Šiandien buvo sunki diena. Galvoju apie tai, kad turėsiu grąžinti motiną į senelių namus. Prieš išvykdamas žvilgtelėjau į tą dėžutę.
Po vyro mirties Ona parduodavo savo trobą kaime, investavo į butą sūnui ir jo šeimai, o pati persikėlė gyventi su jais. Kol jėgos leido, rūpinosi namais ir vaikaičiais. Šeimos gyvenimas.
Sūnus ir jo žmona dirbo, o Ona vesdavo anūkus į darželį, vėliau į mokyklą ir į būrelius. Gamindavo valgį, valė. Rūpesčiai senutei nebuvo našta. Priešingai jiems dėkojusi buvo laiminga. Juk šeimai ji buvo reikalinga. Bet metai bėgo. Anūkai užaugo ir išskrido iš lizdo, o senutės sveikata pablogėjo. Bandė plauti indus, bet lėkštės slysdavo iš silpnų rankų ir daužėsi.
Pilnai sau sriubos, bet negalėjo padėti ant stalo išsiliejo. Nakčia atsikeldavo gerti vandens šnabždesys pažadindavo martį. Niekas nebenorėjo su ja kalbėti. Kas norėtų kalbėti su senute? Marti nuolat skųsdavosi ir vadindavo ją našta. Bet kokia čia jos kaltė? Senatvė nėra džiaugsmas. Onai neliko nieko kito, kaip tiesiog gyventi.
Sūnus nusprendė išvežti motiną į senelių namus.
Bent jau ten turės su kuo pasikalbėti, bandė nuraminti savo sąžinę. Ryte, įlipęs į mašiną, Ona prisiminė savo dėžutę.
Sūnau, atnešk man tą dėžutę. Pamiršau ją, tyliai paprašė ji.
Kokią dėžutę? paklausė Andrius.
Su savo brangenybėmis, atsakė Ona ir papasakojo, kaip ji atrodo. Andrius atnešė. Senutė prisiglaudė prie jos su patenkinta šypsena.
Mama, kas ten? Andrius pažiūrėjo į dėžutės turinį.
Ten buvo jos plaukų sruogana ir kūdikio dantis. Vyras atsitraukė nuo mašinos ir atsisėdo ant bordiūro. Sėdėjo ilgai, prisimindamas savo vaikystę, kaip mama visada buvo šalia, rūpinosi juo, saugojo. Niekada jo nepaliko vieno.
Sūnau, ar važiuojam? motina išlipo iš mašinos ir priėjo prie sūnaus.
Nevaišiuojame niekur, mama. Tu liksi namie.
