ir ne kartą prašė valdžios jį užversti ar saugiau uždengti. Bet niekam, tik jai, tai nerūpėjo… Bet laikas spaudė. Rita puolė atgal į savo butą, griebė skalbinių virvę: – Paskui mane! Laikykit! Laimei, Nijolės žentas buvo pakankamai blaivus – per kelias sekundes apvyniojo mažą, grakščią Ritą virve ir laikė iš visų jėgų. Simoną Rita iškėlė iškart. Mergaitė stipriai apsikabino motinos kaklą ir suglebo – Rita sunkiai kvėpavo iš siaubo. Domuko ji gilioje tamsoje surasti negalėjo… Tada ėmė šauktis Dievo – kaip kadaise gimdymo namuose, kai šaukėsi dangui gelbstint sūnų, nenorėjusį ateiti į pasaulį: – Dieve! Neatimk! Vos be kvapo, ji braižėsi ranka vandeny. Atrodė, sekundės trenkia ją kaip kirviu, bet ji negalėjo sustoti. – Prašau… Kažkas slidus ir plonas įkrito jai į ranką. Rita švystelėjo drauge su vandeniu sūnų, bijodama net pagalvoti, ar Domukas gyvas. Šūktelėjo kaip galėjo garsiausiai: – Trauk! Kylant aukštyn, išgirdo silpną, kimų: – Mama… Po dviejų savaičių ligoninėje, Domukas į miestelį grįžo kaip didvyris. Simoną išleido šiek tiek anksčiau, nors ji tik šiek tiek įsigando ir įplėšė suknelę. Domukas patyrė lūžusį riešą, sunkiai kvėpavo, tačiau mama buvo šalia, o baimė dėl Simonos, kuri aplankydavo su tėvais, išnyko. Galėjo vėl džiaugtis savo knygomis ir mylimu katinu. – Berniuk, mano brangus! Jei ne tu… – raudojo Nijolė, apkabindama nudegusį Domą. – Aš tau… viską, ko nori! – Kam? – gūžtelėjo Domukas. – Padariau, ką reikėjo. Argi ne vyras? Nijolė atsakymo neberado ir tik dar kartą stipriai apkabino – dar nežinodama, kad šis liesas Žiogelis po keleto metų fronto linijoje išgelbės pilną sužeistųjų šarvuotį; ir kad visiškai nesvarbu, iš kurios kiemo pusės tie žmonės – jis kiekvienam padės, kaip kadaise padėjo Simonai… O paklaustas, kodėl tai daro – juk pats ne vieno gero žodžio gyvenime negavo – atsakys trumpai: – Aš – gydytojas. Taip reikia. Gyventi reikia. Taip teisinga! *** Brangūs skaitytojai! Juk motinos meilė – tikrai be ribų. Rita, nepaisant visų sunkumų ir aplinkinių pašaipų, be galo mylėjo savo sūnų. Jos atsidavimas ir tikėjimas jame padėjo jam tapti protingu ir geru žmogumi. Ši istorija įkvepia: tikras didvyris – sieloje. Nesvarbu, kaip atrodai išoriškai – svarbu, kokia tavo širdis. Kvieskime pasvarstyti: Ar tikite, kad gerumas, net ir per sunkumus, visada randa kelią ir keičia pasaulį į geresnį? Kokios jūsų gyvenimo patirtys rodo, kad tikroji žmogaus vertė – viduje?

Eik šalin! Klausyk, sakiau eik! Ko tu čia sukiojiesi?! su trenksmu padėjusi ant stalo po sena obelim didelę lėkštę karštų pyragėlių, Danutė Matulevičienė stumtelėjo kaimynų berniuką. Pirmyn, marš! Kada tavo motina tau pradės galvą sukti, tinginy?

Plonytis kaip smilga Giedriukas, kurio seniai niekas nebevadino vardu, tik pravarde Svirpliukas, peržvelgė surūgusį kaimynę ir nušleivo prie savo laiptinės.

Didelis senas namas, padalintas į keletą butų, buvo apgyvendintas tik iš dalies. Iš tikrųjų gyveno čia dvi su puse šeimos: Kekiai, Vaineikiai ir Karveliai Justina su Giedriuku.

Šie ir buvo ta “pusė”, kurią aplinkiniai ignoruodavo, kol neprireikdavo pagalbos. Justina niekada nelaikyta svarbia persona, todėl jos reikalams laiko niekas neskirdavo.

Be sūnaus Justinai nebuvo nieko: nei vyro, nei tėvų. Blaškėsi viena kaip išmanė. Į ją žiūrėjo kreivai, bet nesikabinėjo, nebent retkarčiais išvydavo Giedriuką Svirpliuką, dėl ilgų, liesų rankų ir kojų bei didelės galvos, vingiuojančios ant plonos kaklo vytelės.

Svirpliukas buvo siaubingai nelabai gražus, baikštus, bet labai geros širdies. Negalėjo praeiti ramiai pro verkiantį mažą vaiką tuoj puldavo guosti; už ką dažnai nukentėdavo nuo griežtų mamų, nenorinčių šalia savo atžalų matyti Baidyklės.

Kas per Baidyklė Svirpliukas ilgai nesusivokė. Kol mama padovanojo knygutę apie mergaitę Elę ir berniukui tapo aišku, kodėl jį taip pravardžiuoja.

Tačiau įsižeisti jis nenorėjo. Netgi susimąstė, kad vadinantieji taip tikrai skaitė šią knygą, vadinasi, žino Baidyklė buvo išmintingas, geras, visiems padėdavęs personažas, vėliau tapęs nuostabaus miesto valdovu.

