Gerai apsistojus: kaip surasti savo vietą Lietuvoje

20251112, Vilnius.
Šiandien vėl galvojau apie Neringą mano žmoną, kuri, pasak jos pačios, gyveno kaip iš patogaus sofos. Ji vaikšto siaubingai lėtai, galva prispausta žemyn, lyg nerodanti jokių talentų, o jos išvaizda vidutinė, niekur nepasižymi. Mano draugai šnekėja, kad Neringos gyvenimas tiesiog paprastas. Ji patys nepastebėjo savo grožio, kai jaunas, todėl jį laiko praeities dalimi.

Neringa, kaiisei, buvo vienos iš gražiausių studentų Kauno technologų universitete: stabi, žavi, bet šiek tiek stambesnė nei vidutinė. Jos mama, Agnė, kilusi iš mažosios Kauno kaimo, buvo griežta, šiek tiek šlapi, darydama įspūdį, kaip senosios lietuvės iš liaudies dainų. Jos tėvas, Viktorijus, buvo intelektualas inžinierius, literatūros mokslininkas, turėjęs aukštąjį išsilavinimą. Jų genai padėjo Neringai turėti neįprastą veidą tiesų nosį, šiek tiek plačius pečius ir vilkščią kojų liniją, skiriamą nuo kaimo bėgimo ir miesto pilietiškumo.

Taigi iš tėvų nuskaityta genų įvairovė sukurė Neringą jaunas, drovų ir tylią merginą, bet tai vis tiek geras bruožas. Agnė dažnai kritikavo ją, lyg šuo, kai nori valgyti, bet neišduoda uodegos. Mano mama, Vilma, taip pat bandė elgtis panašiai, kai susituokė su Viktorijaus, tačiau vėliau nusigręžo ir tylėjo. Daugiaaukščio namuose, kurio patalpose trūko vietos, o kaimynai akademikai greitai išspjaudavo visus, kurie trūktų tvarkos.

Nors Agnė dažnai šluko iš senojo vilko odos batai, ji visada šauksdavo: Auginkite mergaitę, ji bus tik tuščias laukas, kaip laisva pieva be vilko! Ji neramiai kritikuodavo Neringą ir jos sūnaus, Vytą, kad visi kelyje išsiskirstys kaip vėjai, o mūsų šeima liks niekur. Viktorijus tik nuobodžiaudavo, sėdėdamas savo biure, kol Vilma puodelyje laikė šiltą arbatą ir klausėsi šnekų apie dvaro darbus.

Agnė niekada nesielgė skubiai. Ji ilgai pasakojo apie kaimo derlių, kaimynų santykius, o po to šaukė į virtuvės duris: Neringa, iššok!. Neringa atsargiai išlįsdavo, žiūrėdama į mamą, kuri jau atsistojo nuo stalo. Viktorijus nepasitvirtino svečiais, tačiau jo savosios aštrios agurkų gėrimai po šaromo skonio taip pat nesuteikė Neringai daug džiaugsmo, todėl ji turėjo mažiau kontakto su Agne.

Neringa dažnai sveikino nepilną kūdikį, kai ji susirgo pneumonija ir dingo apetitas. Jo draugė, Anikė Vaitkūnaitė, atvyko iššaldytą vaikučiu pervežti į paskyrimą. Dėl jos priėjimo Neringa greitai atsigauna, netgi sugrįžo į savo kambarius, prisitaikę prie naujų reikalavimų. Jo draugė visada pasakydavo, kad jos šypsena šiek tiek primena šilumą, bet jos lūšytas Alyonka kramtomas šokoladas Neringa niekada nevalgė, tiesiog palikdavo jį ant stalo.

Ką? Valgyk, mažas!, ragino svečias, tačiau Vilma jį sustabdė: Fiodras neleidžia saldaus prieš vakarienę. Ši nuoroda į kaimo papročius sukėlė giminėti, bet Neringa nesijaudino, nes ji žinojo, kad namuose yra galva mano ir netgi kai visi kiti kalbėjo, aš laikiau šaltą galvą.

