Vakar išaušo saulė mažame miestelyje prie Baltijos jūros pažvelgė į Austę šaltu žvilgsniu. Virtuvė, praryta senų sienų drėgmės, tylėjo, tik kartais klykdavo grindys. Ryto šviesa, besiveržianti per blausų langą, ant grindų mėtė jos šešėlį – ilgą, netvirtą, tarsi bijantį užimti per daug vietos. Austė įjungė seną virdulį, kuris sušvilpė kaip pažadintas žvėris, ir liesti rado spintoje skardinę su kondensuotu pienu. Pirštai užsibūgo ant šalto metalo. Galiojimo laikas pasibaigęs prieš dvejus metus. Ir kažkodėl tai atnešė keistą palengvėjimą.
Prieš ketverius metus Tautvydas atsinešė namų visą dėžę to pieno. „Atsargai, pravers“, – juokėsi jis, kol jie, sėdėdami ant grindų, valgė jį tiesiai iš skardinės, užgerdami stipriu arbata. Tada jie ginčydavosi, kas saldesnis – tas pienas ar jo kvaili juokeliai, nuo kurių ji plyšdavo juokais. Jis visada palikdă ant jos skruosto lašą – tą, kurį ji nuvalydavo, apsimeta, kad pyksta. Viskas pasikeitė vėliau. Juokai nutilo. Dėžė liko dulkių susirinkti sandėlio kampe kaip paminklas jų praeities, kurią Austė nedrįso išardyti.
Austė atidarė skardinę. Drebėdama pirštais, tarsi bijodama pažadinti kažką seniai užmigę. Kvapas trenkė į nosį – kartokas, su rūdžių priskoniu. Jis nepriminė Tautvydo. Jis priminė ją pačią – tą, kuri kadaise tikėjo, kad meilę galima užantspauduoti kaip šią skardinę ir išsaugoti amžinai. Bet net kondensuotas pienas, pasirodo, gali mirti. Tyliai. Be perspėjimo.
Viskas, kas liko nuo Tautvydo, turėjo savo galiojimo laiką. Jo megztinis, kurį kartais vilkėdavo – iš pradžių, kad pajustų jo šilumą, vėliau – tiesiog todėl, kad jis buvo patogus. Bilietas į miesto teatro spektaklį, į kurį jie taip ir nepatekBilietas į miesto teatro spektaklį, į kurį jie taip ir nepatek, gulėjo užkištas tarp seno romano puslapių, kurį jis metė nebaigęs skaityti.