Justina to vaikui iš galvos nemezgė. Jei sūnus tikės žmonių gerumu gal pasaulio blogis vėliau pavys, bent vaikystėje tegu būna laimingas…

Sūnų Justina mylėjo besąlygiškai. Nors Giedriuko tėvui atleido ir išdavystę, ir silpnumą, priėmė likimą tiesiog gimdykloje ir netruko nutraukti akušerėlei užuominų apie kitokį vaiką.

Nustokit! Mano sūnus gražiausias pasaulyje!

Kas ginčijasi?! Protingas nebūtinai bus, tik…

Palaukit! Justina glostė sūnaus veidą ir verkė.

Pirmus dvejus metus gydytojai buvo jų kasdienybė: Justina vežiojo Giedriuką net į Vilnių, autobusu dundėdama ir tvirtai laikydama stirnučio plonumo vaiką, iki pat antakių suvystytą.

Ir pyktelėdavo dėl dalykiškų ar užjaučiančių žvilgsnių:
Savo vaiką į globos namus atiduok! Ne? Tai ačiū, ir patarimų nereikia! Žinau, ką darau!

Iki dviejų metų Giedriukas išsilygino, išaugo, beveik niekuo nesiskyrė nuo bendraamžių. Na, nebent grožiu nepasižymėjo. Didesnė galva, liesos galūnės, nuo kurių Justina savo vargu stengėsi nuplėšti tą liesumą visais įmanomais būdais.

Savo viską atiduodavo sūnui, nors ir pačiai būdavo sunku tai negalėjo nesustiprinti berniuko sveikatos. Svarbiausia, kad gydytojų Giedriukas jau beveik nebedomino tik stebėjosi, kaip traputė Justina apkabina savo ilgakojį Svirpliuką.

Tokio atsidavimo motinų suskaičiuot galima! Negi tikėjo visi, kad iš jo bus ligonis, o dabar pažiūrėkit! Drąsuolis! Protingas!

Taip, mano berniukas toks ir yra.

Katute, mes ne tik apie sūnų, o apie tave! Tu šaunuolė!

Justina tik pečiais gūžčioja už ką čia girti? Argi ne kiekviena mama turi mylėti savo vaiką? Kur čia nuopelnas?!

Kai Giedriukas stojo į pirmą klasę, mokėjo skaityti, rašyti, skaičiuoti, tačiau šiek tiek mikčiojo. Tai kartais nubraukdavo visą jo džiugesį.

Giedriau, užteks, ačiū! pertraukdavo mokytoja, duodama kitam skaityti garsiai.

Vėliau mokytoja skųsdavosi šaunuolis vaikis, bet klausytis jo atsakymų sunku… Laimė, mokykloje ji užsibuvo vos porą metų. Ištekėjo, išėjo vaiko priežiūros atostogų, o klasę perėmė kita mokytoja.

Marija Lukoševičienė, vyresnio amžiaus, bet nepraradusi nei energijos, nei meilės vaikams. Ji greitai suprato, kas per vienas tas Svirpliukas. Pasikalbėjo su Justina, nukreipė ją pas gerą logopedę, o Giedriukui pasiūlė užduotis raštu.

Rašai taip gražiai ir įdomiai! Malonu skaityti tavo darbus!

Tokia pagyra Giedriuką tiesiog skraidino, o mokytoja Marija skaitydavo jo atsakymus visai klasei, kiekvienąsyk pabrėždama, koks talentingas mokinys.

Justina ašarojusi dėkojo, bet mokytoja brūkštelėdavo ranka:

Baikite, tai mano darbas! O vaikas jūsų nuostabus. Ir viskas jam pasiseks, pamatysit!

Svirpliukas į mokyklą eidavo šuoliuodamas, sukeliamas juoko kiemo kaimynams.

Mūsų Svirpliukas šuoliuoja! Metas ir mums užleisti jam vietą! Viešpatie, kaip gamta nuskriaudė vaiką… Kam ji jį paliko?

Ką kaimynai galvoja, Justina žinojo, bet konfrontuoti nemėgo, juk, jei žmogui Dievas nesuteikė nei širdies, nei gailestingumo, neverta sugaišti laiko norint suprasti jų elgesį.

Geriau tą laiką skirti sodui ar dar vienai rožei prie namų.

Didelį kiemą, kur po kiekvienu langu žydėjo gėlynai, o už namo augo sodas, niekas nedrįso dalintis tik nerašyta taisyklė, kad penkių žingsnių nuo laiptinės plotelis priklauso tam butui, į kurį veda laiptai.

Justinos penkių žingsnių kampelis visame kieme buvo gražiausias. Čia žydėjo rožės, didelis alyvų krūmas, o laiptus Justina išdėliojo įvairiaspalvėmis plytelėmis, kurių gavo iš kultūros namų direktoriaus. Ten vyko remontas, plytelių šukių nesuvežė, o Justina jų grožį pamatė kaip lobį.

Atiduokit man jas! prasidėjo pokalbis su direktoriumi.

Ką? nusistebėjo direktorius.

Plyteles! Atiduokit!

Direktorius tik nusijuokė, bet šukes leido pasiimti. Justina, pasiskolinusi kaimynų karutį, iki vėlaus vakaro rūšiavo krūvoje dailesnes plytas.

Ir paskui, stumdama karutį per visą miestelį, kuriame išdidžiai sėdėjo Svirpliukas, žavėjosi, kas gi jai tų šukių prireikė.

