Gyvenimas be meilės… Šioje šeimoje kiekvienas gyveno atskirai. Tėvas Saulius, be žmonos, turėjo mylimųjų, kartais net keletą skirtingų. Mama Janina, nujausdama vyro neištikimybę, irgi nesilaikė dorovės – jai patiko leisti laiką su vedusiu kolega iš darbovietės. Du jų sūnūs buvo palikti patys sau – jų auklėjimu iš esmės niekas nesirūpino, tad dažniausiai jie slankiodavo be tikro tikslo. Mama tvirtino, kad mokykla privalo visiškai rūpintis vaikais. Šeima susirinkdavo virtuvėje prie stalo tik sekmadieniais – ir tai tik tam, kad greitai, tylėdami, pavalgę vėl išbėgiotų į savo pasaulėlius. Taip jie būtų visi gyvenę savo nuodėmingame, tačiau saldžiai įprastame gyvenime, jei vieną dieną nebūtų įvykusi tragedija… Kai jaunėliui Denisui buvo dvylika, tėtis Saulius pirmąkart nusivedė jį į garažą, kaip pagalbininką. Kol Denisas tyrinėjo įrankius, tėvas trumpam užsuko pas bičiulius automėgėjus, kurie tvarkė mašinas netoliese. Staiga iš jų garažo ėmė veržtis juodi dūmai, tuomet liepsnos. Iš pradžių niekas nieko nesuprato. (Vėliau paaiškėjo, kad Denisas netyčia numetė įjungtą litavimo lempą ant benzino kanistros.) Žmonės sustingo. Sujudo tik kai Sauliui, apsiliejusiam kibiru vandens, teko bėgti į ugnį. Po akimirkos jis išbėgo iš degančio garažo ant rankų laikydamas be sąmonės sūnų. Denisas buvo smarkiai apdegęs, nepažeistas liko tik veidas, kurį berniukas, matyt, dengė rankomis… Greitoji jį skubiai išvežė į ligoninę – jis buvo gyvas! Po keleto valandų gydytojas tėvams pasakė: „Darome viską, ką galime. Sūnus gilioje komoje. Šansai išgyventi – vienas iš milijono. Oficialioji medicina bejėgė. Jei Denisas parodys milžinišką valią gyventi, gali įvykti stebuklas. Laikykitės.“ Saulius ir Janina, nė nesvarstę, puolė į artimiausią bažnyčią. Pakeliui užklupo liūtis, tačiau slegiami nevilties tėvai aplink nieko nematė. Jie norėjo išgelbėti sūnų! Tą vakarą pirmąkart gyvenime įžengė į Dievo namus. Tik pamatę kunigą, prisidengusį barzda, įsikibo jam į ranką. -Kunige, mūsų sūnus miršta! Padėkite! – ašarodama išsprūdo Janinai. -Mano vardas – kunigas Sergijus. Kaip bėda – taip ir pas Dievą… Ar daug nusidėjote? – iškart klausė jis. -Nežinau… Nieko neužmušėm, – gėdingai nuleido akis Saulius. -O meilę kam užmušėt? Ji guli pas jus po kojomis, šalta ir negyva. Tarp jūsų, vyro ir žmonos, net siūlo neprakiši – tarpas toks didelis, kad rąstą įkištum ir nesiliestų! Melskitės už savo sūnaus sveikatą Šv. Nikolajui Stebukladariui! Stipriai melskitės! Bet atminkit – viskam Dievo valia. Nesipiktinkit Dievu. Kartais Jis taip pamoko neklaužadas… Kitaip nieko nesuprasit, savo sielą pražūsite ir nė nepastebėsite. Taisykitės! Meilė viską išgydo! Saulius ir Janina, permirkię lietuje ir ašarose, klausė be žodžių protingojo tėvo