Iš savo pensijos Ona Petrauskienė, be būtinų atsiskaitymų už komunalines paslaugas ir maisto pirkimo didesnėje nuolaidų parduotuvėje, leisdavo sau mažą dovaną pakelį kavos pupelių. Pupelės jau būna skrudintos, ir kai Ona atidaro pakelio kampuką, iškart pasklinda svaiginantis aromatas. Kavos kvapo tiesiog būtina giliai įkvėpti užmerktomis akimis, pamiršus viską aplink tada, rodos, įvyksta stebuklas. Kartu su nuostabiu kvapu širdyje nuvilnija jėga: prisimena svajonės apie tolimas šalis, girdisi vandenyno bangų mūša, tropinio lietaus šniokštimas, paslaptingi garsai miške ir laukiniai, aštrūs beždžionių klyksmai tarp vijoklių…
Niekad to nebuvo mačiusi, bet tėčio pasakojimus vis dar saugo atmintyje jis dažnai išvykdavo ilgoms, mokslo ekspedicijoms į Pietų Ameriką. Kai tik grįždavo namo, jis mėgdavo papasakoti Onutei apie nuotykius Amazonės slėnyje, gerdamas stiprią, ką tik išvirtą kavą. Nuo tada kava jai visada primindavo tėtį liesą, tvirtą, saulės nugairintą žmogų, keliautoją.
Jau labai anksti ji sužinojo, kad jos tėvai įtėviai. Atsimena, kaip karo pradžioje, kai jai buvo treji, netekusi tikros šeimos, ji pateko pas moterį, kuri tapo tikrąja mama visam gyvenimui. Po to viskas buvo kaip daugeliui: mokykla, studijos, darbas, vedybos, sūnaus gimimas, o dabar vienatvė. Sūnus dar prieš dvidešimt metų, paklausęs žmonos, persikėlė gyventi į kitą šalį, įsikūrė su šeima Klampeido mieste. Per šį laiką tik kartą aplankė gimtąją Vilnių. Bendrauja telefonu, kas mėnesį perveda pinigų, bet Ona jų neišleidžia visus kaupia atskirai sąskaitoje. Per dvidešimt metų susidarė nemaža suma. Ji žino tie pinigai grįš sūnui. Gal… vėliau…
Pastaruoju metu ją nuolat lydi mintis, kad gyvenimą pragyveno gerą, kupiną meilės ir rūpesčio, tačiau vis tiek ne savo. Jei ne karas, nuo pat vaikystės būtų kita šeima, kiti tėvai, kiti namai, kiti likimai. Tikriausiai ir likimas būtų visiškai kitoks. Savi tėvai jos atmintyje išliko blankiai, bet dažnai galvoje iškyla mergaitė jos bendraamžė, kuri būdavo šalia tais ankstyvais, vos suvokiamais metais. Vardas jos Miglė. Dar ir dabar kartais aidi: Miglutė, Onutė! Kas ji buvo? Draugė? Sesuo?
Mintis nutraukė trumpos žinutės garsas. Ona pažvelgė į ekraną pensija jau pervesta į kortelę! O, labai laiku! Galės nueiti į parduotuvę nusipirkti kavos vakar gėrė paskutinę dozę. Lėtai barškėdama lazdele, atsargiai apeidama rudens balas, ji prisiartino prie parduotuvės.
Prie durų tūno pilkai raina katytė, jaukiai, bet atsargiai stebėdama praeivius ir stiklines duris. Sukuteno širdį: Šąla vargšelė, tikriausiai ir alkana. Paimčiau tave namo, bet… kas tavimi pasirūpins, kai manęs nebebus? O man jau… šiandien ar rytoj. Visgi, pagailėjusi gyvūnėlio, nupirko mažiausią pašaro pakelį.
Ji atsargiai išspaudė drebučių masę į mažą plastikinį indelį, katytė kantriai laukė ir stebėjo savo gelbėtoją ištikimomis akimis. Parduotuvės durys plačiai atsidarė, ant laiptelio išėjo didelė moteris, kurios veidas žadėjo mažai gero. Ji, nė neatsisukusi, koja nuspyrė indelį pašaro taip, kad drebučių gabaliukai pasklido ant šaligatvio:
Kiek galima aiškinti vis tiek nėra jokios tvarkos! suriko ji. Nieko čia tie gyvūnai nereikalingi! ir nervingai pasišalino.