Bet netrukus visas miestelis aikčiojo, pamatęs, ką ji sukūrė iš tų plytų atplaišų…

Niekad nebuvusi nei muziejuose, nei užsienyje, Justina vadovavosi nuojauta kiemo prieangis tapo meno kūriniu, kuriuo gėrėjosi miestelėnai.

Pažiūrėk! Tikras šedevras!

O Justinai tie žvilgsniai nė motais. Svarbiausia buvo sūnaus ištarti žodžiai:

Mama, kaip gražu…

Giedriukas pirštuku sekė per sudėtingą plytelių ornamentą, virpėjo iš džiaugsmo, Justina nesulaikė ašarų.

Jos vaikis buvo laimingas

Jam gyvenime buvo nedaug progų džiaugtis: jei mokykloje pagirs, ar mama skaniai pamalonins, paskanaus, prižadėdama, koks jis protingas ir geras. Ir visos laimės.

Draugų šalia Svirpliuko beveik nebuvo nespėdavo paskui berniokus, futbolas mažiau domino, už knygą nieko nebuvo geriau. O su mergaitėmis visai nebendraudavo ypač stengėsi tą prižiūrėti kaimynė Danutė, kuri turėjo tris anūkes penkerių, septynerių ir dvylikos metų.

Tik nemėgink prie jų lįsti! grūmojo Svirpliukui. Ne tau tokios!

Kas vyksta Danutės, išpuoštos chemine banga, galvoje, liko paslaptimi, bet Justina liepė Giedriukui jos vengti.

Kam ją erzinti? Dar sunegaluos…

Svirpliukas su motina sutiko prie kaimynės nė nesipriešino. Net kai tądien Danutė ruošėsi šventei, jis tik praeidamas, be jokio noro linksmintis.

Ai ai, nusidėjau! tarstelėjo Danutė, dengdama pyragėlius tautine staltiese. Ot, dar pasakys, kad šykšti esu! Palauk, palauk!

Ji atrinko porą pyragėlių ir pagavo bernioką.

Va! Ir, kad tavo nematyčiau kieme! Turim šventę! Sėdėk ramiai namie, kol mama iš darbo grįš! Supratai?

Giedriukas linktelėjo dėkingai ir risnojo namo su pyragėliais. Danutei jau buvo ne iki jo netrukus atvažiuos vaikai su anūkais, suvažiuos giminaičiai, o ji dar ne viską paruošusi. Jauniausios ir mylimiausios anūkės Miglės gimtadienį norėjo švęsti iš širdies. O kaimynų sūnaus lieso, didžiagalvio Giedriuko šventėje visai nereikėjo!

Ką čia tie vaikai su tokiu išsigąs, dar miegos blogai! Ech, kaip norėjo Danutė atkalbėti kaimynę atsisakyti vaiko.

Kur tau, Justina, vaiko?! Ką tu jam duosi? Neturi nei tėvų, nei turto ne žmogus, nei motina nemoki būti! Atsisakyk, kol nevėlu!

O jums neatrodo gėda? Juk pati motina?

Nesi gailėkit! Saviems viską pati daviau, užauginau. O ką tu tam siūlysi? Nieko! Pagalvok!

Po šito Justina nustojo sveikintis su Danute. Praeidavo išdidžiai, nežiūrėdama, ir ramino po širdim dar nepažįstamą Svirpliuką:

Nebijok, mažyli! Nieks tavęs nepalies!

Per beveik aštuonerius metus Svirpliukas visų patirtų skriaudų mamai nepasakojo. Saugodavo mamą Jei įskaudino išverkdavo kamputyje, bet nutylėdavo. Suprato mamai bus dar blogiau. Skausmas nuo jo kaip vanduo nuo žąsies nukrisdavo, o po kiek laiko jis net nebeatmindavo, kas ir ką sakė, tik gailėjo tų keistų suaugusiųjų…

Be pykčio ir įsižeidimų gyventi paprasčiau.

Danutės Matulevičienės Giedriukas jau nesibaimino, bet ir nemėgo. Kai tik ji grūmodavo ir pagiežingai kažką pasakydavo, skubėdavo pasitraukti nereikėdavo matyti nei piktų akių, nei girdėti aštrių, kaip peilis žodžių. Jei Danutė būtų paklaususi, kaip jis jaučiasi, būtų nustebusi.

Giedriukui jos buvo gaila. Iš tikrųjų taip, kaip tik jis mokėjo. Jam buvo gaila moters, kuri švaisto savo brangias akimirkas pykčiui.

O svarbiausia jam buvo minutės nieko nėra brangesnio už laiką. Viską galima atkurti, viską prarasti ir surasti, tik ne laiką.

Tik-tak! sako laikrodis.

Ir viskas…

Nebėra minutėlės! Nepagausi! Dingsta Už jokius pinigus nenupirksi ir už gražiausią saldainių popierėlį neišmainysi.

Bet suaugusieji to nemato…

Įsitaisęs ant palangės savo kambaryje, Giedriukas krimto pyragėlį ir stebėjo, kaip kieme žaidžia Danutės anūkės ir jų draugai, susirinkę į Miglės gimtadienį. Jubilee nuožmi rožinė suknytė, kaip tikra fėja, šokinėjo, o Svirpliukas ją įsivaizdavo ar tai princese, ar pasakų deive…

Suaugę linksmintis susėdo apie ilgą stalą po kaimynės laiptine, o vaikai, šiek tiek pažaisti, nuskubėjo link seno šulinio už namo, kur buvo didesnė pievelė.

Kai vaikai purptelėjo ten, Svirpliukas puolė į mamos miegamąjį pro langą puikiai matėsi žaidžiantys, tad ilgai kapojo delnais ir džiaugėsi, kol pradėjo temti.

