– Eik namo! Ten ir pasikalbėsim! – surūgusiai burbtelėjo Mantas. – Dar tik trūko čia visiems praeiviams spektaklį surengti! – Oi, prašau labai! – atkirto Varya. – Irgi, didelis ponas! – Varya, nepriversk manęs nusidėti! – pagrasino Mantas. – Namuose pasikalbėsime! – Oi-oi-oi, koks griežtas! – numetė kasa už nugaros ir nužingsniavo namų kryptimi. Mantas palaukė, kol Varya nutols, išsitraukė telefoną ir įsikalbėjo į mikrofoną: – Taip, išėjo namo! Sutikit ją ten, kaip susitarėm! Ir į rūsį ją, kad nuleistumėt sparnus! Aš tuoj būsiu! Mantas kišo telefoną į kišenę, jau ruošėsi eiti į parduotuvę, kad atšvęstų žmonos auklėjimą, bet jį už rankos netikėtai sulaikė visiškai nepažįstamas vyras. – Atsiprašau, kad taip įžūliai! – sumišęs šypsosi vyriškis. – Bet čia su jumis buvo panelė… – Mano žmona, ir kas? – suraukęs antakius paklausė Mantas. – Nieko, nieko! – šypsena tapo pataikaujančiai atsiprašanti. – Sakykit, o jūsų žmonos vardas kartais ne Varvara Melnikaitė? – Varvara, – linktelėjo Mantas. – Iki vestuvių buvo Melnikaitė. O kas čia tokio? – O tėvo vardas pas ją Sergėjūnė? – Taip! – suirzęs atsakė Mantas. – Iš kur pažįstate mano žmoną? – Atsiprašau labai, o gimė ji devyniasdešimt trečiais? Mantas paskaičiavo mintyse: – Taip. O iš kur tiek klausimų ir pažįstate Varyą? – Mantas pradėjo nervintis. Varya į jų miestelį atvyko vos prieš trejus metus. Iki tol niekas nieko apie ją negirdėjo. O pati sakė, kad pabėgo nuo tėvų, nes šie norėjo ją ištekinti prievarta. Todėl kai mažame miestelyje, kur niekas apie Varyą nebuvo girdėjęs, atsiranda nepažįstamas vyras, kuris beria smulkmenas… – Oi, atsiprašau, aš asmeniškai jos nepažįstu! – nuraudo vyras. – Esu jos, galima sakyti, gerbėjas! – Klausyk, gerbėjau, tuoj tau šonkaulius suskaičiuosiu, ir kelis profilaktiškai ištrauksiu gražiai talijai palaikyti! – su aiškia grėsme ištarė Mantas. – Kokios čia kalbos apie gerbėją? Pradėjai žmoną mano vilioti? – Oi, ne! Visiškai ne taip supratot! – mojavo rankomis pašnekovas. – Aš ne tokio gerbėjo tipo! Man dėl talento jos… – Varytė, atrodo, ypatingų talentų neturi, – pasimetė Mantas. – Žinokit, gauti visam gyvenimui diskvalifikaciją iš muaythai už pernelyg didelį žiaurumą aštuoniolikos – čia reikia talento! – šūktelėjo vyras. – Gaila, kad po kelių laimėtų turnyrų ji liovėsi dalyvauti! Stebėti ją ringe buvo tikras malonumas! Mantas drebėdamas išsitraukė telefoną iš kišenės. Bet šis iškrito ant asfalto ir suiro. Kol susirinko, išsijungė visiškai. Mantas bėgo namo! Ir murmėjo sau po nosimi: – Dieve, tik spėčiau laiku! Kai miestelyje atsirado nauja gyventoja, Mantas iš karto ją pastebėjo. O kas jos būtų nepastebėjęs? Jauna, sportiška, įdomi, linksma. Dar ir pradėjo dirbti pradinių klasių kūno kultūros mokytoja. Visi iš karto spėjo, kad čia pagal paskyrimą atsiųsta studentė, kuri atidirbs ir išvažiuos. Bet vis dėlto paaiškėjo, kad merginai dvidešimt penkeri ir ji atvyko visam laikui. Vėliau laukta, kad atsiveš šeimą, bet atvažiavo viena. – Čia kažkas ne taip! – burbėjo moterys. – Jauna, įdomi, o pas mus atvyko! Prisiekčiau, kad už jos slepiasi kažkokia baisi paslaptis! – Ką tu, kokios paslaptys dabar? – numojo ranka kita. – Greičiau, ant vyro nusvilo ir atvažiavo sielos žaizdas gydyt! – O gal su tėvais kažko nesutarė ir pabėgo! Girdėjau per televizorių, taip irgi būna! Mantas žiūrėjo į merginą, bet artintis neskubėjo. – O kas ją žino, kas už jos slepiasi? Kai taps aiškiau, tada žiūrėsim. Darbas mokykloje – ne tik sunkus triūsas ir nuolatinis nuovargis. Tai dar ir posėdžiai mokytojų kambaryje, kur visi visada išlies savo širdį. Po pusmečio iš Varytės iškrapštė jautrią istoriją. – Mano tėvai – verslininkai, normalūs, geri žmonės. Bet štai jiems versle krito krizė, tiekėjas pavedė. Galiausiai viskas pradėjo byrėti. Tai tėtis nusprendė mane ištekinti už reikalingo žmogaus, kad pataisytų reikalus. O jūs būtumėt pamatę tą „gražuolį“! Aš verčiau papuoliau pabėgti laimingai! – Tai tu visai viena? – kraipė galvą patyrusi kolegė. – Visur žmonės gyvena, – gūžtelėjo pečiais Varya. – Bet geriau pati prasimušiu gyvenime, nei tekėsiu už nemylimo! Ir ne vestuvės tai būtų, o pardavimas! Preke taip pat būti nenoriu! – Nieko, rasi tu čia savo meilę, – tikino jos kolegės. – Nors miestelis mažas, bet padorių žmonių yra! Kai iš Varytės lūpų tiesa pasklido po miestelį, Mantas nusprendė. – Imu ją į žmonas! Mūsų nuotakos godžios ir įžūlios, o ši – svetima! Ir giminių jos nematysim! Taip jis sakė mamai, tėčiui ir vyresniam broliui. – Ji jauna, sveika, sportiška! Ne veltui kūno kultūrą moko. Ir vaikus sveikus dovanotų, ir namuose padėt gali! Kiek tų pamokų mokykloj? – Puikus variantas! – pritarė giminės. – Jei maištaus, pamokysim savo paprastu būdu! Kodėl jie buvo tikri, kad bus vestuvės? Todėl, kad Mantas buvo labai gražus. Be to, ir geras darbą – daržovių bazės direktoriaus pavaduotojas. Kai iš pagrindinio atvažiuodavo patikra, Mantas buvo paprastas prekių žinovas. Dar ir dėl optimizacijos pasisakė. Taip įgriso, kad direktoriaus nepakėlė, žmogus su protekcija buvo. Tai Mantas liko pavaduotoju. – Žinai kaip, tai ir daryk! O padarysi, bus iš ko paklausti! Juokėsi, kad iniciatyva baudžiama. O pasirodė, kad visą daržovių bazę pastatė Mantas. Visur parodė save puikiu vadybininku. Tiesa, darbuotojai skundėsi, kad Mantas griežtas su bausmėm. O jo vyresnį brolį Mantą paskyrė saugumo viršininku – išvis žvėris! – Supuvusių morkų išnešti neleidžia! Ir pagrindinis – ne bijo naudoti jėgą, brolis brolį palaikys! Bet ir į tai žiūrėjo pro pirštus, nes