Gabija stovėjo arklidžių tarpduryje, apsivilkusi storą megztinį ant pižamos. Jos plaukai buvo susivėlę, o akys dar apsunkusios nuo miego.

— Mama, kodėl tu verki?

Gabija stovėjo arklidžių tarpduryje, apsivilkusi storą megztinį ant pižamos. Jos plaukai buvo susivėlę, o akys dar apsunkusios nuo miego.

Rankoje ji laikė mažą žibintuvėlį.

— Mama, kas atsitiko?

Norėjau prieiti ir ją apkabinti.

Norėjau bent kelioms minutėms apsaugoti nuo skausmo, kurį pati ką tik patyriau.

Tačiau dukra jau žiūrėjo į atviras Audriaus gardo duris.

— Audriau?

Ji žengė artyn.

— Audriau, kodėl guli?

Mano širdis susitraukė.

— Gabija, palauk, mieloji…

Bet ji jau buvo prie jo.

Atsiklaupė ant švarių šiaudų ir švelniai palietė žirgo kaklą.

— Na, kelkis, tinginy. Juk dar ne rytas.

Audrius nejudėjo.

Gabija paglostė jo kaktą, kurioje buvo nedidelė balta dėmelė.

— Mama, kodėl jis nereaguoja?

Atsiklaupiau šalia dukros.

— Gabija, turiu tau pasakyti labai liūdną dalyką.

Ji pažvelgė į mane.

Jos akyse pamačiau baimę.

— Ne, mama.

Dar nieko nepasakiau, bet ji jau suprato.

— Ne. Tik nesakyk, kad jis mirė.

Apkabinau ją per pečius.

— Audrius šiąnakt mirė, mieloji.

Gabija papurtė galvą.

— Negali būti.

Jos balsas virpėjo.

— Vakar jis valgė obuolį iš mano rankos. Aš jam iššukavau karčius. Jis net pastūmė mane nosimi, nes norėjo dar vieno obuolio.

Aš tylėjau.

— Mama, juk šeštadienį mūsų egzaminas!

— Žinau, vaikeli.

— Mes tiek mėnesių ruošėmės!

Staiga ji apsikabino Audriaus kaklą ir pravirko.

— Prašau, atsikelk. Mes dar turime tiek daug nuveikti…

Sėdėjau šalia ir glosčiau dukros nugarą.

Nesakiau jai nustoti verkti.

Nesakiau, kad viskas bus gerai.

Tą akimirką tokie žodžiai būtų skambėję tuščiai.

Po kurio laiko Gabija pakėlė galvą.

— Mama, ar jam skaudėjo?

Giliai įkvėpiau.

Audrius jau buvo labai senas.

Pastaraisiais mėnesiais jis judėjo lėčiau, dažniau ilsėjosi ir buvo nuolat prižiūrimas veterinaro.

Buvome susitarę, kad šeštadienio patikrinime jis dalyvaus tik tuo atveju, jei sveikata leis.

Dar prieš kelias dienas atrodė, kad viskas bus gerai.

Tačiau šiąnakt jo būklė staiga pablogėjo.

Iškviečiau veterinarą.

Jis atvyko kuo greičiau, bet išgelbėti Audriaus jau nepavyko.

— Nežinau tiksliai, ką jis jautė paskutinėmis minutėmis, — atsakiau. — Bet veterinaras padarė viską, ką galėjo. O aš buvau šalia jo.

Gabija nusivalė ašaras.

— Jis nebuvo vienas?

— Ne, mieloji.

— Tu jį glostei?

— Taip.

— Ir pasakei, kad aš jį myliu?

Tą akimirką pati nebesulaikiau ašarų.

— Pasakiau, Gabija.

Tai buvo tiesa.

Kai supratau, kad Audrius išeina, palenkiau galvą prie jo ausies ir sušnabždėjau:

— Ilsėkis, senas drauge. Gabija tave labai myli. Ir aš niekada tavęs nepamiršiu.

Dukra vėl priglaudė skruostą prie jo kaklo.

— Ačiū tau, Audriau, — tyliai pasakė. — Už viską.

Mes likome arklidėse iki pat aušros.

Kai pro mažus langus pradėjo skverbtis pirmoji šviesa, Gabija atsistojo.

Ji paėmė nuo durų seną odinį kantarą.

— Mama, ar galiu jį pasilikti?

— Žinoma.

— Nenoriu, kad jį naudotų kitas arklys.

— Niekas jo nenaudos, mieloji.