Kažkas iš vaikų nuėjo į namus, kiti pradėjo kitą žaidimą, bet rožinė suknytė vis sukinėjosi prie šulinio, kas patraukė Svirpliuko dėmesį.

Jis puikiai žinojo, jog prie šulinio pavojinga mama įspėdavo:

Šulinio rastai visiškai supuvę. Nors juo seniai nesinaudoja, bet vandens pilna. Įkrisi niekas net neišgirs… Nepriartėk, sūnau!

Negresinsiu!

Tą momentą, kai Miglė paslydo ant šulinio krašto ir dingo, Svirpliukas pražiopsojo. Buvo nusisukęs pas kitus vaikus, o, kai ieškojo rožinio silueto, išsigando: mergaitės nebuvo.

Jis staigiai išlėkė į kiemą, akimirksniu suprato, kad Miglės ir prie stalų nėra.

Kodėl nepuolė šaukti pagalbos vėliau negalėjo atsakyti. Tiesiog nulėkė per kiemą į šulinį, net neišgirdęs, kaip Danutė šūktelėjo:

Kam sakiau namie būt?!

Vaikams, lakstantiems pievoje, rūpėjo tik žaidimai. Jie net nepastebėjo nei Miglės, nei to, kaip Giedriukas nuskuodė ir, pamatęs šviesią dėmę dugne, sušuko:

Prisispausk prie sienos!

Bijodamas kliudyti mergaitę, Svirpliukas persviro ant šulinio, kojas nuleido žemyn, skrido žemyn ir slystelėjo į vandenį.

Jis numanė, kad kiekviena sekundė Miglei brangi.

Ji juk nemoka plaukti…

Jis žinojo gerai buvo matęs kaip Danutė ją bando išmokyti paplūdimyje, bet Miglė plaukt neišmoko, o Svirpliuko bijojo taip jau močiutė pripudrino galvą. O dabar, pririjusi smarvės pilnos šulinio vandens, įsikibo į Svirpliuko liesus pečius.

Viskas, nesibaimuok! Aš su tavim! apglėbė Miglę už kaklo, kaip mokė mama. Laikykis! Aš rėksiu!

Jo rankos slydo gleivinga šulinio briauna, Miglė tempė žemyn, bet Giedriukas spėjo prisirinkti oro ir surikti iš visų jėgų:

Gelbėkit!

Jis nežinojo, ar kas nors išgirs, ar turės jėgų išsilaikyti… Tik žinojo mažoji fėja privalo gyventi! Nes grožio šiame pasaulyje ne tiek daug, kaip ir brangių minučių.

Jo šauksmą išgirdo ne iš karto.

Danutei, nešusiai didelę keptos žąsies lėkštę, akys ieškojo anūkės ir širdis sustojo:

Kur Miglė?!

Girtoki svečiai iš pradžių nesusigaudė, ko ji šaukia, trenkdama patiekalą ant stalo ir surikusi taip, kad pašiurpo net pro šalį ėjusi moteris.

Svirpliukas suspėjo dar kartą sušukti, išsižiodamas iš nuovargio:

Mama…

Justina, skubėjusi iš darbo, nežinia kodėl paspartino žingsnį, pamiršusi apie duoną, net pasisveikinus su plepėjočiais kaimynais, praskriejo tyliai kiemu, lyg širdim nujausdama reikia kuo greičiau naminiais basutėmis bėgti…

Į kiemą ji įskriejo kaip tik tada, kai Danutė, susiėmusi už širdies, sėdo ant Justinos laiptinės laiptukų. Nesuvokdama dar, kas atsitiko, Justina metėsi į galinį kiemą, kur dažniausia laikydavosi Svirpliukas, ir tik spėjo išgirsti sūnaus balsą.

Čia, mama!

Kur sklinda balsas, spėlioti nereikėjo senas šulinys ją pati gąsdindavo, ne kartą prašė seniūnijos užpilti ar bent saugiau uždengti, nei pagniužusios lentos. Niekam nerūpėjo. Jos menkutis aptvarėlis negalėjo apginti nei vieno vaiko, bet niekam, išskyrus Justiną, tas šulinys nerūpėjo…

Galvoti nebuvo kada. Justina griebė virvę, ant kurios džiovina skalbinius, ir, išbėgusi į kiemą, suriko:

Kviečiu pagalbą! Laikykit!

Laimei, vienas Danutės žentų buvo pakankamai blaivus, kad suprastų, ko reikia; surišo moterį virve:

Lipk! Aš laikau!

Miglę Justina pakėlė iškart mergaitė stipriai apsikabino kaklą. Bet Svirpliuko tamsoje surasti negalėjo

Tada ji meldėsi taip pat karštai kaip ir gimdykloje, kai meldėsi dėl savo vaiko, kuris nenorėjo ateiti į šį pasaulį:

Dieve! Nepalik!

Virpėdama ranka braukė šaltą vandenį. Atrodė, kad laikas daužo ją beviltiškumo ir baimės smūgiais, bet sustoti tiesiog nebegalėjo.

Prašau…

Kažkas plonas slystelėjo į ranką. Justina staigiai timptelėjo ir ištraukė iš vandens sūnų, bijodama pagalvoti, ar jis kvėpuoja. Suriko iš visų jėgų:

Traukit!

Pakelt su motina, ji išgirdo tylų, švokščiantį:

Mama

Po pusantros savaitės ligoninėje Giedriukas į miestelį grįžo didvyrio garbei.

Miglę paleido kiek anksčiau pririjo vandens, išgąsdinta, bet nenukentėjo, tik gražios suknelės plyšo.