vagystės bazėje visiškai nutrūko. Kaip Varya galėjo atsisakyti tokiam pareigingam žmogui? Iš pradžių sutiko išeiti pasivaikščioti, vėliau priėmė meilės ženklus, o galiausiai sutiko būti žmona. Mantas išsikėlė Varyą iš bendrabučio kambario, parsivedė pas save į namus. – Nuotaka turi suprasti, kad gyvename didelėje šeimoje! – užvedė kalbą uošvė. – Viską darom kartu, vieni kitiems padedam! Nežinau, kaip buvo tavo šeimoj, bet mūsų tvarka tokia! – Mūsų šeimoj niekada nebuvo jokios tvarkos, – tarė Varya. – Jūs turbūt žinote, kad tų tvarkų aš ir pabėgau! O dabar, kai esu Manto žmona – teks mokytis gyvent pagal naujas taisykles! Šį pareiškimą priėmė su įkvėpimu. – Tik atleisk, bet nieko nemoku, – susigėdo Varya. – Tėvai, nuo kurių pabėgau, turėjo personalą namams. – Mes tave išmokysim! – draugiškai ištarė uošvis. – Tu apskritai mokaisi? – Iš esmės taip, – atsakė Varya. – Tik netoleruoju neteisybės. – Miela, – vėl įsiterpė uošvė. – Teisybė – sąlyginė sąvoka! Yra šeimos taisyklės, kurias tūkstančius metų gerbiam! Gerbk vyrą ir jo šeimą! Gerbk, kaip norėtum, kad tave gerbtų! O moterį puošia paklusnumas ir švelnumas! Užtat vyrai rūpinasi moterimis ir patys tvarkosi su dideliais reikalais! – Jei tokios taisyklės, – gūžtelėjo pečiais Varya. – Bet tikiuosi, kad bausmių, kaip pas močiutę, nebūna? – Nei botagų, nei arklidžių neturim! – nusijuokė uošvis. Apie močiutės taisykles Varya, lyg nujausdama, pataikė. Laisvę jai apribojo maksimaliai vos po mėnesio po vedybų. Tik į darbą ir parduotuvę! O visais kitais klausimais: – Kur ketini eiti? Namie darbų pilna! Dar daržas, vištos, antys! Varya! – rėkė Natalija Petravičienė. – Mes juk šeima! O viena aš visko nepatempsiu! Vieną ji neperdėjo. Mantas su broliu – darbe. Nuo pat ryto iki vėlumos. Kartais net nakvodavo, nes daržovių bazė dirbo visą parą. Uošvis kentėjo dėl nugaros ir kojų, tad buvo daugiau liežuvis, nei darbštuolis. Viską, VISKĄ tempė Natalija ir Varya. Bet ir pati Natalija jau ne jaunutė. Tai spaudimas, tai sąnariai, tai galva. O buitis išeiginių nežino! – O kaip su asmeniniu gyvenimu? – klausdavo Varya. – Ne su vyru, bet su savim? Kinas, kavinė, pasivaikščiojimai. Neturiu draugių! – Draugės ištekėjusiai nereikalingos! Ir, patikėk mano patirčiai, iš jų daugiau žalos nei naudos! O apie kavines ir kiną – su vyru derink! Nesveika moteriai be vyro po viešas vietas vaikščiot! Čia miestelis, o ne miestas – apkalbės visiems laikams! – Rimtai? – nusistebėjo Varya. – Tu, mergaite, iki tol mieste gyvenai! O čia viskas visiems matosi! Žingsnis ne į tą pusę ir klius tokia etiketė – nei išsiplausi, nei atpirksi! Dar ir mokytoja esi, gali ir iš darbo išmesti! Logika geležinė, bet savęs „palaidoti“ Varya neketino. Dirbo, stengėsi, klusniai klausė, bet reikalavo ir sau pagarbos. Kartais į pozą, kartais pakeldavo toną, o kartais tiesiai šviesiai nuvarydavo. – Dirbt – tai po lygiai! – sakydavo. – Jei vienas guli, o kitas dirba – aš atsisakau! Praėjo du su puse metų po vestuvių. O Varya nesileido. Reikalavo teisybės – visi dirbam po lygiai! Jei ne – ir ji nesivaržo. – Oi, koks Varytės charakteris! – piktindavosi Natalija, kai Varya išeidavo į parduotuvę. – Prastos už mus! Žodis jai – penki atgal! – Ir manęs negerbia! – kalbėjo Dmitrijus Andriejauskas. – Prašai pagalbos – atšauna, kad užsiėmusi! – Mantai, čia jau negerai, – tarė Nikita, Manto vyresnis brolis. – Ji tėvus skaudina! Kaip galima taip leisti? – Pats suprantu, kad iš jos pasityčioja! Priešgyniauja, o juk aš vyras! Reikėtų ją sutramdyti, kaip laukinį žvėrį! Ir dar vaikų neturim! Jei bus – ji užsės ir dar pasakys, kad motina! O tada mums namuose vietos neužteks! – Viską apgalvokim – pasiūlė Nikita. – Išvesk ją pasivaikščioti, o tada vieną namo paleisk! O mes jau lauksim – kaip susitarsim. Paklausys žodžių – gerai. Ne – pridėsim jėgos! Jei sukilimą kels, į rūsį uždarysim, o mokykloj sakysim išvažiavo atostogų! Mėnesį pasėdės – apsiramins! Taip ir padarė. Kol Mantas išvedė Varyą, šeima pasiruošė, nusiteikė, sulaukė skambučio iš Manto, kad Varya eina namo. Mantas nespėjo. Kiemo varteliai vietoj, bet durų – kaip nebūta, tik lyg niekad jų nebuvo. Priemenėje ant grindų sėdėjo Nikita ir raudojo, laikydamas sulaužytą ranką. Mantas ištraukė jo telefoną, surinko greitąją ir įkišo jam prie ausies: – Sakyk adresą! – sušuko Mantas, perrėkdamas šoką. – Ir paprašyk poros greitųjų! Nikita linktelėjo, susiraukęs nuo skausmo. Prieškambary tarp baldų nuolaužų gulėjo tėvas. Be sąmonės, bet gyvas. Džiugu bent tiek. Virtuvėj, prie durų, sėdėjo motina. Sėdėjo ant grindų, veide margo mėlynė, rankose laužta didžiulė kočėlas, kuria kepdavo pyragus. Prie stalo sėdėjo Varya ir ramiai gėrė arbatą. – Mielasis? – pakėlė Varya akis į vyrą. – Atėjai savo porcijos? – N-ne, – suburbėjo Mantas. – Tada nežinau, ką pasiūlyti, – susimąstė Varya. – Gal biškį teisybės į šeimos santykius? – Apie tokius „spektaklius“ reikėjo įspėti! – sušuko jis. – Juk vos žmonių nenukentejo… – Aš žinau, kada sustoti! Ir kiekvienas gavo atitinkančią atsakomybę! Kas su kuo ėjo, tas tuo ir gavo! O kočėlą per kelį perlaužiau! Ir tavo mamytės neliečiau – ji susidūrė su durimis, kai skubėjo iš prieškambario! – O kaip dabar gyvensim? – paklausė Mantas. – Manau, draugiškai! – nusišypsojo Varya. – Ir svarbiausia – teisingai! O apie skyrybas net negalvok – laukiuosi! Mano vaikui reikės tėčio! Mantas nuryjo: – Gerai, brangioji! Kai visi pasveiko ir aprimo, šeimos taisyklės kiek pasikeitė. O dabar šeimoje viešpatauja taika ir ramybė. Ir niekas daugiau nieko nebežeidė!