Sergijaus… Kunigas parodė į Šv. Nikolajaus ikoną. Sutuoktiniai puolė ant kelių, karštai meldėsi, ašarojo, davė pažadus… Visi meilės nuodėmės ryšiai buvo nutraukti, gyvenimas perverstas iki smulkiausios detalės. Kitą rytą gydytojas paskambino: Denisas išėjo iš komos. Saulius ir Janina jau sėdėjo prie sūnaus lovos. Denisas atmerkė akis ir, pamatęs tėvus, bandė nusišypsoti. Šypsena buvo su skausmo antspaudu – veide liko kančios kaukė. -Mama, tėti, prašau, neišsiskirkite, – tyliai paprašė berniukas. -Sūneli, ką tu kalbi, mes juk kartu, – švelniai, bet nedrąsiai, atsakė Janina. Palietė sūnaus delną; berniukas vaitelėjo iš skausmo. -Aš taip mačiau, mama… Mano vaikai turės jūsų vardus, – toliau šnibždėjo Denisas. Saulius ir Janina susižvalgė. Jiems pasirodė, kad sūnus kliedi. Kokie dar vaikai? Jis net piršto nepajudina, prikaustytas prie lovos! Jam pačiam pasveikti – ir tai didžiausia dovan! …Tačiau nuo to laiko Denisas sparčiai sveiko. Visi šeimos pinigai ir jėgos buvo skirti jo gydymui. Saulius ir Janina pardavė sodo namelį. Gaila, kad garažas ir automobilis nudegė iki pamatų – už juos būtų galima atgauti dalį lėšų, bet svarbiausia, kad sūnus liko gyvas! Visi seneliai padėjo kuo galėjo. Šeima susitelkė bendros nelaimės akivaizdoje. …Net ilgiausia diena turi pabaigą. Praėjo metai. Denisas reabilitacijos centre jau vaikščiojo savarankiškai. Ten susipažino su savo bendraamže, Marija – irgi nukentėjusia per gaisrą. Marijai apdegė veidas; po kelių operacijų ji gėdijosi savo randų, bijojo žiūrėti į veidrodį. Denisas pajuto jai ypatingą šilumą – ši mergina spinduliavo nevaikišką išmintį ir jautrumą, norėjosi ją saugoti. Laisvalaikį jie leisdavo kartu – juos siejo pergyventi skausmai, daugybė kartų išgertos karčios piliulės, įveiktos baimės, ilgi pokalbiai apie bandymus priprasti prie baltų chalatų… Bėgo laikas… …Denisas ir Marija kukliai susituokė. Porai gimė gražūs vaikai – dukra Aleksandra ir po trejų metų sūnus Eugenijus. Kai šeima galiausiai atsigavo, Saulius ir Janina nusprendė skirtis. Sunki Deniso drama taip juos išvargino, kad jie nebegalėjo būti kartu. Abu išgyveno tuštumą ir troško ramybės. Janina išvyko pas seserį už miesto, prieš tai užsuko į bažnyčią – norėjo gauti tėvo Sergijaus palaiminimą. Pastaraisiais metais ji dažnai atvykdavo padėkoti kunigui už sūnaus išgelbėjimą, o šis vis primindavo: -Dėkok Dievui, Janina! Kunigas nepritardavo išvykimui: -Bet jei tau nepakeliui, keliauk. Pailsėk. Vienatvė kartais gydo sielą. Tik grįžk! Vyras ir žmona – kaip viena visuma! – tėviškai pamokė tėvas Sergijus. Saulius liko vienas tuščioje bute. Sūnūs su šeimomis gyveno atskirai. Buvę sutuoktiniai net anūkus lankė paeiliui, rūpestingai vengdami vienas kito. Kitaip tariant, visiems galų gale tapo… patogu.

