Būdama gimdymo namuose, marti sužinojo, kad anyta atsikraustė pas juos
Jaunuosius tėvus ką tik iškepta močiutė staigiai nustūmė nuo jų pačių sūnaus.
Jau namuose Kristina pastebėjo, kad jos nupirkta maudymosi kėdutė ir sauskelnių pakuotė buvo iškeltos į balkoną.
– Kaip gerai, kad turėsite sūnų. Seniai norėjau sūnų pavadinti Karoliu! Gal nors jūs mano anūkui šį vardą duosit! – linksmai šnekučiavosi telefono ragelyje Kristinos anyta.
– Vilija Petronaitiene, mes jau sugalvojome vardą. Bus Simonas. Simonas Andriejus puikiai skamba, – bandė paaiškinti nustebusi dėl pasiūlyto vardo Kristina.
– Vėlgi nenori net klausytis! Koks Simonas? Jų pilna. Aš anūkui tokį stiprų ir gražų vardą sugalvojau, o tu nosį vartai? Viskas su tavimi aišku. Egoistė esi, – susierzino anyta ir padėjo ragelį.
„Savus sūnus vis tiek pavadino Andriumi ir Augustu! O anūkui geresnio vardo nei Karolis nesugalvojo“, – piktai mąstė Kristina.
Kai ji papasakojo vyrui apie šį pokalbį su jo mama, Andrius tik nusijuokė:
„Ar prisimeni savo pranašišką sapną? Kokią žuvį ten mačiau?“
***
Kristina ir Andrius buvo susituokę jau daugiau nei dešimt metų, bet vaikų pora dar neturėjo.
Iš pradžių jie buvo susikoncentravę į savo karjeras ir buto įsigijimą, vėliau keliavo.
Artėjant trisdešimtmečiui, kai rimtai pradėjo galvoti apie vaiką, suprato, kad viskas nėra taip paprasta.
Prasidėjo ilgi apsilankymai pas gydytojus, tyrimai ir gydymas. Atrodė, viskas bus gerai, bet nėštumas nesėko.
Švęsdami dvyliktas vestuvių metines, sutuoktiniai su liūdesiu pripažino, kad veikiausiai liks bevaikiai. Andrius, greitai nuvalęs akmenį prikritusias ašaras, tarė:
„Mums nelemta būti tėvais. Bet myliu tave ir noriu su tavimi sutikti senatvę, nepaisant nieko.“
Tiksliai po mėnesio Kristina sapnavo ypač ryškų ir keistą sapną. Jai sapnavosi, kad ji užeina į vonios kambarį ir mato pilnoje vandens vonioje didžiulį karpį.
„Andriau, Andriau! Pažiūrėk, kas pas mus čia atsirado! Kaip tai įmanoma? Tu juk niekada neisiu žvejoti!“ – sušuko Kristina vyrui… ir pabudo.
Buvo jau rytas. Skubėdama į darbą, Kristina pasidalino su Andriumi savo ryškiu sapnu. Jis tik nusišypsojo:
„Gal tikrai verta pradėti domėtis žvejyba? Jei jau tau žuvis sapnuojasi!“
Darbo vietoje per arbatos pertraukėlę Kristina papasakojo keletui kolegų apie savo neįprastą sapną.
Tamara Aleksandrovna paslaptingai nusišypsojo ir, mirktelėjusi Kristinai, tarė:
– Oho, Kristina! Pasigavsi savo žuvelę! Visam gyvenimui.
– Kaip tai?
– Tai sapnas apie nėštumą. Paminsi dar mano žodžius!
Kristina tik atsiduso. Pastarąjį mėnesį ji nieko nebesitikėjo. Bet perskaičiavusi laiką, suprato, kad tai tik penkta vėlavimo diena.
Kitą rytą ji priblokšta žiūrėjo į testą su dviem ryškiomis linijomis.
Nėštumas vystėsi gana sklandžiai, ir tik vidutinis pykinimas pirmus tris mėnesius kankino būsimą mamą.
Tada ją pradėjo kankinti tik anyta.
***
Vilija Petronaitiene buvo veikli moteris, jau seniai laukianti anūkų. Vos sužinojusi, kad jos marti laukiasi, ji skubiai pradėjo mokyti Kristiną.