Eik namo! Ten ir pasikalbėsim, piktai burbtelėjo Maksimas. Dar betrūko čia prieš praeivius spektaklius rodyti!

Oi, kaip norėsi, nusišaipė Viltė. Irgi radęs čia didvyri.

Vilte, neprivesk manęs prie nuodėmės! pagrasino Maksimas. Namuose šnekėsim! Ui- ui, žiūrėkit, koks didelis! nusimetė kasą už nugaros ir nuskuodė link namų.

Maksimas palaukė, kol Viltė nutolins, ir išsitraukęs telefoną palingavo į mikrofoną:

Taip, namo nustraksėjo! Sutikit ją ten kaip sutarėm, žinot ką aptarėm. Nuveskit į rūsį, tegu pagarbą pamoko! Greitai būsiu!

Telefoną susikišęs kišenėn, jau svajojo užeiti į parduotuvę už taurelę už auklėjamą žmoną, bet netikėtai už parankės pačiupo visiškai nepažįstamas vyriškis.

Atleiskit, kad taip įžūliai! šyptelėjo vyriškis, vos ne raudonuodamas. Ta mergina su jumis…

Mano žmona, kas? suraukė antakius Maksimas.

Ne, nieko! šypsena pasidarė įtartinai pataikūniška. Sakykit, ar jūsų žmonos vardas ne Viltė Savickaitė?

Vilte, linktelėjo Maksimas. Iki vestuvių buvo Savickaitė, tai ką?

O jos tėvo vardas Jurgis?

Taip! nervingai šliūkštelėjo Maksimas. Iš kur ją žinot?

Atleiskite, nepažįstu jos asmeniškai! visai susigėdo vyriškis. Tiesą sakant, esu jos, na, gerbėjas!

Klausyk, gerbėjau, tuoj tau šonkaulius suskaičiuosiu, o po to porą “figūros profilaktikai” išimsiu! švelniai pagrasinęs Maksimas. Ką čia apie gerbėjus kliedi? Gal žmoną man atimti planuoji?