Gyvenimas kaip plyšta oda…

Šioje šeimoje kiekvienas gyveno sau.

Tėvas Saulius, be žmonos, turėjo ir mylimąją, o kartais ne vieną, vis skirtingas. Mama Irena, nujausdama apie vyro neištikimybę, pati irgi neliko be priekaištų patiko jai leisti laiką už šeimos ribų su vedusiu kolega. Du sūnūs augo patys sau jų auklėjimu niekas nesirūpino. Dažniausiai jie šlitinėdavo be jokio užsiėmimo. Motina vis kartodavo, kad už vaikus atsako mokykla, ne ji.

Šeima į vieną stalą susirinkdavo tik sekmadieniais ne tam, kad šnekėtųsi ar bendrautų, o tik greitai ir tyliai papietauti, o tada išsiskirstyti kas kur.

Taip ir būtų gyvenę savo sugedusioje, nuodėmingoje, bet saldokoje kasdienybėje, jei vieną dieną nebūtų nutikę kažkas neatitaisomo.

Dukrai Augustei tebuvo dvylika, kai tėtis Saulius pirmąkart pasiėmė ją su savimi į garažą, padėti. Kol Augustė apžiūrinėjo įrankius, Saulius trumpam nuėjo pas bičiulius automėgėjus, tvarkančius mašinas šalia.

Netikėtai iš Sauliaus garažo ėmė veržtis juodi dūmai, tuoj pat pasirodė ir ugnies liežuviai.

Niekas nesuprato, kas vyksta. (Vėliau paaiškės, kad Augustė netyčia numetė įjungtą litavimo lempą ant bakelio su benzinu.) Žmonės sustingo, pasimetė, siautė ugnis. Ant Sauliaus išpylė kibirą vandens jis puolė bėgti į garažą. Visi laikė kvapą. Po akimirkos Saulius išėjo iš degančių dūmų nešdamas rankose be sąmonės dukrą. Augustė buvo smarkiai apdegusi tik veidas liko nepažeistas, matyt, laikė jį užsidengusi delnais. Visi drabužiai ant mergaitės buvo sudegę.

Kažkas jau buvo iškvietęs gaisrininkus ir greitąją pagalbą. Augustę nuvežė į ligoninę. Ji buvo gyva!

Nukentėjusiąją iš karto vežė į operacinę. Po valandų laukimo gydytojas išėjo pas Augustės tėvus ir sausai pasakė:

Darome viską, ką įmanoma ir neįmanoma. Jūsų duktė komoje. Šansų išgyventi vienas iš milijono. Oficialioji medicina bejėgė. Jei Augustė turės nenugalimą valią gyventi gal įvyks stebuklas. Laikykitės!

Saulius ir Irena nedvejodami puolė į artimiausią bažnyčią. Lauke ėmė pliaupti stipri liūtis. Beprotiški tėvai nieko aplink nebematė svarbiausia išgelbėti dukrą!

Nuo lietaus permirkę iki siūlo, pirmąkart gyvenime įžengė į Dievo namus. Bažnyčioje buvo ramu, nedaug žmonių. Pamatę kunigą, droviai priėjo.

Kunige, mūsų dukra miršta! Ką mums daryti? ašarose pasakė Irena.

Vaikai, esu kunigas Antanas. Taip jau yra kai bėda, ieškom Dievo Sunkiai nusidėjot? neatidėliodamas paklausė kunigas.

Kaip ir ne… nieko neužmušėm, tarė Saulius nuleidęs akis po Antano žvilgsniu.

Bet meilę savo užmušėt! Ji guli negyva po kojom. Tarp tikrų vyrų ir žmonų net adata nepraslystų, o tarp jūsų galima rąstą padėt niekas net nesusiliestų! Eh, žmonės…

Melskitės, vaikai, už savo dukrą Šventajam Nikolajui! Karštai melskitės! Tik atminkit viskam Dievo valia. Nesiskųskit! Kartais Viešpats taip protina neišmanančius. Kitaip nesuprastumėt. Prarastumėt ir sielą, ir nesuprastumėt. Atgailaukit meilė viską išgydo!

Saulius ir Irena, permirkę nuo lietaus ir ašarų, stovėjo prieš atvirą ir skaudžią kunigo Antano tiesą, atrodė tiesiog sudaužyti.

Kunigas Antanas parodė į Šventojo Nikolajaus ikoną.