Svirpliukui teko daugiau: lūžusi riešo kaulas, sunku kvėpuoti, bet mama buvo šalia, o Miglės baimė, atėjusi su šeima lankyti, praėjo. Ir Giedriukas džiaugėsi, kad greitai namo prie knygų ir mylimo katino.

Mano brangusis berniuk! Jei ne tu… raudojo Danutė, apkabindama nudegusį saulėje Giedriuką. Duosiu tau viską!

Kam? Giedriukas tik gūžtelėjo petukais. Padariau, ką reikėjo. Argi aš ne vyras?

Danutė nerado ką atsakyti, tik vėl apkabino bernioką, dar nenujausdama, kad šis trapus Svirpliukas, išlaikęs vaikystės pravardę lyg slapyvardį, po kiek metų išves šarvuotąsias ligonių pilną mašiną iš apšaudymo lauko. O tada nesiaiškinęs, kieno vaikas, darys viską, kad palengvintų kančias tiems, kurie kaip ir jis kadaise šauks: Mama

O jei kas nors paklaus, kodėl jis tą daro, juk su juo elgėsi kitaip? Svirpliukas atsakys paprastai:

Esu gydytojas. Taip reikia. Gyvent reikia. Taip teisinga!

***

Mieli skaitytojai,

Tikra motinos meilė tikrai neturi ribų.

Justina, nepaisant visų sunkumų ir aplinkinių nuostatų, be galo mylėjo sūnų. Jos atsidavimas ir tikėjimas leido užaugti jautriai, sumaniai asmenybei. Tai priminimas apie neįveikiamą tėviškos meilės jėgą.

O tikrasis didvyris viduje: Giedriukas, nepatrauklios išvaizdos, tapo tikru didvyriu, kai nė akimirkai nesudvejojęs skubėjo gelbėti mergaitės iš šulinio. Tikroji didybė slypi gerumo, drąsos ir užuojautos veiksmuose, ne išvaizdoje.

Kaimynai, niekinę Justiną ir jos sūnų, buvo priversti pripažinti jų žmogiškumą po šio žygdarbio. Ši istorija rodo, kad išankstiniai nusistatymai griūva prieš tikrąsias vertybes, o aukščiausias pamokas pamoko atleisti, nepykti ir elgtis teisingai, net jei su tavimi elgėsi skaudžiai. Kaip sakė Giedriukas: Aš gydytojas. Taip reikia. Gyvent reikia. Taip teisinga!

Ši istorija įkvepia tikra žmoniškumas ir atjauta visada nugali abejingumą ir pyktį, o tikrasis grožis sklinda iš vidaus.

Pagalvokite:

Ar tikite, kad gėris, net ir sudėtingiausiomis aplinkybėmis, vis tiek suranda kelią ir keičia pasaulį? Ar patyrėte, kad išorė apgaulinga, o didžiausias žmogaus lobis jo vidus?