– Tau reikia nemažiau penkiasdešimties vystyklių. Flanelinių ir plonų. Tikiuosi, kad lygintuvas tvarkoje? Jie turi būti išskalbti ir išlyginti aukščiausia temperatūra iš abiejų pusių!
– Iš tiesų, aš neplanavau vystyklų naudoti. Dabar galima nusipirkti užsegamų marškinėlių ir romperių su sauskelnėmis.
– Ką tu čia kalbi? Juk bus berniukas! Jokios plastikinės sauskelnės! Kaip šiltnamyje! Tik marlės! Aš tave visko išmokysiu, antraip sveikatą mano anūkui sugadinsi nuo pat mažens!
– Gerai, bet aš noriu bent jau pasirinkti tų vystyklių spalvą ir raštą, – sutiko Kristina. – Nes nemėgstu pernelyg ryškios grafikos.
– Rinksime kartu, nepergyvenk, – entuziastingai atsakė anyta.
Tiksliai po savaitės Vilija Petronaitiene su šypsena padėjo prieš nustebusią Kristiną didžiulį vystyklų paketą:
„Pagalvojau, kam tau po parduotuves vaikščioti ir visokius mikrobus rinkti! Be tavęs aš nesusitvarkyčiau? Pažiūrėk, kokia kokybiška flanelė!“
Kristina nusivylusi išvyniojo vieną vystyklą po kito: visi ryškių spalvų su didžiuliais ančiukais, meškiukais ir didelėmis akimis mašinomis.
„Na, jei jau nusipirko, tai nusipirko. Ką gi čia su ja kivirčytis.“
Būdama gimdymo namuose, marti sužinojo, kad anyta atvyko gyventi pas juos „savaičių dviems, kad padėtų naujagimiui rūpintis“.
Labai pavargusi nuo sunkiai išgyventų gimdymo akimirkų, Kristina neturėjo jėgų prieštarauti.
„Pagalba tikrai pravers iš pradžių“, – nusprendė ji.
„O kaip tu jį keistai laikai! Duok, greičiau duok čia, parodysiu bent jau kaip teisingai laikyti“, – tokiais žodžiais pasitiko anyta Kristiną išleidžiant iš ligoninės.
Jaunuosius tėvus staigiai išstūmė ką tik iškepta močiutė nuo jų pačių sūnaus.
Jau namuose Kristina pastebėjo, kad jos nupirkta maudymosi kėdutė ir sauskelnių pakuotė buvo iškeltos į balkoną.
– Aš jus bent jau tinkamai maudytis vaiką išmokysiu! Vonios dugną reikia aprengti su plėvele, o ne statyti tas nesuprantamas kėdutes! Kitaip tikrai visi galūnės iš sukatės Karoliui.
– Jis vadinamas Simonu, – priminė Andrius.
– Na, jūs jį pavadinote kaip pavadinote, o man jis Karolis! Eime maudyti, Karoli! Tik reikia, kad vonia būtų garintas. Kitaip jį ir sušaldot dar! – sumurmėjo anyta, jungdama kuo karčiausią vandenį.
Kai vonia buvo paruošta, Vilija Petronaitiene, pasiėmusi vaiką ir šaukėdama savo sūnui, kad ilgai nelaikytų durų į vonios kambarį, nuėjo kūdikį maudyti.
Berniukas verkė, o močiutė greitai jį muilindavo vaikišku muilu. Po maudymosi tvirtai suvyniodavo į du vystyklius vienu metu.
– Mūsų namuose šilta, – pabandė prieštarauti Kristina.
– Jūsų šilta. O jis mažas, jam šalta. Neišimk ir neiškisk kaklaraiščio, tegul taip miega!
Naktis Kristinai ir jos vyrui buvo nerami. Kūdikis negalėjo miegoti ant šlapių marlės sauskelnių ir vis juos prabudindavo savo verksmu.
Reikėjo keltis, išvystyti, keisti ir vėl vystyti. Šie visi kėlimai ir nuolatinis rūpestis neleido miegoti nei tėvams, nei kūdikiui.
Ryte skalbyklos kibire buvo krūva vystyklių, o Kristina ir Andrius galėjo konkuruoti, kieno paakiai tamsesni.
Mažajam Simonui, močiutės nurodymu, išvargino vystyklų dygimas.