Ji prispaudė kantarą prie krūtinės.

Tą rytą Gabija nėjo į mokyklą.

Paskambinau klasės auklėtojai ir paaiškinau, kad mūsų šeimoje nutiko skaudi netektis.

Dukra beveik nieko nevalgė.

Sėdėjo prie virtuvės stalo, rankose sukdama seną raudoną Audriaus varžybų kaspiną.

Po kurio laiko tyliai pasakė:

— Mama, aš nelaikysiu egzamino.

Atsisėdau šalia.

— Gerai, mieloji.

Ji nustebusi pažvelgė į mane.

— Tu nepyksti?

— Kodėl turėčiau pykti?

— Juk tiek ruošėmės. Ir jau sumokėjome už dalyvavimą.

Paėmiau jos ranką.

— Gabija, joks egzaminas nėra svarbesnis už tavo jausmus.

Ji nuleido akis.

— Nenoriu joti kitu arkliu.

— Neprivalai.

— Atrodytų, kad išdaviau Audrių.

Tie žodžiai man suspaudė širdį.

— Mieloji, pamilti kitą arklį nereiškia pamiršti Audrių.

— Bet aš nenoriu jo pakeisti.

— Niekas jo nepakeis.

Apkabinau dukrą.

— Jis visada bus ypatingas. O dabar tau nereikia nieko spręsti.

Tą vakarą Gabija paprašė papasakoti, kaip Audrius atsirado mūsų šeimoje.

Atsinešiau seną nuotraukų albumą.

Pirmojoje nuotraukoje buvau aš, vienuolikos metų mergaitė, stovinti šalia jauno bėro žirgo.

— Čia tu? — nustebo Gabija.

— Taip.

— Atrodai beveik kaip aš!

Nusišypsojau.

— Mano tėtis nupirko Audrių, kai pradėjau rimčiau mokytis joti.

Tais laikais buvau labai nedrąsi.

Bijojau suklysti.

Bijojau nukristi.

Bijojau, kad kiti vaikai iš manęs juoksis.

Audrius buvo jaunas, smalsus ir kartais užsispyręs.

Tačiau jis išmokė mane kantrybės.

Prisimenu, kaip kartą per treniruotę nukritau nuo balno.

Nesusižeidžiau, bet labai išsigandau.

Atsisėdau ant žolės ir pareiškiau, kad daugiau niekada nejosiu.

Tėtis atsisėdo šalia.

— Tu neprivalai šiandien vėl lipti ant žirgo, — pasakė jis. — Bet neleisk vienai nesėkmei nuspręsti už tave visam gyvenimui.

Kitą dieną nuėjau į arklides.

Audrius stovėjo savo garde.

Kai paėmiau kantarą, jis pats nuleido galvą.

Tą akimirką supratau, kad noriu pabandyti dar kartą.

Su Audriumi išlaikiau pirmąjį jojimo egzaminą.

Dalyvavau pirmosiose varžybose.

Patyriau pirmąją pergalę.

Ir pirmąjį didelį nusivylimą.

Kai man buvo devyniolika, sunkiai susirgo mano tėtis.

Tada dažnai ateidavau į arklides ir tiesiog sėdėdavau prie Audriaus.

Kartais verkdavau.

Kartais tylėdavau.

Jis negalėjo man nieko pasakyti.

Bet šalia jo jausdavausi ramiau.

Kai tėtis mirė, pažadėjau sau, kad Audriumi rūpinsiuosi iki paskutinės jo gyvenimo dienos.

Ir pažadą ištesėjau.

Vėliau gimė Gabija.

Kai jai buvo ketveri, pirmą kartą atvedžiau ją prie Audriaus.

Ji slėpėsi už mano kojos.

— Mama, jis toks didelis!

Audrius atsargiai ištiesė galvą.

Gabija padavė jam mažą morką.

Jis švelniai paėmė ją lūpomis.

Dukra nusijuokė.

— Mama, jis mane myli!

Nuo tos dienos jie tapo neišskiriami.

Iš pradžių Gabija tik padėdavo valyti jo kailį.

Vėliau išmoko vedžioti jį už pavadžio.

O kai paaugo, prižiūrima trenerės pradėjo joti.

Audrius jau buvo senas.

Sunkioms varžyboms jis nebetiko.

Tačiau lengvose pamokose buvo nepaprastai kantrus.

Jis padėjo Gabijai išmokti išlaikyti pusiausvyrą.

Suprasti žirgo judesius.

Tinkamai laikyti vadeles.

