Augačioje užauginti tris vaikus viena ne lengvas darbas. Kiekviena diena kova su miego trūkumu, stresu ir nuovargiu, bet ir nuotykis, pilnas mažų džiaugsmo ir didžiavimosi akimirkų.
Išmokau vieno vaiko ašaras nuraminti, kai kitas reikalauja dėmesio, suderinti namų darbus ir vakarienės ruošimą, o kiekvieną mažą pergalę švęsti taip, lyg tai būtų didžiulis triumfas. Tačiau už kiekvienu mano trynukių šypsenos slypė vienatvė motinos, kuri turi susidoroti su viskuo viena, be paramos ar pripažinimo.
Kai sužinojau, kad po skyrybų jis pradėjo naują gyvenimą ir turi kūdikį, jausmai buvo mišri: pyktis, liūdesys ir ryžtas. Aš tiek daug atidaviau mūsų vaikams, o atrodė, kad viskas, ką kartu sukūrėme, svarbu tik man.
Kai gavau kvietimą į jo naujagimio vardo dienos šventę, iškart supratau jo ketinimą: buvęs vyras norėjo mane pažeminti, sudaryti nemalonią situaciją ir priversti jaustis nereikalinga bei pažeidžiama svečių akyse. Jis tikėjosi, kad atvyksiu viena, silpna ir neįgali susidoroti.
Ta diena atėjau išdidžiai, su šypsena ir geru siurprizu jam.
Atėjau su mūsų trynukais vaikais, kurių jis net nepažinojo bet ne tam, kad maloniai nustebinčiau.
Kiekvienas mūsų žingsnis kambaryje, pilname tėvų ir šnabždančių svečių, buvo tylus priminimas: aš nebe ta pažeidžiama moteris, kurią jis galėjo įbauginti.
Žvilgsniai iš pradžių nukrypo į mus su smalsumu, o vėliau su susižavėjimu. Mano trynukai juokėsi, žaidė ir apšvietė kambarį gryna, linksma energija.
Buvęs vyras sustingęs negalėjo paslėpti savo nustebimo ir sumišimo. Viskas, ką jis planavo šnibždėjimai, žvilgsniai į mano vienatvę, gėda pasuko prieš jį patį.
Dabar jis matė ne mane, o mūsų šeimos, mano šeimos, stiprybę, kurią sukūriau viena su drąsa ir užsispyrimu.
Priėjau prie jo ramiai, užtikrintai nusišypsojau, ir neprireikė nė žodžio, kad parodyčiau aš nebe pažeidžiama. Mano vaikai buvo gyvas mano tvirtumo įrodymas.
Ir šiandien supratau: kartais geriausia keršta ne pyktis, o parodyti, kad esi stipresnė už visus jo lūkesčius.