Katytė, nuolat žvalgydamasi, pradėjo surinkti pašaro gabalėlius nuo šaligatvio, o Ona, apimta pykčio ir apmaudo, staiga pajuto spaudimą galvoje. Paskubėjo iki artimiausios stotelės tik ten yra suoliukai. Atsisėdusi, karštligiškai ieškojo kišenėje tablečių, bet veltui.
Galvos skausmas artėjo kaip audra, smilkiniai spaudė, vaizdas akyse tamsėjo, iš krūtinės veržėsi aimana. Kažkas švelniai palietė jos petį. Atsimerkusi sunkiai atpažino jauną merginą, kuri neramiai žiūrėjo:
Jums bloga, močiute? Kaip galėčiau padėti?
Maišelyje… Ona silpnai parodė ranka. Ten pakuotė kavos. Išimk ir atidaryk.
Ji priglaudė veidą prie pakelio, įkvėpė skrudintų pupelių aromato vieną, kitą kartą. Skausmas nepraėjo, bet atslūgo.
Ačiū tau, mergyte, vos ištarė Ona.
Mane Austėja vadina, o dėkokit katei, nusišypsojo mergina. Ji buvo visai šalia ir garsiai miauksėjo!
Ir tau ačiū, mano gera, Ona paglostė katytę, kuri išdidžiai tupėjo šalia ant suoliuko. Ta pati, pilkai raina.
Kas jums nutiko? rūpestingai teiravosi mergina.
Priepuolis, vaikeli, migrena, atviravo Ona. Susinervinau, taip kartais nutinka…
Palydėsiu jus iki namų, viena sunkiai nueisite…
…mano promočiutei irgi būna migrenos priepuolių, pasakojo Austėja, kai jau gėrė silpną kavą su pienu ir sausainiais Onos bute. Ji gyvena kaime su mano močiute, mama ir tėčiu. O aš dabar mokausi čia, Kauno medicinos mokykloje, būsiu felčerė. Promočiutė, kaip ir jūs, mane mergite šaukia. O jūs nebandėt ieškoti giminaičių, tų tikrųjų?
Austute, vaikeli, kaip jų ieškosi, jei nieko neatsimenu? Nei savo pavardės, nei iš kur kilusi… Atsimenu tik: bombardavimą, vežimą, paskui tankai… O bėgau, bėgau, kad net savęs nebeatsiminiau! Baisu! Visą gyvenimą baisu! Po to rasta moters, ją visad mama vadinau, ir šiandien ji man mama. Po karo grįžo jos vyras, tapo geriausias tėtis pasaulyje! Iš manęs liko tik vardas. Tikroji šeima, matyt, žuvo, ten, po bombomis. Ir mama, ir Miglutė…
Nepastebėjo, kaip Austėja sukluso ir pažvelgė į ją didelėmis, žydromis akimis:
Ona, o jūs turite apgamą dešinėje petyje, lapelio formos?
Ona nespėjo net atsakyti vos neprspringo kava, o katė įdėmiai ją apžiūrinėjo.
Iš kur žinai, vaikeli? nustebo ji.
Mano promočiutė turi tokį patį. Tyliai pasakė Austėja. Jos vardas Miglė. Iki šiol ji negali sulaikyti ašarų, kai prisimena dvynę sesytę Onutę. Ji dingo per bombardavimą, traukdamiesi iš miesto. Fašistams užblokavus kelią, teko grįžti namo, ten ir išgyveno okupaciją. O Onutė dingo. Nepavyko jos rasti, nors ilgai ieškojo…
Nuo ryto Ona Petrauskienė nedrąsiai žvalgosi po butą, niekaip neranda sau vietos. Galvodama apie laukiančius svečius, ji vis išeina prie lango, vis patikrina duris. Pilkai raina katytė nenusileidžia nuo jos kelio, rūpestingai žvelgia į veidą.
Nesirūpink, Margo, viskas bus gerai, ramina katę Ona. Tik širdis spurda…
Pagaliau, į duris suskamba skambutis. Ona, apimta jaudulio, atidaro duris.
Dvi pagyvenusios moterys tylėdamos susitinka žvilgsniais kupinais laukimo ir vilties. Lyg veidrodyje mato viena kitą neišblėsusią žydrų akių giedrą, žilus, banguotus plaukus, skausmo vingių raukšleles lūpų kampučiuose.
Galiausiai viešnia giliai atsidūsta, nusišypso, eina artyn ir apkabina Oną:
Sveika, Onute!
O ant slenksčio laimės ašaras slapta braukiasi artimi žmonės…
