Rūpesčių šešėliai: Dramos istorija apie Oną ir jos šeimą
Ona gulėjo nedidelėje Kauno ligoninės palatoje, jos veidas buvo nublukęs, bet akys blizgėjo palengvėjimu. Į palatą įbėgo jos draugė Rasa, nešdama maišelį su vaisiais.
— Na ir išgąsdinai mus, Onute! — sušuko Rasa, atsisėsdama prie lovos. — Kaip galėjai taip ilgai kentėti? O jeigu nebūtum paspėjusi atvažiuoti?
Ona silpnai nusišypsojo, jos balsas buvo tylus.
— Atsiprašau, Rasyt. Vis atsitiko taip staiga, aš ir negalvojau, kad rimta. Galvojau, praeis. Ačiū Dievui, viskas už nugaros. O kaip mano senelė? Ar Algis su ja susitvarko? Ji juk pasidarė tokia kaprizinga.
— Viskas gerai, Onute, nesijaudink, — nuramino Rasa. — Senelė gyva, sveika, sočiai pavalgiusi, švariai apsiėjusi. Tik niurni, kaip visada.
— Ačiū tau, Rasa, kad padėjai su senute! — Ona suspaudė draugės ranką. — Aš tau skolinga.
— Cha, skolinga! — nusijuokė Rasa, bet jos akyse žvilgtelėjo švyturėlis. — O už ką man ačiū? Aš, žinai, bėgu pas jus, nešu puodą su sriuba, galvoju, vargšė senelė ten badauja. O pas jus ten toks dalykas vyksta!
— Koks dalykas? — Ona susirūpino, nesuprasdama, apie ką kalba.
— Ar tu įsivaizduoji, kaip mes visi dėl tavęs nerimavome? — tęsė Rasa, jos balsas drebėjo nuo emocijų. — Ką tu sumanęs, Ona? Kentei, tylejai, beveik iki nelaimės privedei!
Ona, vis dar silpna po operacijos, gulėjo, pridengta plonu ligoninės antklode, ir vos pastebimai šypsojosi.
— Atsiprašau, Rasyt, aš pati nesitikėjau. Skausmai prasidėjo staiga, galvojau, praeis. Tikrai, vos neatsisveikinta su gyvenimu. Bet viskas gerai, greit išrašys. Namie senelė, man čia gulti nėra laiko. Algis vienas su ja, o ji dabar tokia reiklausi.
— Nesijaudink, namie viskas tvarkoje, — švelniai tarė Rasa. — Senelė tvarkosi: sočiai pavalgiusi, švariai apsiėjusi, niurni, bet tai jai įprasta.
— Rasyt, tu tikras angelas! — Ona dėkingai žvilgtelėjo į draugę. — Nežinau, kaip be tavęs susitvarkytume.
— Oi, bet kad tu! — Rasa nuvilko ranką, bet jos veidą apšvietė klastinga šypsena. — Ne man ačiū, o tavo Algiui. Jis ne vyras tau, o lobis! Aš visada žinojau, kad jis geras, bet šį kartą tikrai susižavėjau. Įsivaizduok, bėgu pas jus, nešu puodą su sriuba, galvoju, reikia gelbėti senelę. O pas jus ten… toks dalykas!
— Koks dalykas? — Ona susiraukė, širdis stipriai suplakusi.
— Na toks! — Rasa susijaudino. — Įeinu, o bute visame laiptinėje barščių kvapas! Senelė švari, sočiai pavalgiusi, patenkinta, kaip karalienė. Aš dar nuo slenksties sakau: „Dabar rankas nusiplausiu, senelę persirengsiu, pavalgysime.“ O Algis man: „Nesivargink, Rasa, viskas tvarkoje. Pietūs paruošti, senelę persirengiau, pavaitinojau.“ Aš vos puodo ne- Beveik iššoviau puodą iš rankų!