– Juk ne dygima! – ryžtingai pareiškė Vilija Petronaitiene, žiūrėdama į bėrimą. – Kažką suvalgei ir dėl to mano mielai bėrimas!
– Jau sėdžiu tik ant grikių ir vištienos! – pasipiktino Kristina.
– Gal tavo pienas jam visai netinka! Aš geriau mišinį jam maitinsiu, – stovėjo anyta ant savo nuomonės.
– Na, ne! Aš maitinsiu pati, – nesidavė Kristina.
Anyta, pagiežingai spragtelėdama liežuviu, pasitraukė. Bet nuo tos dienos, vos tik išgirsdama kūdikio kniaukimą, Vilija Petronaitiene užplūdo į jaunųjų tėvų miegamąjį ir atimdavo sūnų iš Kristinos:
„Mama nežino kaip tave paguosti! Eime bent jau močiutė pasūpuos savo Karolį! O va man lėlė yra!“
Kūdikis atsisakė siūlomo, bet močiutė, nepaisydama Kristinos protestų, vėl ir vėl bandė jį pripratinti prie lėlytės.
Pirmasis svėrimas parodė, kad kūdikis numeta svorio.
„Tai dėl to, kad anyta visada jį atima iš manęs. Neva, ji geriau su juo pažaisti, nei kad jis mano neva niekam tikusią krūtį kankina!“ – suprato Kristina ir pradėjo ginti savo motinystę.
Kitą rytą anyta įprastai atidarė Kristinos ir Andriaus miegamojo duris su žodžiais:
– Eik geriau valgyką gamink ir skalbinius skalbk, o aš su anūku pasigalvosiu! Kokia nauda jam kabėti ant tavo nieko vertos krūtinės!
– Ne, ačiū! Jis dar valgo, – ryžtingai atsakė Kristina, prisiglaudusi prie sūnaus.
– Būtų ką valgyti! – vos pastebimai šnibždėjo anyta, pažiūrėdama su nepasitenkinimu. – Geriau leisk man jį panešioti!
– Ras ir ką pačiulpti! – atsakė Kristina. – Kai pasisotins, tada galėsite nešioti.
Vos Kristina kategoriškai uždraudė anyta atimti iš jos sūnų, jis iš karto pradėjo priaugti svorio.
Vilija Petronaitiene tik susierzinusi atsidusdavo ir kaltindavo, kad Kristina tik verčia berniuką kentėti.
„Mes turime pakankamai anytos priežiūros”, – nusprendė Kristina ir paprašė vyro pasakyti motinai, kad jie jau puikiai susitvarko su tėvų atsakomybėmis ir laikas jai grįžti į namus.
Po pokalbio su sūnumi Vilija Petronaitiene įsižeidė:
– Norėjau pasilikti pas jus dar keletą mėnesių! Kaip mano Karolis be manęs?
– Mes ateisime pas tave sveikuoti, – guodė motiną Andrius.
Jie iš tiesų beveik kiekvieną savaitgalį pas Viliją Petronaitienę nuvykdavo. Ji iš džiugesio griebdavo anūką iš mamos ir juokiaudama jį bučiuodavo į lūpas.
„O jūs patys pabūkit, kol mes su anūku pabendrausim!“ – pagiežingai ranką mostelėdavo ji marčiai ir sūnui. Kai ateidavo atsisveikinimo metas, ji spaudė anūką prie krūtinės ir sakydavo:
– Važiuokit, o anūkas pas mane pasilieka. Jam su manimi bus gerai!
– O tai kuo jį maitinsit? – kartą juokais paklausė Kristina.
– Aš jam paties geriausio pieno rasiu! – su džiugesiu pareiškė anyta. – Ne to tavo niekingo!
– Gerai, tinkta, metas važiuoti, – įsiterpė į šį pokalbį Andrius, nujausdamas, kad jo žmonos bendravimas su anyta nieko gero nesibaigs.
Išeidama į gatvę Kristina pasakė vyrui:
– Suprantu, kad ji su tavimi ir tavo broliu neatsipagrojo?
– Mes beveik visada pas močiutę ir senelį gyvenome, – prisipažino Andrius.
– Tai ir matosi. Bet mes ne jai sūnų pagimdėm. Reikės jai susitaikyti su tuo, kad ji močiutė, o ne mama.