Saulius su Irena suklupo prie ikonos. Maldėsi, verkė, žadėjo…

Meilužiams buvo padėtas galutinis kryžius. Viskas ištrinta, išmesta iš atminties. Gyvenimas perkoštas raidė po raidės, siūlas po siūlo…

Rytą paskambino gydytojas: Augustė pabudo iš komos.

Saulius ir Irena jau sėdėjo prie ligoninės lovos.

Augustė pravėrė akis ir bandė nusišypsoti, pamačiusi tėvus. Nepavyko ant veido susidėvėjusi kančios kaukė.

Mama, tėti, prašau, neišsiskirkite, tyliai sumurmėjo.

Kodėl taip manai, vaikeli? Mes kartu, nuramino Irena, švelniai palietė karštą dukros ranką. Augustė suraukė antakius iš skausmo. Irena atitraukė ranką.

Mačiau, mamyte… O mano vaikai turės jūsų vardus, toliau kalbėjo Augustė.

Saulius ir Irena susižvalgė. Pagalvojo, kad jų dukra bando kliedėti. Koki vaikai juk net piršto negali pajudinti. Laikyti lovoje prikaustyta. Svarbiausia, kad išgyventų…

Bet nuo tos dienos Augustė pradėjo sveikti. Visi pinigai ir pastangos atiteko jos gydymui. Saulius ir Irena pardavė sodo namelį.

Menkas paguodos, kad garažas su automobiliu tą nelaimingą dieną nudegė iki pamatų būtų galima ir juos parduoti, gauti lėšų gydymui. Bet svarbiausia dukra liko gyva! Seneliai visi kaip galėjo, taip padėjo.

Šeima susitelkė dėl bendros nelaimės.

Net ilgiausia diena turi pabaigą.

Praėjo metai.

Augustė buvo reabilitacijos centre.

Jau galėjo vaikščioti, pati apsitarnauti.

Centre Augustė susidraugavo su bendraamžiu Tomu. Tomas, kaip ir Augustė, patyrė gaisro nelaimę jo veidas buvo smarkiai apdegęs.

Po kelių operacijų Tomas nemėgo žiūrėti į save veidrodyje nedrįso.

Augustė pajuto Tomui nuoširdžią šilumą. Iš šio vaikino kaip saulė sklido šviesa. Žavėjo jo išmintis ir gležnumas. Norėjosi jį saugoti.

Visą laiką, kuris buvo laisvas nuo procedūrų, jie praleisdavo kartu. Abu turėjo panašių patirčių iškęsto skausmo, nevilties, piliulių saujomis, nebebijojo nei injekcijų, nei baltų chalatų. Jie turėjo mėgstamas pokalbių temas ir vis negalėdavo prisikalbėti.

Laikas ėjo…

Augustė ir Tomas surengė kuklias vestuves.

Jiems gimė puikūs vaikai: dukra Viltė, po trijų metų sūnus Gediminas.

Kai visa šeima galėjo pagaliau ramiai atsikvėpti, Saulius ir Irena nusprendė laikas skirtis. Nelaimė su Auguste juos taip išvargino, kad negalėjo būti drauge. Jie buvo išsekę. Abiem atrodė, kad išsiskyrimas atneš ramybę.

Irena išvyko pas seserį į miesto pakraštį. Prieš išvažiuodama užėjo į bažnyčią, norėjo gauti kunigo Antano palaiminimą. Pastaraisiais metais ne kartą dėkojo jam už išgelbėtą dukrą. Kunigas paprastai taisydavo:

Dėkok Dievui, Irena!

Kunigas Antanas nepritarė Irenos išvykimui.

Jei nebepakeli, važiuok, trumpam atsipūsk. Vienatvė kartais naudinga sielai. Bet grįžk! Vyras ir žmona viena visuma! tėviškai pamokė kunigas.

Saulius liko vienas tuščiuose namuose. Abu sūnūs su savo šeimomis gyveno atskirai.