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

fourteen + seventeen =

– Eik iš čia!!! Sakau tau – eik! Ko vėl čia slampinėji?! – ponia Nijolė, garsiai trinktelėjusi ant stalo po plačia obelimi karštą skardą su pyragėliais, pastūmė kiemo bernioką. – Dink man iš akių! Kada tavo motina jau tave prižiūrės?! Nenaudėlis! Liesas kaip skiedra Domukas, kurio niekas jau seniai nebevadino vardu, nes visi priprato prie pravardės, piktai žvilgtelėjo į baisiąją kaimynę ir nutipeno į savo kiemo pusę. Didelis namas, padalytas į kelis butus, buvo apgyvendintas tik iš dalies. Ten gyveno iš esmės dvi su puse šeimos: Pakutinskai, Vaitiekūnai ir Karveliai – Rita su Domuku. Pastarieji ir buvo ta „pusė“, į kurią niekas rimtai nežiūrėjo ir mieliau ignoruodavo, kol neatsirasdavo kokia didesnė bėda. Rita niekada nelaikyta svarbia asmenybe, tad ir laiko jai niekas nešvaistė. Rita, be sūnaus, daugiau nieko neturėjo. Nei vyro, nei tėvų. Ji sukosi kaip mokėjo. Į ją žiūrėjo kreivai, bet perdėtai nelindo – nebent išvydama Domuką, kurį visi vadindavo Žiogeliu – dėl jo ilgų, plonų rankų ir kojų, didelės galvos, vos laikomos ant plonos kaklo nendrės. Žiogelis buvo labai nelygus, baikštus, tačiau geras – jis negalėdavo praeiti pro verkiantį vaiką, tuojau pulsdamas guosti, už ką neretai gaudavo pylos nuo griežtų motinų, kurioms šis „baidyklė“ atrodė nepageidaujamas šalia vaikų. Kas tas „baidyklė“, pats Domukas ilgai nesuprato – kol mama padovanojo jam knygą apie mergaitę Elę, ir berniukas suprato, kodėl jį taip pravardžiuoja. Tačiau neįsižeidė. Domukas nusprendė, kad tie, kurie jį taip vadina, irgi skaitė tą knygą ir supranta: Tas Baidyklė gi buvo geras ir protingas, visiems padėjo, o vėliau tapo gražaus miesto valdovu. Rita, išgirdusi šiuos sūnaus pamąstymus, netaisė jo įsitikinimų – tegul berniukas geriau mano apie žmones, nei jie yra iš tiesų. Juk pasaulyje ir taip per daug pykčio – o jos sūnus dar prisiragaus jo su kaupu. Tegul bent vaikystėje būna laimingas… Savo sūnų Rita mylėjo be galo. Atleidusi Domuko tėvui jo klaidas ir išdavystę, ji jau ligoninėje priėmė savo lemtį bei užtilo, kai akušerė ką nors murmėdavo apie „ne tokį“ berniuką. – Prasimanote! Mano sūnus – gražiausias pasaulyje! – Kas gi ginčytųsi? Protingu jis tik nebus… – Dar pamatysim! – Rita glostė kūdikio skruostą ir graudžiai verkė… Pirmus dvejus metus ji su Domuku lakstė po gydytojus ir pasiekė, kad juo rimtai pasirūpintų. Kiekvieną kartą vykdama į miestą trapiame autobusiuke, stipriai spaudė vežimėlyje suvyniotą berniuką. Užjaučiančių žvilgsnių nekreipė dėmesio, o jei kas bandydavo ją sudrausti ar patarinėti, tapdavo tarsi tikra vilkė: – Savo į vaikų namus atiduok! Ne? Tai ir man tavo patarimų nereikia – žinau, ką daryti! Domukas iki dvejų metų sustiprėjo, o pagal raidą beveik nesiskyrė nuo kitų vaikų. Bet gražuoliu taip ir netapo – didoka, vos paplokščia galva, plonos rankelės, kojelės, o visąliesumas buvo Rita nuolatinė bėda, su kuria kovojo kaip tik mokėjo. Nuskriausdama save, sūnui ji skyrė viską geriausia – todėl ir sveikata su laiku pagerėjo. Gydytojai Domuko beveik nebesijaudino, tik kraipė galvas, matydami, kaip trapi, tarsi miško elfė, Rita apkabina savo Žiogelį. – Tokių mamų – vienetai! Oi, grėsė vaikui neįgalumas, o dabar… Pažiūrėkit! Didvyris! Protingas! – Taip! Mano berniukas toks ir yra! – Ne, mes apie tave, Ritele! Tu – tikras pavyzdys! Rita trūktelėdavo pečiais, nesuprasdama, už ką ją taip giria. Argi motina neprivalo mylėti ir rūpintis savo vaiku? Čia gi ne nuopelnas – taip ir turi būti! Iki pirmos klasės Žiogelis jau puikiai skaitė, mokėjo rašyti ir skaičiuoti, tačiau šiek tiek mikčiojo – ir tai kartais nubraukdavo visus jo talentus. – Domukai, gana jau, ačiū, – pertraukdavo mokytoja, perduodama skaityti kitam. O vėliau skųsdavosi mokytojų kambaryje: ir geras berniukas, bet skaityti ar atsakinėti prie lentos – neįmanoma klausytis. Laimei, ši mokytoja išėjo po dvejų metų, klasę perėmė kita, jau vyresnė, bet griežta ir mylinti. Ponia Birutė suprato, kas toks tas Žiogelis, greitai – pasikalbėjo su Rita, nukreipė pas logopedę, o Domukui užduotis leido atlikti raštu. – Tu tokį gražų raštą turi! Malonu skaityti! Domukas tiesiog žydėjo nuo pagyrimo, o mokytoja skaitydavo balsu jo atsakymus – kiekvieną kartą pabrėždama, kokį talentingą mokinį turi. Rita braukdavo ašaras iš dėkingumo ir net bandė pabučiuoti mokytojai rankas, bet ponia Birutė tik papurtydavo galvą: – Baikit! Čia mano darbas. Berniukas nuostabus! Viskas bus gerai! Pamatysit! Į mokyklą Žiogelis bėgdavo šokinėdamas, linksminęs visą kiemą. – O, šokinėja mūsų Žiogelis! Vadinas, ir mums metas! Dieve mano, ar galėjo gamta taip vaiką nuskriausti? Kodėl ji jį paliko? Ką