Ne, ne, jūs >s>visiškai< neteisingai mane supratot! mostelėjo rankomis vyriškis. Gerbiu ne ją, o jos talentus! Viltei, matyt, talentų paslėptų nėra, pasimetė Maksimas. Na, žinot, gauti iki gyvos galvos diskvalifikaciją už per didelį žiaurumą artimuosiuose Tailando bokso turnyruose būnant vos aštuoniolikos čia jau reikia talento! džiūgavo vyriškis. Gaila, kad po kelių laimėtų privačių turnyrų nebesivaržė! Ant ringo žiūrėti buvo tiesiog malonumas! Rankos Maksimui drebėjo, bandant ištraukti telefoną, bet šis, išsprūdęs, trenkėsi į grindinį ir išsiskaidė į kelias dalis. Bandydamas skubiai surinkti telefonas užsispyrusiai nebeįsijungė. Maksimas net pasileido bėgte link namų, murmteldamas pro dantis: Dieve, tik spėk! Kai Viltė paslaptingai atsirado jų kaime prieš tris metus, visi iškart smalsiai žvilgčiojo. Jauna, sportiška, charizmatiška, linksma netgi įsidarbino kūno kultūros mokytoja pradinių klasių, o visi tikėjosi, kad kokia studenčiokė, kuri po paskyrimo vis tiek išlėks. Bet pasirodo, merginai dvidešimt penkeri ir čia atvažiavo visam laikui. O paskui girdėjosi: Tuoj atsiveš šeimą. Bet niekas neatsirado mergina viena. Kažkas čia ne taip, kalbėjo kaimo moterys. Savų paslapčių veikiausiai turi! Dabar tai paslaptimis nestebinsi, numojo ranka kita. Gal nusivylė kokiu vyru mieste ir sugriebė ieškoti ramybės! Arba su tėvais nesutarė, tai spruko! Man ir per TV rodė tokių. Maksimas ilgokai žiūrėjo, bet neskubėjo artintis. Kas ją žino, kas ten pas ją viduje. Kai bus aiškiau tada žiūrėsiu. Mokytojų kambaryje iš Viltes po pusmečio išprašė gyvai širdį draskančią istoriją. Tėvai, pasakojo Viltė, verslininkai, žmonės kaip žmonės. Užstrigo su verslu, tiekėjas nuvylė, viskas pradėjo byrėti. Tai tėvas sumąstė ištekinti mane už kam reikia, kad reikalus susitvarkytų. Ir patikėkit gražuolį! Aš geriau jau pabėgau, nei būčiau už tą ištekėjus! Bet tu tikrai visiškai viena? stebėjosi kolegė. Visi žmonės visur gyvena, pečiais gūžtelėjo Viltė. Geriau viena kalnus kilsiu, nei būsiu parduota vyro nekenčiam. Na, tik žiūrėk, čia tikrai surasi savo meilę! ramino kitos mokytojos. Mūsų kaimas mažas, bet normalūs žmonės yra! Kai Viltės versija pasklido po kaimą, Maksimas jau žinojo. Imu ją žmona! Mūsiškės nuotakos godžios ir išlepę, o čia svetima, giminaičių nematysim! Tai sako savo mamai, tėvui ir broliui Laurynui. Jauna, sveika, sportiška! Ne veltui kūno kultūrą moko. Vaikus sveikus gimdys, o ūkyje padės! Nes iš tų pamokų daug naudos... Puiki partija! sutiko giminaičiai. O jeigu užsimanys aikštingai elgtis išmokysim, kaip pas mūsų lietuviškai! Kodėl buvo tikri, kad Viltė sutiks? Ogi Maksimas ne tik gražus, bet ir pavaduotojas daržovių bazėje! Kai didelė revizija atvažiuodavo, Maksimas būdavo paprastas sandėlininkas, bet taip protingai pasiūlymų pateikė, kad direktoriaus net nepakėlė, o jį pavaduotoju paskyrė. Tu viską žinai, tai ir daryk! O kai padarysi, paklausim! Buvo juokaujančių, kad iniciatyva baudžiama. Bet visa bazė išėjo tik į gerą. Niekas taip gerai nesuvaldė žmonių kaip Maksimas, nors baudimų ir padaugėjo, o brolis Laurynas apskritai žvėris! Supuvusių morkų neišneši! Ir dar saviems atleido naudoti jėgą, piktinosi darbuotojai. Bet visi užmerkė akis, nes vagystės išnyko kaip dūmas. Kaip Viltė galėjo atsisakyti tokio sąžiningo žmogaus? Pirmiausia pasivaikščiojo, po to pasileido glostyti, pagaliau ištekėjo. Gyveno su Maksimu, palikdama bendrabučio kambarį, į jo namus. Žinok, pas mus didelė šeima! nusivebleno uošvė Dalė Petraitienė. Viską darome kartu ir padedam viens kitam! Gal pas jus kitaip, pas mus taip! Pas mus jokių tvarkų nebūta, atkirto Viltė. Aš nuo tų tvarkų ir pabėgau! Bet jei žmona, tai teks mokytis gyventi pagal dabartinius. Toks pareiškimas visiems patiko. Tik manęs neatleiskit, aš nieko nemoku, kukliai pridūrė Viltė. Ten, pas tėvus, tarnybos viską darydavo. Greitai išmoksi! draugiškai tarė uošvis Petras. Tu mokytoja, tai greitai perprasi! Iš esmės taip, linktelėjo Viltė, tik neteisybės netoleruoju. Brangioji, vėl įsiterpė Dalė. Teisybė sąlyginis