Ir svarbiausia — pasitikėti savimi.

Gabija dažnai sakydavo:

— Mama, Audrius visada supranta, kai bijau.

Kartais po mokyklos ji ateidavo į arklides ir pasakodavo jam apie savo dieną.

Apie drauges.

Apie kontrolinius darbus.

Apie mokytojus.

Jeigu gaudavo prastą pažymį, sakydavo:

— Audriau, bent tu manęs neklausinėk.

O jis kišdavo nosį į jos kišenes, ieškodamas skanėstų.

Mes abi juokdavomės.

Dabar jo gardas buvo tuščias.

Ir atrodė, kad kartu su juo dingo dalis mūsų namų.

Penktadienio popietę radau Gabiją sėdinčią prie gardo.

Ji laikė raudoną kaspiną.

— Mama, ar galiu tavęs kai ko paklausti?

— Žinoma.

— Ar tu kada nors bijojai, kad daugiau nebegalėsi joti?

Atsisėdau šalia.

— Taip.

— Kada?

— Po to kritimo, kai buvau keturiolikos.

Gabija susimąstė.

— Ir kaip vėl išdrįsai?

— Iš pradžių tiesiog ateidavau pas Audrių. Valydavau jo kailį, šukuodavau karčius. O vieną dieną supratau, kad noriu vėl sėsti į balną.

Dukra nuleido akis.

— Mama, o jeigu šeštadienį nueičiau tik pažiūrėti?

— Tai būtų puiku.

Tą vakarą paskambinau mūsų jojimo trenerei Rūtai.

Ji pažinojo Audrių daugelį metų.

Kai papasakojau, kas nutiko, ji ilgai tylėjo.

— Labai gaila, — galiausiai pasakė. — Jis buvo nuostabus žirgas.

Paaiškinau, kad Gabija galbūt norėtų ateiti tik pasižiūrėti.

— Žinoma, — atsakė Rūta. — Tegul ateina. Niekas jos nevers joti.

Tada pridūrė:

— Jeigu pati panorės, galėtų pabandyti su Liepa. Ji rami, patyrusi kumelė. Bet sprendimas priklausys Gabijai.

Liepa buvo penkiolikos metų kaštoninė kumelė.

Gabija ją pažinojo iš treniruočių.

Ji buvo švelni ir kantri.

Kai papasakojau dukrai apie trenerės pasiūlymą, ji kurį laiką tylėjo.

Paskui paklausė:

— Ar galėčiau prieš tai ją iššukuoti?

— Žinoma.

Šeštadienio rytą Gabija atsikėlė anksčiau už mane.

Ji apsivilko jojimo kelnes.

Ant stalo pasidėjo pirštines.

O raudoną Audriaus kaspiną įsidėjo į striukės kišenę.

— Dar nežinau, ar josiu, — pasakė.

— Ir nereikia dabar žinoti.

Atvykome į jojimo centrą prieš devintą.

Rytas buvo vėsus.

Virš pievų tvyrojo lengvas rūkas.

Kiti vaikai ruošė žirgus.

Tėvai stovėjo prie aikštelės.

Visur girdėjosi balsai, kanopų kaukšėjimas ir balnų girgždesys.

Viskas atrodė kaip įprastą egzaminų dieną.

Tik mums ši diena buvo visai kitokia.

Rūta pasitiko mus prie arklidžių.

Ji apkabino Gabiją.

— Labai užjaučiu dėl Audriaus.

Dukra linktelėjo.

— Man jo labai trūksta.

— Žinau, mieloji.

Tada trenerė nuvedė ją prie Liepos.

Kumelė ramiai stovėjo prie aptvaro.

Kai Gabija priėjo, Liepa ištiesė galvą ir pauostė jos ranką.

Dukra vos pastebimai nusišypsojo.

— Labas, Liepa.

Ji pradėjo šukuoti kumelės kailį.

Lėtai.

Atsargiai.

Lygiai taip, kaip daugybę kartų darė su Audriumi.

Aš stovėjau kiek atokiau ir stebėjau.

Po kurio laiko Gabija priėjo prie manęs.

— Mama, man atrodo, kad noriu pabandyti.

Mano širdis ėmė plakti greičiau.

— Ar esi tikra?

— Nelabai.

Paėmiau jos ranką.

— Gali sustoti bet kurią akimirką.

Ji linktelėjo.

— Žinau.

Rūta padėjo jai pasiruošti.

Kartu patikrino balną ir kilpas.