kaimynai mano apie ją ir jos sūnų, Rita žinojo. Tačiau pyktis jai nepatiko – jei jau Dievas kam nedavė širdies, priversti elgtis „žmoniškai“ vis tiek nepavyks. Geriau jau laiką praleisti tvarkant namus ar sodinant naują rožę prie laiptų. Kiemas buvo platus, kiekvienas langas – su lysve, už nugaros – sodas. Niekas jo neskirstė – nerašyta taisyklė, kad „plotelis“ prie laiptų – tos buto teritorija. Ritos plotelis buvo gražiausias. Čia žydėjo rožės, augo didžiulis alyvos krūmas, o laiptus Rita išdėjo iš direktoriaus gautų plytelių nuolaužų – jų niekam nereikėjo, bet jai pasirodė it pasakiškas lobis. – Atiduokit man tą plytą! – įpuolė pas direktorių. Direktorius tik nusijuokė, bet leido – ir Rita, pasiskolinusi vežimėlį iš kaimynų, iki vakaro rovėsi per krūvą, rinkdamosi tinkamus gabalus savo sumanymui. Praėjus kelioms savaitėms, visas miestelis ėjo žiūrėti jos sukurtos mozaikos… – Pažiūrėk! Šedevras… Rita dėkingumą kaimynų žodžiams ignoravo. Jai svarbiausia buvo sūnaus žodžiai: – Mama, kaip gražu… Domukas, sėdėdamas ant laiptelio, pirštu sekiojo plytelių raštus ir spindėjo džiaugsmu – o Rita vėl braukė ašarą: sūnelis laimingas… O progų jam džiaugtis buvo reta – arba pagirs mokykloje, arba mama ką skanaus pagamins ir apkabins šnabždėdama, koks protingas ir geras. Ir tiek to džiaugsmo. Draugų Žiogelis beveik neturėjo, berniukų nespėdavo, o skaityti mėgo labiau nei spardytis po kiemą. O mergaičių prie jo kaimynė – ponia Nijolė – net neprileisdavo. Turėjo tris anūkes – penkerių, septynių ir dvylikos metų. – Net nesijaudink prie jų artintis! – grasindavo kumščiu. – Ne tavo uogos! Ką galvojo Prozitos galva, liko paslaptis, bet Rita liepė Domukui laikytis atokiai nuo Nijolės ir jos anūkių. – Kam nervinti? Dar susirgs… Žiogelis su mama sutikdavo ir nė iš tolo nesiartindavo prie kaimynės. Ir tądien, kai Nijolė ruošėsi šventei, jis tik ėjo pro šalį, nė nesiruošdamas ir prisijungti prie linksmųjų. – Oi, nuodėmės mano! – sukluso Nijolė, pridenginėdama skardą tautiniu rankšluosčiu. – Dar pasakys – šykšti! Palauk! Parinko porą pyragėlių ir pasivijo berniuką. – Še! Ir kad man kieme nei nosies! Šventė čia! Sėdėk tyliai, kol mama grįš iš darbo, ar girdi? Domukas linktelėjo, dėkodamas už pyragėlius, bet Nijolei jau buvo ne iki jo – tuoj tuoj sueis anūkės, atvažiuos giminių, o ji dar neparuošė! Jauniausios anūkės, Simonos, gimtadienį norėjo švęsti iškilmingai. O šen netikęs, didžiagalvis Domukas-Žiogelis, jai visai nereikalingas! Kam gąsdinti vaikus tuo baisiuoju! Po to nemiegos! Nijolė atsiduso, prisiminusi, kaip kadaise atkalbinėjo kaimynę: „Kam tau vaikas? Ir pati neišgyvensi, kam jį kankinti?“ – Ar mane matei su taure rankose?! – Rita nekąstelinė. – Tai tau nieko nesako! Nuo tokių vargų – greit nusigersi! Nei tavo tėvai tau nieko nedavė, nei tavo vaikui šviesos! Nežinai, ką reiškia motina būti! Kam tavo vaikui vargas? Atsikratyk, kol laikas! – Ir dar ką sugalvok! Kaip nemalonu, kai pati esi motina! – Tu manęs nesigailėk! Savo vaikus pati užauginau. O tu – ko jam duosi? Nieko! Po šio pokalbio Rita su Nijole sveikintis liovėsi. Prasinešdavo pro šalį, puikiai nešdama savo didžiulį apvalų pilvą, ir nė nemirkteldavo į kaimynės pusę. – Ko pyksti, kvaila? Gi gero tau noriu! – tik papurtydama galvą pamojuodavo Nijolė. – Jūsų tas gėris – šlykštus! O man – toksikozė! – sušnabždėdavo Rita, glostydama savo pilvą, raminanti dar nepažintąjį Žiogelį. – Nebijok, sūneli, nieks tavęs neįskaudins! Kas ir kiek drįso Domuką įskaudinti per aštuonerius jo gyvenimo metus, jis mamai niekada nepasakodavo. Gaila buvo jos. Jei smarkiai užgautas – tyliai pravirkdavo kamputyje, bet tylėdavo. Suprato – mamai bus skaudžiau nei jam pačiam. Ir nuoskauda nuriedėdavo kaip vanduo, nelikdavo nei pykčio, nei kartėlio. Švarios vaikiškos ašaros viską nuplaudavo, o po pusvalandžio jau būdavo užmiršta. Nes be nuoskaudų ir pykčio gyventi daug lengviau… Nijolės Domukas seniai nebebijojo, bet nėra kad labai mylėtų. Kai ji grasindavo pirštu ir tardavo ką aštresnio, Domukas dingdavo – kad nematytų piktų akių ir negirdėtų aštrių žodžių. O paklaustas, ką apie viską galvoja, Nijolė labai nustebtų – Domukui jos buvo gaila. Nuoširdžiai. Jam buvo gaila tos moters, kuri savo minutes eikvodavo pykčiui. Minutes Domukas brangino labiausiai. Seniai suprato – nieko nėr brangesnio. Viską galima atkurti, atpirkti, tik ne laiką. – Tik-tak! – sako laikrodis. Ir… Nebėr minutės! Nepagausi! Dingo – nebegrąžinsi! Nepirksi už jokius pinigus. Bet suaugę, matyt, to nesupranta… Užšokęs ant palangės savo kambaryje, Domukas kramsnojo pyragėlį ir stebėjo, kaip kieme lakstė Nijolės anūkės su kitais vaikais, atėjusiais švęsti Simonos gimtadienio. Simona sukosi tarsi ryški peteliškė