dalykas! Yra šeimos tradicijos, tūkstančius metų gyvuoja! Gerbk vyrą, jo tėvus, gerbiama būsi! O moteriai tinka klusnumas ir švelnumas, užtat vyrai sprendžia rimtus reikalus ir gina žmonas! Jeigu čia taip įprasta, pečiais gūžtelėjo Viltė. Bet rykščių, tikiuosi, nėra? Nei rykščių, nei arklidžių nelaikom! nusikvatojo uošvis. Bet dėl tvarkos Viltė jautė kažin ką. Laisvės apribojo maksimaliai jau po mėnesio vestuvių. Tik darbas ir parduotuvė! Į kitus klausimus Kur trauksi? Namų pilna darbų! Ir sodas, ir vištos! Viltė! šaukė Dalė. Mes gi šeima! Vienai sunku! Vienai neperdėjo. Maksimas su Laurynu pastoviai darbe nuo ryto iki nakties. Kartais ir nakvojo darbe visą parą daržovių srautus tvarkė. Uošvis kankinosi su nugara, tad dažniau duodavo patarimų, o ne pagalbos. Viską tempė Dalė ir Viltė ant savo pečių. Bet ir Dalė ne pavasario žiedas: kartą kraujospūdis, kitą kartą sąnariai, kartais dėl galvos ir visai gulasi. O ūkis savaitgalių neturi! O asmeninis gyvenimas? kartą paklausė Viltė. Ne apie vyrą, bet... Kinas, kavinė, pasivaikščiojimas? Nea, draugių net neturiu! Ištekėjusiai draugės nereikalingos! Patikėk, daugiau žalos nei naudos iš tų draugių! Kavinės ir kino su vyru tartis! Nepadoru be vyro po viešas vietas landžioti! Rimtai? stebėjosi Viltė. Tu, mergyt, iš miesto! Čia viskas matoma, žingsnis į šoną visą gyvenimą nepersiplausi! O tu dar mokytoja, gali ir išmesti! Logika kieta, bet savęs aukoti Viltė nežadėjo. Dirbo, viską dėliojo, bet reikalavo, kad ir su ja elgtųsi oriai kartais pasakys aiškiai, kartais garsiau, o kartais tiesiog siuntė kur reikia. Dirbti tai visiems kartu! Jei vienas tinginiauja, aš irgi galiu pailsėt! Praėjo dveji pusę metų po vestuvių o Viltė nesiliovė spausti visų sąžiningam indėliui. Oi, pas šitą Viltę charakteris! paskui dejonavo Dalė, kai siuntė ją į parduotuvę. Ją pašnibždi, ji penkis atgal! Ir aš jai nerūpiu! bambėjo uošvis. Paprašai vandens, sumurma užsiėmus. Maksimai, negerai, pritarė Laurynas. Ji ir mūsų tėvus žemina! Kur matyta tokį elgesį leisti? Suprantu, pašaipiai iš manęs šaiposi! Esu vyras, man priešgyniauja! Reikia pažaboti, kaip kokį liūtą cirke! Dar vaikų neturim, o jei bus, ji ant sprando užlips tada siauras namuose visiems bus! Reikia ruoštis, pasiūlė Laurynas. Išvesk ją į miestelio centrą, paskui viena grįš mes pasitiksim, rimtai pasikalbėsim. Supras žodžius gerai. Ne, papildomai aiškinsim. Jeigu maištaus į rūsį pasodinsim, mokykloje paskelbsim, kad atostogauja. Mėnesį pailsės, nurims! Taip ir darė. Kol Maksimas vedžiojo Viltę, šeima ruošėsi emocinis šventas pyktis, laukė Maksimo skambučio, kada ji grįš ir čia jos pamatais sustojam! Tik Maksimas nespėjo. Skardos varteliai vietoj, bet durų kaip nebūta. Verandoj Laurynas sėdėjo, ranką laikydamas sulaužytą, užstaugė. Maksimas ištraukė iš brolio kišenės telefoną, surinko greitąją ir pakišo po nosim: Pasakyk adresą! sušuko. Ir paprašyk daugiau ekipažų! Laurynas linktelėjo, per veidą išraitytas skausmas. Koridoriuje tarp nuolaužų, gulėjo be sąmonės tėvas, bet gyvas jau šis tas. Virtuvėje ant grindų tupėjo mama, ant veido įspūdingas mėlynė, rankose perpus sulaužtas milžiniškas kočėlas, kur ticks karačiai per šventes tešlą kočiodavo. O už stalo rami, lyg niekur nieko, sėdėjo Viltė ir gėrė arbatą. Mielasis? pakėlė akis į Maksimą. Savai porcijai atėjai? N-ne... sumikčiojo Maksimas. Tai net nežinau su kuo vaišinti... Gal šiek tiek teisingumo į šeimą įneškim? Apie tai reikėjo ankščiau perspėti! susigėdo jis. Tu vos žmonių... Aš nuosaiki kas su kuo atėjo, tuo ir gavo atgal! O kočėlą pati sulaužiau! Tavo mamą nė pirštu nepaliečiau pati su durimis susitiko bėgdama! Ir kaip dabar gyvensim? išlemeno Maksimas. Manau, draugiškai, nusišypsojo Viltė. Ir svarbiausia teisingai! O apie skyrybas net negalvok: jau laukiuosi. Mano vaikui tėvas bus! Maksimas nurijo: Gerai, mieloji! Kai visi išsigydė, taisyklės šeimoje pakoreguotos. Nuo tada šeimoje viešpatavo ramybė, taika, ir niekas daugiau nieko nebeįžeidė.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