Kai Neringa pradėjo mokytis mokyklos pedagogike, ji dar nebuvo dirbusi, kaip jos mama. Ji susituokė su Mindaugu, kuris, nors ir ne buvęs universiteto tyrinėtojas, buvo išrinktas iš intelektualų klasės, nes studijavo teologiją ir filosofiją. Jo tėvai, senjoras Jonas ir močiutė Marija, buvo pasiturintys akademikai, bet geriausia, ką jie galėjo pasiūlyti ne šaltas pinigų srautas, bet išmintis ir tradicijos.

Mindaugas gyvenė su savo tėvais trijų kambarių bute, kurikuliavęs seną šaldytuvą ir seną dviženklius. Jo sesuo išvyko į Švediją, todėl namuose liko tik mes su mokslu, šiek tiek tradicijų ir didele šeimos istorija. Tėvai, be abejo, nenorėjo turėti dvių šefų virtuvėje, tad jie sakė: Gyvenk, kol gali, bet šitų dviejų neperkelk, ir išvyko į kaimo sodybą.

Mūsų butas prisidengė senomis medinėmis sienomis, šviesiais šiltų spalvų užuolaidų lašais ir daugybe senų indų šimtų servetėlių, senų paltų ir senų žvynių, kurios nuskambėjo kaip pasakojimas apie senąją Lietuvą. Neringa norėjo atnaujinti užuolas, bet neturėjome pakankamai pinigų jos liko tik 300 mėnesio pensijoje, tai nebuvo pakankamai, kad perka naują sofa.

Mindaugas visada taukė nes jis žinojo, kad mūsų vaikas, Vytas, turės pakankamai maisto, net jei mes turėsime susirasti ką valgyti iš likusių duonos croutonų. Jis dažnai sakydavo: Kada nors išleisi išskaičiuoti viską iki centų, bet tai iškreipė mūsų santykius, nes aš tapau šiek tiek griežtu su pinigais, o Neringa klastinga su šiluma.

Baigiau dirbti mokykloje, kur mokiau mažus vaikus, bet į širdį man liko jausmas, kad mano gyvenimas yra tarsi skruzdėlių takelis pilnas įtampos, bet niekas neleidžia išsiskirti iš skruzdžių kolonijos. Neringa dažnai sakydavo, kad ji nori, kad visas pasaulis būtų kaip šiltas kepenis, bet aš atsakiau, kad pinigų skaičiavimas yra mūsų gyvenimo pagrindas.

Kai Neringa sužinojo, kad laukia vaikų, ji šaukdavo: Aš nesu pasirengusi!, bet Mindaugas atsakė: Nesijaudink, viskas bus gerai, tiesiog sumažinkime išlaidas. 300 per mėnesį nebuvo pakankamai, bet mes išmokome kaip apsaugoti mūsų mažąjį biudžetą, kai pirkome šiltą puodelį kavos ar mažą šokolado gabalėlį.

Pagaliau, kai Vytas gimė, mes susirinkome prie stalo su Agne, Vilma ir manimi trijų kartų moterų, kurių akys spindėjo, kaip šviesos spinduliai per gegužės rytą. Mes kartu gėrėme arbatos su medumi, kalbėjome apie gyvenimą ir tiesiog buvome kartu. Šita šeima, ne šiaip taip, o su šiluma, kurioje net išnykęs pinigų likutis nieko negali išplėšti.

Pabaigai: šiandien, kai patikrinau banko sąskaitą, matiau, kad likęs balansas 120, ir supratau, kad materialinės vertės nesuteikia tikro džiaugsmo. Geriausia vertybė tai šiluma, kurią dalinamės su šeima, net jei mūsų bendrasis biudžetas krenta iki nulio. Išmokau, kad gerai įsikurti nėra vien pinigų skaičius, bet gebėjimas rūpintis vieni kitais, kai viskas susivienija.

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

two × 2 =

Gerai apsistojus: kaip surasti savo vietą Lietuvoje