Prisimenu, kaip aš, Aistė, stovėjau šaltame ryte prie medinio takelio, išsivalydama veidą šaltu upelio vandeniu. Matas, mano draugas iš Kauno, šaipėsi, kad nuneš vandens buteliuką. Rankomis, drebančiomis baimės šokisu, išlįžau iš automobilio, o jis greitai persėdo vairuotojo sėdynę, užsivedė variklį ir išmetė sprogstamą garso signalą, palikdamas mane vieną prie miško ribos.
Aš praplibdžiau plaukus, sutvarkiau vilną ir lėtai, su nežinia, žingsniavau link miesto, kur vilko mano svajonės tapti veterinarės studentė. Užsukau į Lenkijos sienų pakraščių kaimą, nusiklausiau šnekų apie tai, kaip šie darbai galėtų ištrūkti iš nepritekliaus ir alkoholinių šeimos problemų, kurios kartais sprogdavo iki ryto. Atvykusi į Vilnių, įstojau į vietinį kolegiją, kurioje jau buvau paskutiniais metais. Mano studijų pasiekimai rodo, kad rimtai žiūrėjau į šitą profesiją norėjau ne tik pabėgti nuo skurdo, bet ir likti šalia gyvūnų, kuriuos mylėjau.
Vieną vakarą bendraklasių skambutis mane pakvietė į sodybą, kurią rengė vienas turtingas studentas Linas. Iš pradžių atmetau, bet galvojau, jog šiek tiek atsiklajus galėtų būti gerai. Šventė tekėjo gausiausia daug žmonių, garsūs garsai, kurių aš nesugebėjau mėgautis, tad didžiąją dalį vakaro praleidau ant terasos su stikline sultinio, žiūrėdama į ežerą, kuris atspindėjo mėlyną dangų.
Matas pasiūlė keliauti po naktinį Vilnių, pabėgti nuo triukšmo. Aš sutikau, bet greitai supratau, kad tai buvo klaida. Jis nuvežė mane iš miesto, sustabdė automobilį už miesto apylinkių, ir… aš buvau priversta įsėsti į galinę sėdynę. Šio kelio akimirkos šviesėjo mano atmintyje kaip blyškios kibirkštys, o kūnas drebėjo nuo skausmo. Nežinojau, kaip pasiekiau bendrabūrio kambarį galbūt pasiklydau tarp medžių, galbūt buvau perkrauta iš nuovargio.
Su užsiskverbusiu dainavimu, aš sulaidžiau akis, sušuko į pagalbą, bet tik tyliai rėkėjo mano širdis. Sėlį sukūriau sau po lovos, ir keli valandos aš šukuodavau skausmą, kol giliai užmaršau į neramų miegą.
Keletą dienų prabėgo be pamokų. Galvojau, ar kreiptis į policiją, bet juk niekas neprivertė mane į automobilį aš patiesiškai paklusiau nevedama naktimi. Motina, kuriai aš netikėjau, visada gulėjo po alkoholio debesimis, tad šis beviltiškas skausmas liko tik man su savimi.
Palikus kelis mėnesius, aš beveik atsigavau. Grįžau į studijas, bendraujau su kambario draugėmis, bandžiau negalvoti apie praeitą vakarą. Bet vieną rytą, besibeldžiant nuo pykinimo, skubėjau į vonią, manydama, kad tai tik prasta vakarienė iš greito maisto. Lygiai tas pats simptomų serijas pakartojo, o po trijų valandų aš, laikydama testą, sužinojau: aš nėščia.
Aš nenoriu šio vaiko. Jis tik primins viską, kas įvyko. Aš jį nekenčiu, šaukiu į save, nesuprasdama, ar tai baimė, ar neapykanta.
Vaidintis vieno iš vaikų klinikos gydytojų sakė: Mažoji, tai paprasta procedūra, bet turime žinoti, kad aš nenoriu kreiptis į teismą. Tu esi nepilnametė, be tėvų sutikimo nieko neįvyks. Aš nurodžiau, kad atvyksiu rytoj su mama, nors aišku, kad ji po alaus nepasirodys.
Laukia dar septyni mėnesiai iki pilnametystės, o iki gimdymo šeši. Nėra kelių tenkinusi, kad kūnas prisiims šį sunkų krūvį.
Dienos verda, savaitės trunka, kol baigiau studijas, o gimdos plotas liko beveik nepastebimas, nors jau buvo penktas mėnuo. Rasti darbą, aš tapau veterinarės asistentė kitoje klinikoje, nuomojau nedidelį butą prie Kauno pakraščių.
Vieną rytą jausmas buvo toks stiprus, kad skausmas prarijo juos, o nugaros skausmas skambėjo kaip garso signalas. Negali būti, dar anksti, sukėlau sau mintis, bet kūnas jau skubėjo į pasaulį.
Viskas įvyko taip greitai, kad nepakankamai laiko turėjau spręsti. Po kelių valandų aš jau laikiau mažu berniuku, kuris silpna veržiavo, tada užmigdavo, lyg žinojęs, kad bet koks triukšmas tik dar labiau sužalotų motinos.
Nors buvau veterinarė, žinojau, kaip susikurti slaugyklą savarankiškai, todėl skubų skambutį nesukreipiau. Guliau lovoje, šalia mano sūnaus, supakuoto šiltame antklode. Kartą naktį, pažvelgusi į jo kvapą, šnabdžiau: Atsiprašau, aš nebegaliu, sakiau, prisiminusi, kaip mano močiutė davė man kryželiuką, kad jį nešiočiau kaip apsaugą. Paėmiau tą kryželį, nuėjo prie savo sūnaus, pritvirtinau jam.