8 + 17 =

– Eik namo! Ten ir pasikalbėsim! – surūgusiai burbtelėjo Mantas. – Dar tik trūko čia visiems praeiviams spektaklį surengti! – Oi, prašau labai! – atkirto Varya. – Irgi, didelis ponas! – Varya, nepriversk manęs nusidėti! – pagrasino Mantas. – Namuose pasikalbėsime! – Oi-oi-oi, koks griežtas! – numetė kasa už nugaros ir nužingsniavo namų kryptimi. Mantas palaukė, kol Varya nutols, išsitraukė telefoną ir įsikalbėjo į mikrofoną: – Taip, išėjo namo! Sutikit ją ten, kaip susitarėm! Ir į rūsį ją, kad nuleistumėt sparnus! Aš tuoj būsiu! Mantas kišo telefoną į kišenę, jau ruošėsi eiti į parduotuvę, kad atšvęstų žmonos auklėjimą, bet jį už rankos netikėtai sulaikė visiškai nepažįstamas vyras. – Atsiprašau, kad taip įžūliai! – sumišęs šypsosi vyriškis. – Bet čia su jumis buvo panelė… – Mano žmona, ir kas? – suraukęs antakius paklausė Mantas. – Nieko, nieko! – šypsena tapo pataikaujančiai atsiprašanti. – Sakykit, o jūsų žmonos vardas kartais ne Varvara Melnikaitė? – Varvara, – linktelėjo Mantas. – Iki vestuvių buvo Melnikaitė. O kas čia tokio? – O tėvo vardas pas ją Sergėjūnė? – Taip! – suirzęs atsakė Mantas. – Iš kur pažįstate mano žmoną? – Atsiprašau labai, o gimė ji devyniasdešimt trečiais? Mantas paskaičiavo mintyse: – Taip. O iš kur tiek klausimų ir pažįstate Varyą? – Mantas pradėjo nervintis. Varya į jų miestelį atvyko vos prieš trejus metus. Iki tol niekas nieko apie ją negirdėjo. O pati sakė, kad pabėgo nuo tėvų, nes šie norėjo ją ištekinti prievarta. Todėl kai mažame miestelyje, kur niekas apie Varyą nebuvo girdėjęs, atsiranda nepažįstamas vyras, kuris beria smulkmenas… – Oi, atsiprašau, aš asmeniškai jos nepažįstu! – nuraudo vyras. – Esu jos, galima sakyti, gerbėjas! – Klausyk, gerbėjau, tuoj tau šonkaulius suskaičiuosiu, ir kelis profilaktiškai ištrauksiu gražiai talijai palaikyti! – su aiškia grėsme ištarė Mantas. – Kokios čia kalbos apie gerbėją? Pradėjai žmoną mano vilioti? – Oi, ne! Visiškai ne taip supratot! – mojavo rankomis pašnekovas. – Aš ne tokio gerbėjo tipo! Man dėl talento jos… – Varytė, atrodo, ypatingų talentų neturi, – pasimetė Mantas. – Žinokit, gauti visam gyvenimui diskvalifikaciją iš muaythai už pernelyg didelį žiaurumą aštuoniolikos – čia reikia talento! – šūktelėjo vyras. – Gaila, kad po kelių laimėtų turnyrų ji liovėsi dalyvauti! Stebėti ją ringe buvo tikras malonumas! Mantas drebėdamas išsitraukė telefoną iš kišenės. Bet šis iškrito ant asfalto ir suiro. Kol susirinko, išsijungė visiškai. Mantas bėgo namo! Ir murmėjo sau po nosimi: – Dieve, tik spėčiau laiku! Kai miestelyje atsirado nauja gyventoja, Mantas iš karto ją pastebėjo. O kas jos būtų nepastebėjęs? Jauna, sportiška, įdomi, linksma. Dar ir pradėjo dirbti pradinių klasių kūno kultūros mokytoja. Visi iš karto spėjo, kad čia pagal paskyrimą atsiųsta studentė, kuri atidirbs ir išvažiuos. Bet vis dėlto paaiškėjo, kad merginai dvidešimt penkeri ir ji atvyko visam laikui. Vėliau laukta, kad atsiveš šeimą, bet atvažiavo viena. – Čia kažkas ne taip! – burbėjo moterys. – Jauna, įdomi, o pas mus atvyko! Prisiekčiau, kad už jos slepiasi kažkokia baisi paslaptis! – Ką tu, kokios paslaptys dabar? – numojo ranka kita. – Greičiau, ant vyro nusvilo ir atvažiavo sielos žaizdas gydyt! – O gal su tėvais kažko nesutarė ir pabėgo! Girdėjau per televizorių, taip irgi būna! Mantas žiūrėjo į merginą, bet artintis neskubėjo. – O kas ją žino, kas už jos slepiasi? Kai taps aiškiau, tada žiūrėsim. Darbas mokykloje – ne tik sunkus triūsas ir nuolatinis nuovargis. Tai dar ir posėdžiai mokytojų kambaryje, kur visi visada išlies savo širdį. Po pusmečio iš Varytės iškrapštė jautrią istoriją. – Mano tėvai – verslininkai, normalūs, geri