Tada Gabija užsėdo ant Liepos.

Mačiau, kad ji labai jaudinasi.

Jos pečiai buvo įtempti.

Rankos šiek tiek drebėjo.

Rūta ramiai pasakė:

— Giliai įkvėpk. Niekur neskubėk.

Gabija linktelėjo.

Ir egzaminas prasidėjo.

Pirmiausia ji jojo žingsniu.

Tada atliko kelis krypties keitimus.

Sustojimą.

Pajudėjimą iš vietos.

Trumpą atkarpą risčia.

Liepa ramiai reagavo į jos komandas.

Tačiau viename posūkyje Gabija prarado ritmą.

Ji sutriko.

Pažvelgė į mane.

Akimirką maniau, kad ji sustos.

Bet tada dukra giliai įkvėpė.

Ištiesino nugarą.

Atpalaidavo rankas.

Ir tęsė.

Tą akimirką prieš akis iškilo mano pačios vaikystė.

Diena, kai po kritimo vėl užsėdau ant Audriaus.

Mano tėtis, stovintis prie aikštelės.

Ir visi tie metai, kuriuos šis nuostabus žirgas praleido su mūsų šeima.

Ašaros riedėjo mano skruostais.

Kai Gabija baigė paskutinę užduotį, ji sustabdė Liepą.

Pasilenkė ir paglostė jos kaklą.

Tada nulipo.

Rūta nusišypsojo.

— Puikiai padirbėjai, Gabija.

Dukra pribėgo prie manęs.

— Mama!

Stipriai ją apkabinau.

— Aš tavimi taip didžiuojuosi!

— Bet aš padariau klaidą.

— Taip, mažą klaidą.

— Maniau, kad nesugebėsiu.

— Bet nepasidavei.

Tada Gabija pravirko.

— Mama, aš taip norėjau, kad Audrius būtų čia.

Prispaudžiau ją prie savęs.

— Aš irgi, mieloji.

Kurį laiką stovėjome apsikabinusios.

Tada dukra išsitraukė raudoną kaspiną.

— Mama, ar galiu šiandien jį pakabinti prie Liepos gardo?

Pažvelgiau į Rūtą.

Ji linktelėjo.

— Žinoma.

Kartu pritvirtinome kaspiną prie gardo durų.

Tai nebuvo apdovanojimas už šiandienos egzaminą.

Tai buvo prisiminimas apie žirgą, kuris Gabiją tiek daug išmokė.

Po valandos paskelbė rezultatus.

Gabija sėkmingai išlaikė jojimo įgūdžių patikrinimą.

Ne pačiu aukščiausiu įvertinimu.

Ne be klaidų.

Bet išlaikė.

Išgirdusi savo vardą, ji nustebusi sustingo.

Tada vėl pravirko.

Tik šį kartą pro ašaras šypsojosi.

— Mama, aš išlaikiau!

— Taip, mieloji.

Ji apkabino mane.

Tada tyliai paklausė:

— Kaip manai, ar Audrius manimi didžiuotųsi?

Paglosčiau jos plaukus.

— Negaliu žinoti, ką jis būtų jautęs. Bet žinau, kad šiandien panaudojai viską, ko jis tave išmokė.

Gabija ilgai žiūrėjo į mane.

Tada pasakė:

— Vadinasi, jis vis tiek buvo truputį su manimi.

Linktelėjau.

— Tavo prisiminimuose ir visame tame, ką iš jo išmokai.

Važiuodama namo Gabija laikė raudoną kaspiną ant kelių.

Ji žiūrėjo pro langą ir ilgai tylėjo.

Tik visai netoli namų atsisuko į mane.

— Mama?

— Taip?

— Man atrodo, šiandien kai ką supratau.

— Ką?

— Kad galiu mylėti Liepą ir dėl to Audriaus nemylėsiu mažiau.

Nusišypsojau.

— Žinoma, gali.

— Ir kad neprivalau jo pamiršti vien todėl, kad toliau josiu.

Man vėl susikaupė ašaros.

— Ne, Gabija. Niekada neprivalėsi.

Grįžusi namo dukra iš karto nuėjo į arklides.

Sustojo prie tuščio Audriaus gardo.

Tada atsisėdo ant suoliuko.

Po kurio laiko mane pašaukė.

— Mama, ar galėtume čia padaryti mažą vietą Audriui atminti?

— Ką turi omenyje?

— Su nuotraukomis. Ir jo kantaru. Kad visi žinotų, jog jis čia gyveno.