Žengiau į mažiausią prekybos centrą, įkėliau jį į vežimėlį ir išbėgau. Grįžau į butą, surinkau daiktus, nuėjau į stotis, kur traukiu traukinį į nepažįstamą vietą. Noriu pabėgti nuo visų prisiminimų, sukurti naują gyvenimą, kur baisus praeitis nebeturėtų vietos.
Dešimt metų praėjo. Aš pasiekiau daugelį svajonių: šešeri metai buvau vedusi Linas, atidarėme savo veterinarijos kliniką. Bet, kaip sakoma, kas yra nuostabu, tas greitai nusileidžia. Nepaisant visų procedūrų, negalėjau suteikti žmonui norimo vaikų. Šią likimo bausmę laikau savo nuodėmių atspindžiu.
Vieną dieną, grįžusi namo, pamačiau, kad mano vyras sėdi virtuvėje su nerimastinga išraiška: Linas, ką tu darai? paklausiau. Jis atsakė: Aš turiu kitą moterį, ji nėščia. Aš sujaudinau, bet nusijuokau iš galvos: Gerai, eik. Tu visada buvai sąžiningas. Tada jis pridūrė, kad išsiskirsto, nes jo antra moteris taip pat laukia vaiko.
Mano širdis suverkė kaip vėjas per lapus. Kartu su Linu mes nusprendėme, kad tai mano bausmė už tai, ką aš kadaise padariau. Jis išėjo, palikdamas mane vieną su skausmu ir prisiminimais apie vaikus, kurie liko paliktoje krepšyje prekybos centro.
Durų skambesys priverčio manęs nukreipti dėmesį į savo darbą. Aistė Viktorija, šiandien Jūsų pirmas pacientas devintą valandą, pasisveikino administratore, kurios vardas buvo Marija. Taip, dėkoju, aš persirengsiu, atsakiau ir pasikėlau į šviesų, erdvų kabinetą, kur žmogus su katinu rankose laukė.
Šiandien, Tomasui, padėsime, gydysime, ar ne, tėve?, paklausė mažas berniukas, glostydamas baimę keliančią gyvūną. Vyras prisistatė: Aš Igoris, o tai jūsų pacientas. Aš priėmiau katiną, kurio savininkas mano buvusi žmona jį rado gatvėje ir mylėjo, kol netekusi. Katinas nejudėjo dvi dienas, nebuvo noriu vaikščioti ar žaisti, atrodė senas ir išsekęs.
Pradėjau apžiūrėti jį, bet staiga katinas išbėgo, šokinėjo po stalą, išleido šaukinį ir įsiveržė po kėdę, šnibždėdamas. Berniukas bandė jį pagauti, bet kryželis, kurį aš anksčiau palikau savo sūnui, iškrido iš marškinėlių. Oho!, Būna, kad katinas dabar sveikas, šokinėja po kambarį. Taip, tėve, tai gerai, ar ne?
Mano galva sukosi, nes negalėjau patikėti, kad tas kryželis vėl pasirodė. Ką čia darote?, klausinėjo Igoris. Koks kryželis?, paklausė Marija. Aš pradėjau pasakoti apie savo praeitį: kaip mane išnaudojo šį blogį, kaip mano tėvai nuolat buvo girtų, kaip aš susirgo ir gimiau, be vilties ir be meilės.
Igoris klausė tyliai, kai aš baigiau istoriją. Jo išraiška buvo šokiruota, o po dešimties minučių tylos jis kalbėjo: Mūsų su Viltų buvome šešeri metai, bet vaikų neturėjome. Gydytojai sakė, kad nėra vilties, kad gautume vaiką. Todėl iš priėmimo namų pasiėmėme Giedrių. Jis buvo trysmetis, bet labai linksmas. Mes mylėjom jį nuo pirmos akimirkos. Praėjusius metus mano žmona žuvo, todėl aš likau vienas su Giedriumi. Jam niekada nesakėme, kad jis yra priėmimas, bet aš nuolygiu, kad dabar tai tavo vaikinas.
Aš švelniai atsakiau: Nesijaudinkite, aš nesikišu į niekieno gyvenimą. Aš padariau blogą pasirinkimą, bet neketinu dar kartą skaudinti žmogaus. Netikėjau, kad kada nors vėl jausiu šilumą šio vaiko atžvilgiu. Jis nuostabus, bet nebe mano.
Po to tylėjome dar kelias minutes. Giedrius juokėsi iš už uždarytos durų, ir aš nešiojau šlapimo išpilimą per ašaras. Igoris pasiūlė: Galime neleisti niekam sužinoti, bet jūs visada galite ateiti ir praleisti laiką su juo. Aš paklausiau, ar galime pradėti rytoj, ir sutikau, kad turėčiau atgauti prarastą laiką.
Praėjo du metai. Dabar Giedrius supašalina savo mažąjį broliuką Tomą, o aš su Igoriumi stebime savo vaikų džiaugsmą, prisimindami, kaip kartą mes išgelbėjome katiną šalia ežero, o dabar gyvename tarp šilto šviesaus pastato šypsenų, kurios primena, kad net po audrų visada ateina ramus rytas.