Anksčiau buvę sutuoktiniai net anūkus lankydavo pakaitomis, vengdami susitikti.

Vienu žodžiu, visiems pagaliau tapo ramu…

Rate article
Zibainis
Add a comment

;-) :| :x :twisted: :smile: :shock: :sad: :roll: :razz: :oops: :o :mrgreen: :lol: :idea: :grin: :evil: :cry: :cool: :arrow: :???: :?: :!:

14 + fourteen =

Gyvenimas be meilės… Šioje šeimoje kiekvienas gyveno atskirai. Tėvas Saulius, be žmonos, turėjo mylimųjų, kartais net keletą skirtingų. Mama Janina, nujausdama vyro neištikimybę, irgi nesilaikė dorovės – jai patiko leisti laiką su vedusiu kolega iš darbovietės. Du jų sūnūs buvo palikti patys sau – jų auklėjimu iš esmės niekas nesirūpino, tad dažniausiai jie slankiodavo be tikro tikslo. Mama tvirtino, kad mokykla privalo visiškai rūpintis vaikais. Šeima susirinkdavo virtuvėje prie stalo tik sekmadieniais – ir tai tik tam, kad greitai, tylėdami, pavalgę vėl išbėgiotų į savo pasaulėlius. Taip jie būtų visi gyvenę savo nuodėmingame, tačiau saldžiai įprastame gyvenime, jei vieną dieną nebūtų įvykusi tragedija… Kai jaunėliui Denisui buvo dvylika, tėtis Saulius pirmąkart nusivedė jį į garažą, kaip pagalbininką. Kol Denisas tyrinėjo įrankius, tėvas trumpam užsuko pas bičiulius automėgėjus, kurie tvarkė mašinas netoliese. Staiga iš jų garažo ėmė veržtis juodi dūmai, tuomet liepsnos. Iš pradžių niekas nieko nesuprato. (Vėliau paaiškėjo, kad Denisas netyčia numetė įjungtą litavimo lempą ant benzino kanistros.) Žmonės sustingo. Sujudo tik kai Sauliui, apsiliejusiam kibiru vandens, teko bėgti į ugnį. Po akimirkos jis išbėgo iš degančio garažo ant rankų laikydamas be sąmonės sūnų. Denisas buvo smarkiai apdegęs, nepažeistas liko tik veidas, kurį berniukas, matyt, dengė rankomis… Greitoji jį skubiai išvežė į ligoninę – jis buvo gyvas! Po keleto valandų gydytojas tėvams pasakė: „Darome viską, ką galime. Sūnus gilioje komoje. Šansai išgyventi – vienas iš milijono. Oficialioji medicina bejėgė. Jei Denisas parodys milžinišką valią gyventi, gali įvykti stebuklas. Laikykitės.“ Saulius ir Janina, nė nesvarstę, puolė į artimiausią bažnyčią. Pakeliui užklupo liūtis, tačiau slegiami nevilties tėvai aplink nieko nematė. Jie norėjo išgelbėti sūnų! Tą vakarą pirmąkart gyvenime įžengė į Dievo namus. Tik pamatę kunigą, prisidengusį barzda, įsikibo jam į ranką. -Kunige, mūsų sūnus miršta! Padėkite! – ašarodama išsprūdo Janinai. -Mano vardas – kunigas Sergijus. Kaip bėda – taip ir pas Dievą… Ar daug nusidėjote? – iškart klausė jis. -Nežinau… Nieko neužmušėm, – gėdingai nuleido akis Saulius. -O meilę kam užmušėt? Ji guli pas jus po kojomis, šalta ir negyva. Tarp jūsų, vyro ir žmonos, net siūlo neprakiši – tarpas toks didelis, kad rąstą įkištum ir nesiliestų! Melskitės už savo sūnaus sveikatą Šv. Nikolajui Stebukladariui! Stipriai melskitės! Bet atminkit – viskam Dievo valia. Nesipiktinkit Dievu. Kartais Jis taip pamoko neklaužadas… Kitaip nieko nesuprasit, savo