žmonės. Bet štai jiems versle krito krizė, tiekėjas pavedė. Galiausiai viskas pradėjo byrėti. Tai tėtis nusprendė mane ištekinti už reikalingo žmogaus, kad pataisytų reikalus. O jūs būtumėt pamatę tą „gražuolį“! Aš verčiau papuoliau pabėgti laimingai! – Tai tu visai viena? – kraipė galvą patyrusi kolegė. – Visur žmonės gyvena, – gūžtelėjo pečiais Varya. – Bet geriau pati prasimušiu gyvenime, nei tekėsiu už nemylimo! Ir ne vestuvės tai būtų, o pardavimas! Preke taip pat būti nenoriu! – Nieko, rasi tu čia savo meilę, – tikino jos kolegės. – Nors miestelis mažas, bet padorių žmonių yra! Kai iš Varytės lūpų tiesa pasklido po miestelį, Mantas nusprendė. – Imu ją į žmonas! Mūsų nuotakos godžios ir įžūlios, o ši – svetima! Ir giminių jos nematysim! Taip jis sakė mamai, tėčiui ir vyresniam broliui. – Ji jauna, sveika, sportiška! Ne veltui kūno kultūrą moko. Ir vaikus sveikus dovanotų, ir namuose padėt gali! Kiek tų pamokų mokykloj? – Puikus variantas! – pritarė giminės. – Jei maištaus, pamokysim savo paprastu būdu! Kodėl jie buvo tikri, kad bus vestuvės? Todėl, kad Mantas buvo labai gražus. Be to, ir geras darbą – daržovių bazės direktoriaus pavaduotojas. Kai iš pagrindinio atvažiuodavo patikra, Mantas buvo paprastas prekių žinovas. Dar ir dėl optimizacijos pasisakė. Taip įgriso, kad direktoriaus nepakėlė, žmogus su protekcija buvo. Tai Mantas liko pavaduotoju. – Žinai kaip, tai ir daryk! O padarysi, bus iš ko paklausti! Juokėsi, kad iniciatyva baudžiama. O pasirodė, kad visą daržovių bazę pastatė Mantas. Visur parodė save puikiu vadybininku. Tiesa, darbuotojai skundėsi, kad Mantas griežtas su bausmėm. O jo vyresnį brolį Mantą paskyrė saugumo viršininku – išvis žvėris! – Supuvusių morkų išnešti neleidžia! Ir pagrindinis – ne bijo naudoti jėgą, brolis brolį palaikys! Bet ir į tai žiūrėjo pro pirštus, nes vagystės bazėje visiškai nutrūko. Kaip Varya galėjo atsisakyti tokiam pareigingam žmogui? Iš pradžių sutiko išeiti pasivaikščioti, vėliau priėmė meilės ženklus, o galiausiai sutiko būti žmona. Mantas išsikėlė Varyą iš bendrabučio kambario, parsivedė pas save į namus. – Nuotaka turi suprasti, kad gyvename didelėje šeimoje! – užvedė kalbą uošvė. – Viską darom kartu, vieni kitiems padedam! Nežinau, kaip buvo tavo šeimoj, bet mūsų tvarka tokia! – Mūsų šeimoj niekada nebuvo jokios tvarkos, – tarė Varya. – Jūs turbūt žinote, kad tų tvarkų aš ir pabėgau! O dabar, kai esu Manto žmona – teks mokytis gyvent pagal naujas taisykles! Šį pareiškimą priėmė su įkvėpimu. – Tik atleisk, bet nieko nemoku, – susigėdo Varya. – Tėvai, nuo kurių pabėgau, turėjo personalą namams. – Mes tave išmokysim! – draugiškai ištarė uošvis. – Tu apskritai mokaisi? – Iš esmės taip, – atsakė Varya. – Tik netoleruoju neteisybės. – Miela, – vėl įsiterpė uošvė. – Teisybė – sąlyginė sąvoka! Yra šeimos taisyklės, kurias tūkstančius metų gerbiam! Gerbk vyrą ir jo šeimą! Gerbk, kaip norėtum, kad tave gerbtų! O moterį puošia paklusnumas ir švelnumas! Užtat vyrai rūpinasi moterimis ir patys tvarkosi su dideliais reikalais! – Jei tokios taisyklės, – gūžtelėjo pečiais Varya. – Bet tikiuosi, kad bausmių, kaip pas močiutę, nebūna? – Nei botagų, nei arklidžių neturim! – nusijuokė uošvis. Apie močiutės taisykles Varya, lyg nujausdama, pataikė. Laisvę jai apribojo maksimaliai vos po mėnesio po vedybų. Tik į darbą ir parduotuvę! O visais kitais klausimais: – Kur ketini eiti? Namie darbų pilna! Dar daržas, vištos, antys! Varya! – rėkė Natalija Petravičienė. – Mes juk šeima! O viena aš visko nepatempsiu! Vieną ji neperdėjo. Mantas su broliu – darbe. Nuo pat ryto iki vėlumos. Kartais net nakvodavo, nes daržovių bazė dirbo visą parą. Uošvis kentėjo