rožine suknele, ir Domukas žavėjosi – ar ji princesė, ar pasakų fėja. Suaugę šventė, sėdėdami už ilgo stalo prie Nijolės laiptų, o vaikai, pažaide, nuskubėjo su kamuoliu prie seno šulinio, kur buvo didesnė aikštelė. Vos tik vaikai susibūrė, Domukas leidosi į mamos kambarį – būtent pro tą langą matėsi visa aikštelė. Bet netikėtai neberado Simonos… Domukas išskrido į kiemelį. Jam užteko akimirkos suprasti – Simonos tarp žmonių, švenčiančių prie stalo, taip pat nėra… Kodėl neiškvietė pagalbos – Domukas vėliau ir pats nežinojo. Jis iš visų jėgų išlėkė už kiemo, net negirdėdamas, kaip Nijolė piktai šūktelėjo: – Kam sakiau namie sėdėt?! Vaikams, kurie lakstė po aikštelę, buvo dzin – jie nė nepastebėjo, kad nebėr Simonos ar, kad Domukas, pribėgęs prie šulinio krašto ir pamatęs kažką šviesaus gilumoje, sušuko: – Prisispausk prie sienos! Bijodamas užgauti mergaitę, atsigulė ant krašto, įkišo kojas, įsitvėrė supuvusių rąstų ir nėrė į tamsą. Domukas šoko į šulinį suprasdamas, kad Simona ten kiekviena minutė svarbi. Juk ji nemokėjo plaukti… Tai Domukas puikiai žinojo, nes ne kartą matė prie Nemuno pliažo, kaip Nijolė mokė anūkę plaukti – nesėkmingai. Simona, išsigandusi, įsikibo į plonas Domuko pečius net tada, kai jau buvo apsipylusi šulinio vandeniu. – Viskas! Nebijok – aš su tavimi, – stipriai apglėbė Simoną per kaklą, kaip mama mokė. – Laikykis! O aš rėksiu! Rangydamasis po slidžiomis rastomis, vos kvėpuodamas, Domukas dar spėjo suklykti: – Padėkit! Jis nė nenumanė, ar kas nors išgirs, ar užteks jėgų… Žinojo tik viena – mažoji mergaitė rožine suknele privalo gyventi! Nes grožio šiame pasaulyje, kaip ir minučių, labai mažai. Pagalbos šauksmas išgirstas ne tuojau pat. Nijolė, išnešdama keptą žąsį, dairėsi anūkės ir sušuko: – O kur Simona?! Sugėrovai iš pradžių nesuprato, ko iš jų nori įniršusi šeimininkė, bet netrukus susivokė. Dar sykį silpstančiu balsu Domukas sušuko: – Mama… Tuo pat metu Rita, skubėjusi iš darbo, pajuto nerimą, pamiršo net užsukti į parduotuvę ir lėkė namo. Namo ji įsiveržė tuo pat metu, kai Nijolė susmuko ant jos laiptų, griebdama už širdies. Ryžtingai puolusi į užpakalinį kiemą, kur paprastai žaisdavo Žiogelis, Rita išgirdo sūnelio balsą. – Aš čia, sūnau! Nereikėjo ilgai ieškoti – ji bijojo seno šulinio ir ne kartą prašė valdžios jį užversti ar saugiau uždengti. Bet niekam, tik jai, tai nerūpėjo… Bet laikas spaudė. Rita puolė atgal į savo butą, griebė skalbinių virvę: – Paskui mane! Laikykit! Laimei, Nijolės žentas buvo pakankamai blaivus – per kelias sekundes apvyniojo mažą, grakščią Ritą virve ir laikė iš visų jėgų. Simoną Rita iškėlė iškart. Mergaitė stipriai apsikabino motinos kaklą ir suglebo – Rita sunkiai kvėpavo iš siaubo. Domuko ji gilioje tamsoje surasti negalėjo… Tada ėmė šauktis Dievo – kaip kadaise gimdymo namuose, kai šaukėsi dangui gelbstint sūnų, nenorėjusį ateiti į pasaulį: – Dieve! Neatimk! Vos be kvapo, ji braižėsi ranka vandeny. Atrodė, sekundės trenkia ją kaip kirviu, bet ji negalėjo sustoti. – Prašau… Kažkas slidus ir plonas įkrito jai į ranką. Rita švystelėjo drauge su vandeniu sūnų, bijodama net pagalvoti, ar Domukas gyvas. Šūktelėjo kaip galėjo garsiausiai: – Trauk! Kylant aukštyn, išgirdo silpną, kimų: – Mama… Po dviejų savaičių ligoninėje, Domukas į miestelį grįžo kaip didvyris. Simoną išleido šiek tiek anksčiau, nors ji tik šiek tiek įsigando ir įplėšė suknelę. Domukas patyrė lūžusį riešą, sunkiai kvėpavo, tačiau mama buvo šalia, o baimė dėl Simonos, kuri aplankydavo su tėvais, išnyko. Galėjo vėl džiaugtis savo knygomis ir mylimu katinu. – Berniuk, mano brangus! Jei ne tu… – raudojo Nijolė, apkabindama nudegusį Domą. – Aš tau… viską, ko nori! – Kam? – gūžtelėjo Domukas. – Padariau, ką reikėjo. Argi ne vyras? Nijolė atsakymo neberado ir tik dar kartą stipriai apkabino – dar nežinodama, kad šis liesas Žiogelis po keleto metų fronto linijoje išgelbės pilną sužeistųjų šarvuotį; ir kad visiškai nesvarbu, iš kurios kiemo pusės tie žmonės – jis kiekvienam padės, kaip kadaise padėjo Simonai… O paklaustas, kodėl tai daro – juk pats ne vieno gero žodžio gyvenime negavo – atsakys trumpai: – Aš – gydytojas. Taip reikia. Gyventi reikia. Taip teisinga! *** Brangūs skaitytojai! Juk motinos meilė – tikrai be ribų. Rita, nepaisant visų sunkumų ir aplinkinių pašaipų, be galo mylėjo savo sūnų. Jos atsidavimas ir tikėjimas jame padėjo jam tapti protingu ir geru žmogumi. Ši istorija įkvepia: tikras didvyris – sieloje. Nesvarbu, kaip atrodai išoriškai – svarbu, kokia tavo širdis. Kvieskime pasvarstyti: Ar tikite, kad gerumas, net ir per sunkumus, visada randa kelią ir keičia pasaulį į geresnį? Kokios jūsų gyvenimo patirtys rodo, kad tikroji žmogaus vertė – viduje?