Atsisėdau šalia.

— Tai nuostabi mintis.

Per kelias ateinančias dienas kartu išrinkome senas nuotraukas.

Vienoje buvau aš, vienuolikos metų mergaitė, pirmą kartą sėdinti ant Audriaus.

Kitoje — Gabija, dar visai maža, apsikabinusi jo kaklą.

O trečioje buvome mes abi.

Aš.

Mano dukra.

Ir žirgas, kuris mus abi išmokė pasitikėti savimi.

Nuotraukas sudėjome į medinį rėmelį.

Šalia pakabinome jo seną odinį kantarą.

Gabija parašė mažą laiškelį.

Prie jo sėdėjo beveik valandą.

Kai baigė, padavė man.

Ten buvo parašyta:

„Mielas Audriau, tu išmokei joti mano mamą, o vėliau ir mane. Bet svarbiausia — išmokei mus nebijoti. Aš tave visada mylėsiu. Tavo Gabija.“

Skaitydama tuos žodžius nebegalėjau sulaikyti ašarų.

Laikas bėgo.

Arklidėse pamažu grįžo įprastas gyvenimas.

Kiti žirgai rytais laukdavo pašaro.

Vaikai ateidavo į treniruotes.

Kieme vėl skambėjo kanopų kaukšėjimas.

Tačiau Audriaus gardas liko tuščias.

Kartais sustodavau prie jo.

Prisimindavau savo tėtį.

Vaikystę.

Visus tuos metus, kuriuos Audrius buvo su mumis.

Gabija kartais atsisėsdavo šalia.

Mes dalydavomės prisiminimais.

Kartais juokdavomės.

Kartais verkdavome.

O kartais tiesiog tylėdavome.

Vieną popietę dukra atėjo pas mane su nauja mintimi.

— Mama, kai užaugsiu, norėčiau padėti seniems žirgams.

Nustebusi pažvelgiau į ją.

— Tikrai?

Ji linktelėjo.

— Taip. Tiems, kurie jau nebegali dalyvauti varžybose ar nešioti raitelių. Kad jie turėtų gražią senatvę.

Apkabinau ją.

— Tai labai gražus noras.

Gabija pažvelgė į Audriaus nuotrauką.

— Jis tiek metų rūpinosi mumis. O aš kada nors norėčiau pasirūpinti tokiais žirgais kaip jis.

Tą akimirką supratau, kad Audriaus istorija nesibaigė jo mirtimi.

Ji tęsėsi.

Gabijos kantrybėje.

Jos rūpestingume.

Jos drąsoje.

Ir meilėje, kurią ji vieną dieną dovanos kitiems gyvūnams.

3.10 valandą nakties man atrodė, kad kartu su Audriumi baigėsi ir didelė mano gyvenimo dalis.

Tačiau po trijų dienų stovėjau prie jojimo aikštelės ir stebėjau, kaip mano dukra, nepaisydama ašarų ir baimės, baigia egzaminą.

Ir tada supratau vieną dalyką.

Tai, ką iš tikrųjų mylėjome, neišnyksta iš mūsų gyvenimo. Tai lieka prisiminimuose, įpročiuose ir visame tame, ko išmokome per tą meilę.

Šiandien raudonas Audriaus varžybų kaspinas kabo virš Gabijos lovos.

Šalia stovi nuotrauka, kurioje ji dar maža mergaitė, apsikabinusi jo kaklą.

Kartais ji sustoja prie tos nuotraukos.

Kartais nusišypso.

Kartais vis dar verkia.

Ir aš niekada nesakau jai nustoti.

Nes liūdesys nėra tai, ko turėtume gėdytis.

Jis parodo, kiek daug mums kažkas reiškė.

❤️ Audrius nebegalėjo lydėti Gabijos į pirmąjį jojimo egzaminą. Tačiau viskas, ko jis ją išmokė, buvo su ja nuo pirmojo iki paskutinio žingsnio.

Ir galbūt tai yra didžiausia dovana, kurią gyvūnas gali mums palikti.

Ar ir jūs turėjote žirgą, šunį, katę ar kitą gyvūną, kuris daugelį metų buvo jūsų šeimos narys? Kokį gražiausią prisiminimą apie jį saugote? Pasidalykite savo istorija komentaruose.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

17 − 1 =

Gabija stovėjo arklidžių tarpduryje, apsivilkusi storą megztinį ant pižamos. Jos plaukai buvo susivėlę, o akys dar apsunkusios nuo miego.