dėl nugaros ir kojų, tad buvo daugiau liežuvis, nei darbštuolis. Viską, VISKĄ tempė Natalija ir Varya. Bet ir pati Natalija jau ne jaunutė. Tai spaudimas, tai sąnariai, tai galva. O buitis išeiginių nežino! – O kaip su asmeniniu gyvenimu? – klausdavo Varya. – Ne su vyru, bet su savim? Kinas, kavinė, pasivaikščiojimai. Neturiu draugių! – Draugės ištekėjusiai nereikalingos! Ir, patikėk mano patirčiai, iš jų daugiau žalos nei naudos! O apie kavines ir kiną – su vyru derink! Nesveika moteriai be vyro po viešas vietas vaikščiot! Čia miestelis, o ne miestas – apkalbės visiems laikams! – Rimtai? – nusistebėjo Varya. – Tu, mergaite, iki tol mieste gyvenai! O čia viskas visiems matosi! Žingsnis ne į tą pusę ir klius tokia etiketė – nei išsiplausi, nei atpirksi! Dar ir mokytoja esi, gali ir iš darbo išmesti! Logika geležinė, bet savęs „palaidoti“ Varya neketino. Dirbo, stengėsi, klusniai klausė, bet reikalavo ir sau pagarbos. Kartais į pozą, kartais pakeldavo toną, o kartais tiesiai šviesiai nuvarydavo. – Dirbt – tai po lygiai! – sakydavo. – Jei vienas guli, o kitas dirba – aš atsisakau! Praėjo du su puse metų po vestuvių. O Varya nesileido. Reikalavo teisybės – visi dirbam po lygiai! Jei ne – ir ji nesivaržo. – Oi, koks Varytės charakteris! – piktindavosi Natalija, kai Varya išeidavo į parduotuvę. – Prastos už mus! Žodis jai – penki atgal! – Ir manęs negerbia! – kalbėjo Dmitrijus Andriejauskas. – Prašai pagalbos – atšauna, kad užsiėmusi! – Mantai, čia jau negerai, – tarė Nikita, Manto vyresnis brolis. – Ji tėvus skaudina! Kaip galima taip leisti? – Pats suprantu, kad iš jos pasityčioja! Priešgyniauja, o juk aš vyras! Reikėtų ją sutramdyti, kaip laukinį žvėrį! Ir dar vaikų neturim! Jei bus – ji užsės ir dar pasakys, kad motina! O tada mums namuose vietos neužteks! – Viską apgalvokim – pasiūlė Nikita. – Išvesk ją pasivaikščioti, o tada vieną namo paleisk! O mes jau lauksim – kaip susitarsim. Paklausys žodžių – gerai. Ne – pridėsim jėgos! Jei sukilimą kels, į rūsį uždarysim, o mokykloj sakysim išvažiavo atostogų! Mėnesį pasėdės – apsiramins! Taip ir padarė. Kol Mantas išvedė Varyą, šeima pasiruošė, nusiteikė, sulaukė skambučio iš Manto, kad Varya eina namo. Mantas nespėjo. Kiemo varteliai vietoj, bet durų – kaip nebūta, tik lyg niekad jų nebuvo. Priemenėje ant grindų sėdėjo Nikita ir raudojo, laikydamas sulaužytą ranką. Mantas ištraukė jo telefoną, surinko greitąją ir įkišo jam prie ausies: – Sakyk adresą! – sušuko Mantas, perrėkdamas šoką. – Ir paprašyk poros greitųjų! Nikita linktelėjo, susiraukęs nuo skausmo. Prieškambary tarp baldų nuolaužų gulėjo tėvas. Be sąmonės, bet gyvas. Džiugu bent tiek. Virtuvėj, prie durų, sėdėjo motina. Sėdėjo ant grindų, veide margo mėlynė, rankose laužta didžiulė kočėlas, kuria kepdavo pyragus. Prie stalo sėdėjo Varya ir ramiai gėrė arbatą. – Mielasis? – pakėlė Varya akis į vyrą. – Atėjai savo porcijos? – N-ne, – suburbėjo Mantas. – Tada nežinau, ką pasiūlyti, – susimąstė Varya. – Gal biškį teisybės į šeimos santykius? – Apie tokius „spektaklius“ reikėjo įspėti! – sušuko jis. – Juk vos žmonių nenukentejo… – Aš žinau, kada sustoti! Ir kiekvienas gavo atitinkančią atsakomybę! Kas su kuo ėjo, tas tuo ir gavo! O kočėlą per kelį perlaužiau! Ir tavo mamytės neliečiau – ji susidūrė su durimis, kai skubėjo iš prieškambario! – O kaip dabar gyvensim? – paklausė Mantas. – Manau, draugiškai! – nusišypsojo Varya. – Ir svarbiausia – teisingai! O apie skyrybas net negalvok – laukiuosi! Mano vaikui reikės tėčio! Mantas nuryjo: – Gerai, brangioji! Kai visi pasveiko ir aprimo, šeimos taisyklės kiek pasikeitė. O dabar šeimoje viešpatauja taika ir ramybė. Ir niekas daugiau nieko nebežeidė!