sielą pražūsite ir nė nepastebėsite. Taisykitės! Meilė viską išgydo! Saulius ir Janina, permirkię lietuje ir ašarose, klausė be žodžių protingojo tėvo Sergijaus… Kunigas parodė į Šv. Nikolajaus ikoną. Sutuoktiniai puolė ant kelių, karštai meldėsi, ašarojo, davė pažadus… Visi meilės nuodėmės ryšiai buvo nutraukti, gyvenimas perverstas iki smulkiausios detalės. Kitą rytą gydytojas paskambino: Denisas išėjo iš komos. Saulius ir Janina jau sėdėjo prie sūnaus lovos. Denisas atmerkė akis ir, pamatęs tėvus, bandė nusišypsoti. Šypsena buvo su skausmo antspaudu – veide liko kančios kaukė. -Mama, tėti, prašau, neišsiskirkite, – tyliai paprašė berniukas. -Sūneli, ką tu kalbi, mes juk kartu, – švelniai, bet nedrąsiai, atsakė Janina. Palietė sūnaus delną; berniukas vaitelėjo iš skausmo. -Aš taip mačiau, mama… Mano vaikai turės jūsų vardus, – toliau šnibždėjo Denisas. Saulius ir Janina susižvalgė. Jiems pasirodė, kad sūnus kliedi. Kokie dar vaikai? Jis net piršto nepajudina, prikaustytas prie lovos! Jam pačiam pasveikti – ir tai didžiausia dovan! …Tačiau nuo to laiko Denisas sparčiai sveiko. Visi šeimos pinigai ir jėgos buvo skirti jo gydymui. Saulius ir Janina pardavė sodo namelį. Gaila, kad garažas ir automobilis nudegė iki pamatų – už juos būtų galima atgauti dalį lėšų, bet svarbiausia, kad sūnus liko gyvas! Visi seneliai padėjo kuo galėjo. Šeima susitelkė bendros nelaimės akivaizdoje. …Net ilgiausia diena turi pabaigą. Praėjo metai. Denisas reabilitacijos centre jau vaikščiojo savarankiškai. Ten susipažino su savo bendraamže, Marija – irgi nukentėjusia per gaisrą. Marijai apdegė veidas; po kelių operacijų ji gėdijosi savo randų, bijojo žiūrėti į veidrodį. Denisas pajuto jai ypatingą šilumą – ši mergina spinduliavo nevaikišką išmintį ir jautrumą, norėjosi ją saugoti. Laisvalaikį jie leisdavo kartu – juos siejo pergyventi skausmai, daugybė kartų išgertos karčios piliulės, įveiktos baimės, ilgi pokalbiai apie bandymus priprasti prie baltų chalatų… Bėgo laikas… …Denisas ir Marija kukliai susituokė. Porai gimė gražūs vaikai – dukra Aleksandra ir po trejų metų sūnus Eugenijus. Kai šeima galiausiai atsigavo, Saulius ir Janina nusprendė skirtis. Sunki Deniso drama taip juos išvargino, kad jie nebegalėjo būti kartu. Abu išgyveno tuštumą ir troško ramybės. Janina išvyko pas seserį už miesto, prieš tai užsuko į bažnyčią – norėjo gauti tėvo Sergijaus palaiminimą. Pastaraisiais metais ji dažnai atvykdavo padėkoti kunigui už sūnaus išgelbėjimą, o šis vis primindavo: -Dėkok Dievui, Janina! Kunigas nepritardavo išvykimui: -Bet jei tau nepakeliui, keliauk. Pailsėk. Vienatvė kartais gydo sielą. Tik grįžk! Vyras ir žmona – kaip viena visuma! – tėviškai pamokė tėvas Sergijus. Saulius liko vienas tuščioje bute. Sūnūs su šeimomis gyveno atskirai. Buvę sutuoktiniai net anūkus lankė paeiliui, rūpestingai vengdami vienas kito. Kitaip tariant, visiems galų gale tapo… patogu.